Ateina metas, kai vaikutis nori pats vartytis, pats valgyti ir rengtis. Daro
tai nerangiai, iki ausyčių išsiteplioja, bet yra labai laimingas. Kodėl reikia
leisti vaikui būti savarankiškam?
Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė
Ką pasakė išminčius
Kadaise mama paklausė vieno senovės išminčiaus, kada laikas auklėti vaikus. „Kokio
amžiaus jūsų vaikas?" „Aštuonių mėnesių", – atsakė mama. „Jūs jau pavėlavote", –
pareiškė senovės išminčius. Paklausite, kur slypi išmintis? Išminčiaus lūpomis
nuskambėjo sena tiesa, kad ugdyti vaikutį, skatinti būti savarankišką reikia nuo
pat gimimo. Žinoma, pagal jo fizines galimybes. Vos gimęs pypliukas pats dar
nieko nesugeba, tik naudotis įgimtais instinktais, pavyzdžiui, moka čiulpti.
Šiek tiek ūgtelėjęs pradeda mojuoti rankytėmis ir kojytėmis. Šio meno mažylis
jau turi mokytis. Ir maždaug nuo šio laiko jis pamažu tampa savarankiškas.
Anksčiau kūdikiai būdavo tvirtai suvystomi, tad negalėdavo mėgautis laisve. Tai
buvo ribojamas savarankiškumas ir žlugdoma asmenybė. Kūdikiui labai svarbu
jausti laisvę, savo kūną, patirti, ką reiškia, kai į burnytę įsideda rankytę ar
kojytę. Mat jis tai daro pats!
Neribokite laisvės
Paaugęs kūdikis noriai siekia buteliuko ir bando pats iš jo atsigerti. Vėliau
piršteliais griebia košytę ir nori pats valgyti. Žinoma, išsitepa, prišnerkščia,
primėto. Vis dėlto nedrauskite jam bandyti. Kuo anksčiau mažyliui bus suteikta
laisvė daug ką daryti pačiam, tuo lengviau taps savarankiškas. Aišku, prireiks
kantrybės palaukti, kol pypliukas pavalgys pats. Taip pat reikia nusiteikti, kad
dažniau teks kuopti namus. Tačiau mama, kuri pažįsta savo vaiką, pastebi, kada
jis valgo, o kada jau pradeda žaisti, nes pasisotino. Tuomet jau galima
nutraukti „terliones" ir paaiškinti, kad su maistu žaisti negalima. O kol
nepasisotina ir yra alkanas, mažylis ne žaidžia, o valgo.
Vėliau vaikas susidomi batukais, drabužėliais ir nori pats rengtis. Tai įvyksta,
kai vystosi smulkioji motorika ir sutampa su laiku, kai pypliukas labai mielai
spaudo mygtukus, čiupinėja, tyrinėja piršteliais įvairius smulkius daiktus.
Šiame amžiuje tinka žaislai, kai galima ką nors spaudinėti. Jie sugalvoti ne
šiaip sau, o tam, kad skatintų mažylį būti savarankišką. Vaikutis, kuriam tėvai
suteikė galimybę būti savarankiškam, sulaukęs trejų metukų jau sugeba pats
apsirengti, padėti žaisliuką į vietą.
Kodėl neleidžiame vaikui būti savarankiškam?
Tėvai dažnai iš didelės meilės, o iš dalies galbūt ir norėdami pasilengvinti
buitį neleidžia vaikui būti savarankiškam. Savarankiškumas susijęs su galios
pojūčiu, o jausmas „aš galiu" yra pasitikėjimo savimi pagrindas. Jeigu mažylis
suvokia, kad gali pats susidėti žaisliukus į vietą, pats apsiauti, apsirengti,
išsivalyti dantukus, išsiplauti lėkštę ir palaistyti gėlę, mano, kad yra labai
stiprus. Reikia paminėti, kad mažiems vaikams yra būdingas visagalybės pojūtis,
kai atrodo, kad gali lemti net ir gamtos reiškinius. Tai susiję su jų nebrandžia
psichika. Antra vertus, vaikai, matydami, kiek daug sugeba, pavyzdžiui,
dėliodami kaladėles pastato pilį, ima pasitikėti savimi. Juk ir tai, ar pasitiki
suaugęs žmogus savimi, priklauso nuo to, ar daug pasiekė gyvenime.
Tėvai, kurie leidžia savo mažyliui patirti jausmą „aš galiu", „aš sugebu", „man
pavyksta", dovanoja savo vaikui pačią didžiausią dovaną. Jie leidžia ugdytis
savarankiškai, savimi pasitikinčiai asmenybei. Pagaliau, kuo greičiau vaikutis
taps savarankiškas, tuo greičiau tėvai galės atsipūsti. Juk turės vaiką, kuris
sugebės pats pasirūpinti savimi ir aplinka, nereikės nuolatos tikrinti jo pamokų
tvarkaraščio, domėtis, ar ko nors nepamiršo nusinešti į mokyklą.
Kodėl nieko nenori
Darželiuose gausu trimečių, kurie nemoka patys valgyti, tad auklėtojoms tenka
juos šaukšteliu maitinti. Jie susėda prie stalo ir laukia – net nebando į
rankytę paimti šaukšto. Po miego atsisėda į savo kėdutę ir sėdi, laukia, kad
auklytės aprengtų. Kodėl vaikai tokie nesavarankiški? Viena vertus, galbūt mamos
nori, kad namuose būtų ideali tvarka ir švara, o galbūt labai bijo, kad pats
valgydamas vaikas nepasisotins?
Jei tėvai draudžia mažyliui būti savarankiškam, padariniai gali būti gana liūdni.
Dažnai tokie vaikai paauglystėje nieko nenori, jiems niekas neįdomu, nuobodu.
Mokyklinio amžiaus nesavarankiški vaikai nesugeba patys sugalvoti, kuo užsiimti.
Taigi vaikšto mamai ar tėčiui iš paskos klausdami: „Ką dabar veikti?" Paaugęs
vaikas nesugeba net mąstyti savarankiškai, priimti sprendimų, užsiimti
savarankiška veikla. Mat nepasitiki savimi ir netiki, kad gali ką nors padaryti
pats.
Iš pirmo žvilgsnio gal ir nelengva suprasti, ką bendro toks elgesys turi su noru
pačiam rengtis ankstyvoje vaikystėje. Tačiau tai susiję. Viena mažylio raidos
stadijų yra vadinamoji veikimo stadija. Tuo metu vaikui labai svarbu ką nors
daryti, o tėvams suprasti ir nedrausti. Įsivaizduokime, kad mums reikia nunešti
kokią nors ataskaitą viršininkui. Šis ją perskaito ir grąžina pataisyti. Kai
nunešate pataisytą, vėl randa klaidų – ir taip kelis kartus. Greičiausiai
pradėsite nepasitikėti savimi, nenorėsite dirbti, o gal net ir darbą pakeisite.
Suaugęs žmogus gali rinktis. Mažas vaikas tokios galimybės neturi. Jis
paprasčiausiai praranda norą veikti, tampa apatiškas arba pradeda aikštytis,
maištauti. Elgtis kitaip, nei tikisi tėvai.