O.Lapinas. Ar egzistuoja tinginystė?

Mes įpratome gėdytis nieko neveikimo. Nemaža dalis žmonių bijo būti aptikti
dienos metu gulintys ant sofos. Jie išsigandę pašoka ir ima atsiprašinėti. „Ko
tu čia nieko nedirbi?“ ir „Ką veiki?“ – šiuose įprastiniuose klausimuose
atsispindi automatiškai daroma prielaida: žmogus visuomet privalo kažką veikti!

Vaikai, dienos metu sėdintys vienoje vietoje ar gulintys ant sofos, yra laikomi
ligoniais arba tinginiais, slunkiais ir veltėdžiais. Priimta manyti, kad
normalus sveikas vaikas turi arba žaisti, arba sportuoti, arba mokytis. O
normalus suaugęs – arba dirbti, arba kažką naudinga veikti, arba seksu
užsiiminėti. Atleidžiama yra tik miegantiems, ligoniams ir lavonams! Ir iš
dalies atleidžiama – besiilstantiems po darbo. Tačiau jokiu gyvu mes
neatleidžiame žmogui, kuris yra sveikas, nepavargęs ir vis dėlto nieko neveikia!

O tokių žmonių yra nemažai, ir jie tiesiog natūraliai atrodo neveiklūs. Susiję
tai anaiptol ne su auklėjimu, kaip priimta manyti. Netgi labai atlaidūs tėvai
vargu ar priverstų tapti tinginiu žmogų, kuris dažnai yra apimtas stiprios
aistros veikti arba išgyvena nuolatinį „niežulį“ viską tvarkyti.

Emocijos prikelia ir tingius žmones. Tarkime, garsusis Ilja Oblomovas iš
Gončiarovo romano ištisas dienas praleisdavo lovoje. Tačiau iššokdavo iš jos
dviem atvejais: kai atvažiuodavo jo geriausias draugas ir kai atvykdavo jo meilė
– gražuolė kaimynė.

Įvairūs jausmai – aistringa meilė ir neapykanta, baimė ir nerimas taip pat
verčia mus impulsyviai ir chaotiškai veikti. Priimta manyti, kad mūsų poreikiai
– fiziologiniai, saugumo, savigarbos, meilės, savęs realizacijos – per minėtas
emocijas motyvuoja mus veikti. Tačiau ar visus žmones vienodai?

Ne tik emocija, bet ir intensyvus fizinis pojūtis neleidžia mums tinginiauti.
Pastaruoju gali būti noras nusilengvinti, durianti į koją rakštis, skaudantis
dantis, šaltis, alkis, lytinis geismas. Skubiai veikti, tik ne taip absoliučiai,
taip pat mus verčia aiškiai suvokiamas aplinkinis pasaulis su jo netvarka:
nukritusiu ant grindų rūbu, išlietu vandeniu, nutrūkusia užuolaida.

Tačiau jau čia jūs galite paprieštarauti. Štai žmogus, kuris, atrodytų, turėtų
veikti: kambaryje jį supa siaubinga netvarka, o jis nieko nedaro!

Žinoma, jis gali būti apimtas slopinančių emocijų – prislėgtas, apatiškas,
nusiminęs. Jis taip pat gali būti žemo energetinio tonuso dėl pervargimo ir
ligos. Tačiau jūs, be jokios abejonės, pažįstate sveikus ir nedepresyvius
žmones, kurie jus erzina savo nieko neveikimu būtent tada, kai, atrodytų, jiems
būtina veikti!

Įdėmiai panagrinėję šiuos žmones, jūs atrasite, kad jų pagrindinės psichinės
funkcijos anaiptol nėra nei emocijos, nei pojūčiai. Dažniausiai jūs atrasite
kitokias psichines funkcijas – mąstymą ir intuiciją.

