Taip, dažniausiai mes norime pakeisti savo artimą! Be jokios abejonės,
labiausiai to trokšta moterys: jos instinktyviai siekia keisti vaikus, drauges,
sutuoktinius ir net tėvus. Noras šis visai suprantamas ir glūdi moters
prigimtyje: ji potenciali vaikų augintoja, todėl kartu su moteriškumu iš Dievo
gauna ir kitokių potencijų: auginti, auklėti, bausti ir apdovanoti. Pasitaiko ir
vyrų, realizuojančių mokytojo ir trenerio savybes. Jie siekia duoti patarimus
bet kuriam pakeliui sutiktam automobilistui, jau nekalbant apie vaikus ("Kas gi
taip renka mašinytės modelį?“) bei žmoną („Žiūrėk, brangioji, ragu daromas
šitaip…“).
Kol mes mylime savo mokytojus ir auklėtojus, o kartu ir kiek prisibijome,
nesipriešiname keičiami. Visą vaikystę mes paklusniai leidžiame darželio
auklėtojoms mus migdyti ir vedžioti po kiemą; tėvams – versti mums vaikščioti ne
skersai gatvės, o išilgai; mokytojams – keisti elgesio, kūrybos bei saviraiškos
įpročius. Gydytojams leidžiame keisti mūsų laikyseną bei žandikaulio sukandimą.
Mes pasitikime sporto treneriais, kurie sako: „Ne taip, statyk kojas plačiau !”
Ir mūsų pirmiems sekso partneriams leidžiame paguldyti mus kitaip bei judėti
kitokiu tempu. O santuokoje įprantame girdėti komandas, kur dėti šlepetes, kaip
šluostyti grindis, kokiais būdais verta uždirbti pinigų ir kokį estetinį skonį
rekomenduotina turėti. Dauguma sutuoktinių, netgi labai liberaliai nusiteikusių
gyvos gamtos atžvilgiu, šalia savo sutuoktinių tampa Mičiurinais. Ir ima drąsiai
kryžminti jų prigimtines savybes su savo vertybėmis.
Tačiau anksčiau ar vėliau kyla atoveiksmis – protestas. Žinoma, jis nereiškia,
kad mes visiškai nesutinkame su mūsų auklėtojais ir mokytojais. Nes jie
greičiausiai yra teisūs, tačiau kažkoks velniukas viduje verčia jų neklausyti.
Rodome „ožiukus“ vaikystėje, neklausome mokytojų, protestuojame paauglystėje ir
sukeliame maištą santuokoje. Paskutinė dalis – įdomiausia, nes santuokos prasmė
– „būti kartu ir varge, ir džiaugsme“- visiškai nenumato uždavinio „ir
pakeiskime vienas kitą pagal savo supratimą“. Nenumato, nors užmušk.
„Būti drauge“ pavirsta „pakeisti kitą“- kaip čia taip atsitinka? Juk tas, kuris
„būna“ su savo sutuoktiniu – jį myli, o tas, kuris“ keičia“- jo nemyli? Kadangi
žmonių santykiai yra gana sudėtingi, pabandykime atsakyti, pasinaudodami
analogija.
Šuniuko šeimininkas ir vilkų medžiotojas
Štai palyginkime šuniuko augintoją ir vilkų medžiotoją. Šuniuko augintojas visą
laiką stengiasi savo šuniuką pakeisti: iš pradžių dresūra, po to sužmoginimu.
Jis kalbasi su juo taip, tarsi šuniukas būtų žmogus. Jis verčia jį žmogiškai
elgtis, ir siekia, kad jis taptų jo draugu bei pašnekovu.
Pagalvokite: jis su juo ir kalba žmonių, o ne šunų kalba, ir šlepetes bei
laikraštį išmoko atnešti, ir higienos įgūdžius skiepija… Na, ko ne keitimas?
Labai didelis ir radikalus keitimas.
O štai vilkų medžiotojas. Jis eina vilkui iš paskos ir skaito jo pėdas. Jis
tyrinėja vilko elgesį. Jis išmoksta atpažinti vilko įpročius. Jeigu reikia, jis
išmoksta staugti kaip vilkas. Jūs nesuklysite, jei pasakysite, kad jis pats
tampa kažkiek vilku! Žinoma, galutinis jos tikslas visai ne toks, kaip šuniuko
augintojo. Jis vilką nušauna. Tačiau atkreipkime dėmesį – prieš nušaudamas jis
ne tik nesiekia vilko pakeisti pagal savo žmogišką supratimą, ne, jis save
keičia, bandydamas vilką susekti. Dar akivaizdesnis – zoologo, gyvūnų tyrinėtojo
elgesys. Ten ir nenušaunama.
Tai kas geriau pažįsta gyvūnus – tas, kuris juos bando sužmoginti, ar tas, kuris
bando juos pažinti su jais supanašėdamas, išmokdamas jų elgseną ir kalbą?
Dar viena pavyzdys. Jūs turite problemų su vaiku. Jis nesimoko, neklauso. Jūs jį
verčiate mokytis ir klausyti, skaitote paskaitas apie mokslo naudą… Jokio
rezultato. Ir štai jis ima vaikščioti pas psichologą. Šis jo keisti nesiruošia,
užtat su juo susidraugauja – žaidžia, bando pažinti, suprasti. Pats vaiku
retsykiais tampa. Praeina pakankamai daug laiko, kol psichologas su juo
susidraugauja. Ir štai stebuklas – vaikas ima klausytis ir mokytis! O dabar
pasakykite – kodėl?
Atsakymas aiškus prisiminus gyvūnus: jūs bandėte elgtis su vaiku kaip su šuniuku
– pritempti jį prie savo supratimo apie teisingą elgesį. Iš esmės jūs stengėtės
jį dresuoti ir pakeisti. O psichologas elgėsi kaip vilkų medžiotojas ar
zoologas: ėjo vaikui iš paskos, siekdamas jį pažinti.
Na, ir pagaliau situacija su sutuoktiniu: kodėl po įvairiausių, netgi labai
sėkmingų bandymų jį pakeisti, sutuoktinis ima ir viską sugadina?
? Jis gerdavo, jūs titaniškomis pastangomis jį privertėte mesti, o dabar jis vėl
su kvapeliu?
? Jis buvo neištikimas, jūs spaudimu bei manipuliacijomis privertėte jį „grįžti
į protą“- o jis ir vėl žiūri į kitą?
? Jis nesitvarkė, o jūs pastabomis bei pamokymais išmokinote jį tvarkos bei
švaros, ir staiga – jis viską siaubingai sujaukė?
Atsakymas slypi retorinėje frazėje, kurią jūsų gyvenimo draugas išrėkia jums į
veidą:
„AR TU KADA NORS BANDEI MANE SUPRASTI?“
Klausimas, reikia pripažinti, geras. Pakeisti jį jūs gal ir galite, o suprasti?
Ir aš kalbu visai ne iš moralinės, o iš praktiškos pusės:
– jei medžiotojai efektyviau suranda ryšį su gyvūnais nesiekdami jų keisti, bet
siekdami juos suprasti;
– jei psichologai efektyviau suranda ryšį su žmonėmis, nei šeimos nariai su tais
pačiais žmonėmis;
– ir jei toks nesuinteresuotas kontaktas veiksmingiau keičia žmogų, nei
suinteresuota dresūra;
– ir jei tai vėl susiję su nuostata „ suprasti per supanašėjimą“, o ne su
nuostata „daryk kaip aš“ ; tada kodėl gi nepabandžius įlysti į savo artimo kailį
? Klausykite, žmonės gerieji, o gal tai ir yra viena iš meilės paslapčių?