O.Lapinas. Apie gražų ir negražų vaiką

„Nebūna negražių vaikų“- pasakys dažnas suaugęs žmogus. Ir pasakys tik
pusę tiesos. Iš tikrųjų mažas, ką tik gimęs naujagimis dažniausiai neatrodo
labai gražus: kiek pamėlęs, su didžiule krauju sutepta galva, padengtas kažkokiu
tepalu ir šviesiais plaukeliais… Žinoma, mamai ir tėčiui jis yra mielas,
artimas, tačiau ar gražus?

Sąvoką „gražus“ galima suprasti subjektyviai :“grožis slypi stebinčiojo akyse“.
Tai- emocinis grožio supratimas. O galima grožį nusakyti objektyviai –
simetriškas veidas, normalios veido ir kūno proporcijos, ryškios spalvos akys,
tiesi nosis, lygios lūpos. Paauglystėje – ne per anksti ir ne per vėlai-
išryškėja lyčiai būdinga figūra. Ir „normalus“ ūgis. Tai- empirinis, pagrįstas
stebėjimu grožio apibūdinimas. Taip gražius ir negražius žmones atrenka kinui,
teatrui, estradai, grožio konkursui.

Emocinė žodžio „gražus“ prasmė aiškiai vyrauja kalbant apie mažus vaikus. Jie
natūralūs, gyvi, atviri ir sąžiningi, todėl ir sukelia džiaugsmą juos
stebintiems suaugusiems.

Tačiau egzistuoja ir kiti vertintojai. Jie įsitraukia vėliau, kai vaikas baigia
darželį ir ima lankyti kiemą bei mokyklą. Čia jis išgirsta visai kitokias
nuomones, kuriuos dažniausiai emociškai nuspalvina visai kiti jausmai:
susižavėjimas, konkurencija, piktdžiuga, pavydas … Dažnai vertintojai darosi
negailestingi:

Ei tu, baidykle!
Riebalų maišas!
Skeletas tu!
Ką, arklių sportu užsiimi – pažvelk į kojas!
Tas tai išvis atrodo kaip debilas!

Vaikas, kuris neturi ryškų išvaizdos trūkumų, dažniausiai vadinamas „normaliu“.
Jam lyg ir pasiekė, tačiau jis negali „kristi į akis“, kai to labai reikia!

O štai tos mergaitės, kurias vadina „klasės gražuolėmis“, ir štai tie berniukai
– „gražuoliai“. Mergaitėms sekasi – gražuoles greitai įsimyli. Tačiau gražuolei
ateityje iškils savų sunkumų – reikės įrodinėti, kad nesi tik „ graži lėlė“.

O štai gražiam berniukui iškart nepasisekė – jį vadina „ gražuoliuku“ su pašaipa,
o artėjant paauglystei netgi ima abejoti jo lytine orientacija. Ir jam tai ypač
skaudu, nes „gražus“ berniukas gražus būtent stebinčiam jį kitam berniukui. Ir
jei tas kitas berniukas vadina jį „moterišku“ ar kaip nors kitaip, tai turėtų
būti to kalbančiojo problema.

Tai pravardžiuotojui šis berniukas atrodo per daug nevyriškas ir galbūt tai jis
ir jaučia kažkokį miglotą potraukį jam, kuriuo nedrįsta pats sau prisipažinti?
Todėl jis ir nesako: „Tu toks gražus, kad ir man patinki“, o sako: „Tu
tikriausiai gėjus“. Ir taip bando jo lytinį reitingą numenkinti, nukonkuruoti,
nes juk norisi kažkaip nugalėti varžovą nelengvoje kovoje už gražiausios
mergaitės meilę…

Kaip ten bebūtų, o vaikas greitai atranda, kad egzistuoja visiškai skirtingi jo
išvaizdos vertintojai. Tėvai – jie aiškiai nesako jam visos tiesos; bendraamžiai
– jie pasako karčią tiesą, nes nesuinteresuoti jo guosti; jis pats juk mato save
veidrodyje…

Tačiau visa tai – pakankamai privatūs dalykai. Klausimas, dažnai iškylantis
tėvams – kaip reaguoti į savo vaiko išvaizdą? Ne, ne į tą išvaizdą, kuria jis
jums „visuomet gražus“, o į tą jo išvaizdą, kurią pastebi jo bendraamžiai ir jis
pats veidrodyje.