Mąstantys žmonės arba logikai, dažniausiai nieko neveikia tik išoriškai. jų
viduje vyksta nuolatinis apmąstymo procesas. Vieni iš jų kuria visko, kas
vyksta, teorijas. Juos vadina „teoretikais“ ar „fantazuotojais“. Kiti kuria ne
abstrakcijas, o konkrečios veiklos planus. Veikla trukdytų tokiam darbui –
prisiminkite žinomą Rodeno skulptūrą -„Mąstytojas“ arba Rūpintojėlį.

Intuicijos žmonės taip pat ilgą laiką nieko neveikia, tik dėl kitos priežasties.
Jie nuolat laukia tinkamo momento, ir, atrodo, visai nesutvarko gyvybinės
erdvės, nes gyvena ne tiek erdvėje, kiek laike. Jų elgesys panašus į kai kurių
roplių ir vėžiagyvių medžioklę: ilgai tupėti vienoje vietoje ir prisiartinus
grobiui žaibiškai jį sučiupti. Todėl tokio žmogaus nieko neveikimas – tai tik
įtemptas laukimas.

Jūs pasakysite, kad žmonės turi visus psichinius procesus – ir emocijas, ir
pojūčius, ir mąstymą, ir intuiciją. Tai tiesa, tačiau pastebėta, kad vienatvėje
pas mus dažniausiai vyrauja vienas iš jų, o būnant su žmonėmis – kitas. Tarkime,
jūs esate mąstytojas – logikas, kai esate vienas. Tuomet jūs galite ilgai
netvarkyti nei savo kambario, nei rūbų. Jums yra apie ką svarbesnio pagalvoti!

Tačiau štai draugai jūsų paprašė padėti remontuoti namus arba jūs dirbate
dizaineriu, o gal siuvate rūbus. Šiai veiklai jau reikalingi pojūčiai, erdvinė
orientacija, todėl jūs imate stebėtinai aktyviai stengtis, padėdami draugams ar
atlikdami darbinę funkciją! Sau – ne, kitiems – taip. Tai – batsiuvio be batų
tipiška situacija.

Arba štai jūs esate emocijų žmogus. Apimti jausmo jūs nenuilstamai trokštate
įtikti mylimam žmogui. Veikloje dėl savęs jūs – darboholikas. Tačiau darbinėje
veikloje jums tenka vadovautis intuicija – tarkime, jūs dirbate analitiku. Todėl
atlikdami darbą jūs sulėtėjate, neskubate, laukiate įkvėpimo, tinkamos progos,
momento. Jūsų tiesiog neįmanoma įsprausti į rėmus, jei dirbate kūrybinį darbą.
Intuicija nepakenčia apribojimo laike! Tai koks jūs – aktyvus (kai būnate vienas
) ar pasyvus (kai rūpinatės darbo reikalais)?

Aktyviausi turėtų būti žmonės, kurių vyraujantys psichiniai procesai – jausmai
ir pojūčiai. Tokie žmonės dažniausiai vadinami cholerikais, nes ir emocijos, ir
aiškus reagavimas į aplinką (pojūčiai) sukelia reakcijas, kurių negali
atidėlioti.

O pasyviausi turėtų būti žmonės, pas kuriuos vyrauja mąstymas ir intuicija.
Dažniausiai jie atrodo melancholiški, užsiima analitiniu darbu, kuria projektus.
Aktyvesnieji pragmatikai namiškiai be jokios abejonės mano, kad jie tiesiog
tingi!

Tačiau ir tuos, ir anuos, aplanko ir pasyvūs, ir aktyvūs procesai. Tai, kad kai
kurie žmonės puikiai rūpinasi kitais (tampa aktyvūs) ir tuo pačiu visiškai
nesirūpina savimi (tampa pasyviais) arba atvirkščiai, leidžia teigti, kad
absoliučios tinginystės būti negali. Viskas priklauso nuo momento, nuo būsenos
ir nuo to, į ką žmogus šiuo metu kreipia savo veiklą – į save ar į kitus.

Taigi pagerbkime ir savo „tingiąją“ ir „aktyviąją“ dalis! Gal tuomet būsime
pakantesni kitiems?