Nuolatinis
sėdėjimas pavojingas gyvybei
mirtingumo sąsajas rezultatai atskleidė, kad žmogaus gyvenimo trukmei įtakos
turi laikas, praleistas sėdint, informuoja Kembridžo universiteto mokslo
žurnalas „Bluesci“.
Paradoksalu, tačiau to paties tyrimo metu paaiškėjo,
kad gyvenimo trukmė nesusijusi su fiziniu aktyvumu: ilgai sėdinčiųjų neišgelbės
net ir dideli fiziniai krūviai, kuriais mėginama kompensuoti sėdomis praleistą
laiką. Išeitis – judėti kuo dažniau, kad ir labai po truputį.
Ne paslaptis, jog judėjimas organizmui yra būtinas ir
naudingas. Tačiau kaip dažnai ir intensyviai turime judėti, kad vėliau gyvenime
išvengtume, pavyzdžiui, širdies infarkto, onkologinių ar kitų mirtinų
susirgimų? Įdomių ir netikėtų perspektyvų šiuo klausimu atskleidė kanadiečių
vykdytas tyrimas, kuriame savanoriškai dalyvavo 17 tūkst. Kanadoje gyvenančių
suaugusiųjų.
Tyrimo dalyviai buvo stebimi dvylika metų. Pagal laiką,
praleistą sėdomis, visi jie buvo suskirstyti į keturias grupes. Stebėjimo
laikotarpiui pasibaigus, paaiškėjo, kad, kaip ir buvo tikėtasi, didžiausias
mirtingumas užfiksuotas nutukusių ir daug laiko sėdomis praleidusių tiriamųjų
grupėje.
Tačiau tyrimo metu išaiškėjo ir kur kas netikėtesnių
sąsajų. Viena jų – kiekybinis sąryšis tarp sėdomis praleisto laiko ir
mirtingumo: kuo daugiau laiko sėdima, tuo didesnė tikimybė susirgti mirtinomis
ligomis. Maža to, mirtingumo rodikliui jokios įtakos neturėjo kasdienio fizinio
aktyvumo (pvz., mankštinimosi, sportavimo) trukmė.
Šie du faktoriai taip ir liko nesusiję ne tik bendroje
tiriamųjų aibėje, bet net ir tam tikrų siauresnių faktorių kontekste (lyties,
amžiaus, kūno masės indekso ar rūkymo). Tai byloja, jog ilgalaikis sėdėjimas
yra svarbus sveikatos rizikos veiksnys net ir fiziškai aktyviems žmonėms.
Kitaip tariant, net ir kasdien besimankštinantiems ar intensyviau
sportuojantiems žmonėms gresia didesnė mirtingumo rizika, jei jie daug laiko
praleidžia sėdomis.
Panašu, kad net ir trumpalaikis raumenų pasyvumas gali
būti susijęs su medžiagų apykaitos pokyčiais. Tačiau tyrimą atlikusių
mokslininkų grupė mano, kad dažnas (nors ir menko intensyvumo) fizinis
aktyvumas visos dienos metu (pavyzdžiui, nuėjimas į virtuvę užsikaisti puodelio
arbatos) gali apsaugoti nuo grėsmingų metabolizmo (medžiagų apykaitos) pokyčių.
Vadinasi, ištisai sėdinčiųjų neišgelbės net ir sporto
klubuose, salėse ar gryname ore po darbo išlietas devintas prakaitas. Tačiau
giltinės budrumą užliūliuoti šansų turėsime daugiau, jei sėdimą darbą nuolatos
paįvairinsime bet kokiu lengvu fiziniu krūviu. Mažiau yra daugiau?