Taigi jis klausia: ar mano veidas gražus? Ar graži mano figūra? Jis nori
objektyvumo. Ir nemoka pabėgti nuo savo subjektyvios reakcijos.

Greičiausiai jūs atsakysite štai kaip.

1. Meluosite, numenkindami išvaizdą: gražiam vaikui nesakysite, kad gražus, kad
„neimtų įsivaizdinti“; negražiam bandysite pabrėžti, jog „išvaizda nėra
svarbiausias dalykas“ arba kad „jis labai gražus“. Tai pakankamai naivus
žingsnis. Juk vaikas greitai pastebės skirtumą tarp jūsų žodžių ir atspindžio
veidrodyje.

Ir prisipažinkite: ar jūs nuoširdžiai tikite, kad išvaizda mažai reiškia
asmeniniuose santykiuose, kad ji nesvarbi sėkmei karjerai, meilės partnerių
kiekiui? Vaikas išmoks, kad jūs nepasiruošę kalbėti su juo atvirai. Galbūt, kada
nors jis darys tą patį savo vaikui, bet šiuo metu pyks ant jūsų.

2. Pasakysite karčią tiesą: gražiam pasakysite, kad jis gražus; negražiam – kad
negražus. Vidutiniškos išvaizdos vaikui taip ir pasakysite: nieko ypatingo.
Pasakysite su viltimi, kad vaikas „suvirškins“ tai. Jūs laimėsite vaiko
pasitikėjimą, tačiau turite būti pasiruošę jo emocinei reakcijai: jei tai –
gražus berniukas, jis tikrai gali nekęsti savo grožio, o jei turi ryškių
išvaizdos trūkumų – gali verkti ir pykti ant savęs ir ant jūsų – kam tokį jį
pagimdėte… Turite būti labai išmintingi tėvai ir mokėti pabūti vaikui
psichoterapeutu…

3. Išsisuksite nuo tiesaus atsakymo ar atsakysite „ne į temą“: pasinaudosite
psichologo vaidmeniu ir paklausite: „O kaip tu pats manai?“, o gal
paprasčiausiai: „Paklausk tėvelio“, „Nežinau, nes tėvai negali savo vaiko
nemylėti“, „Visi vaikai skirtingi“… Vaikas greičiausiai supyks ant jūsų:
vaikai nemėgsta išsisukinėjančių žmonių.

Ar yra kažkoks teisingas elgesio ar atsakymo variantas? Deja… na, galbūt
padėtų sena persų istorija apie povą.

Povas vaikščiojo po kiemą, iškėlęs galvą ir išskleidęs uodegą. Ant šakos
tupintis varnas garsiai pasakė: „Koks bjaurus paukštis!“ Bet povas tylėjo.
Varnas pasakė dar garsiau: „Kokios kreivos jo kojos!“ Povas tylėjo. Varnas tęsė:
„O kaip išdidžiai šis pasipūtėlis kelia galvą!“ Povas sustojo ir varnas ėmė
šaukti: „O pažiūrėkite į jo uodegą! Argi normalus paukštis gali turėti tokią
uodegą?“ Tuomet povas ramiai atsakė: „Man atrodo, kad jūs manęs nesuprantate. Aš
žinau, kad mano kojos kreivos, todėl aš stengiuosi taip aukštai kelti galvą, kad
jų nematyčiau… o dėl uodegos – tai dėl jos žmonės manimi ir žavisi!“

Galbūt ši istorija suteiks jūsų atžalai svarbią žinią. Žinią ir apie tai, kas
yra mūsų grožis, ir apie tai, kokioms būtybėms jis labiausiai „krenta į akį“?