Štai dar vieni tėvai. Jie ateina pas psichoterapeutą pasitarti, kaip jiems
elgtis su vaiku. Dažniausiai iš psichoterapeuto laukia, kad jis pasakys kokį
nors burtažodį ar padarys triuką. Ir vaikas taps tiesiog „šilkiniu“. Ar iš tiesų
egzistuoja tokia burtų lazdelė?
Magija, kuria naudojantis, jūsų mažas vaikas:
ims jūsų klausyti;
nustos sirgti nesuprastomis ligomis, šlapintis į lovą ir mikčioti;
atsikratys savo baimių;
pavys kitus vaikus savo išsivystymu…
Jei specialistai pasako, kad magijos neišmano ar ima kalbėti apie vaiko
auklėjimo stilių, jie susilaukia stipraus tėvų nusivylimo. Juk kalbos apie
auklėjimą dažniausiai kaltina tėvus. Todėl psichoterapeutai priversti atsakyti:
tam tikros magijos reikia. Tik ši magija susideda ne iš magiškų burtažodžių, o
iš to, kad vaikui sudaroma optimali terpė vystytis.
Paprastas pavyzdys: naujagimis kuriam laikui paliekamas gimdymo skyriuje po
komplikuoto gimdymo. Jo veidas visas apibertas. Kai po kelių dienų jį pagaliau
pamaitina motina, bėrimas magišku būdu išnyksta.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai gerai reaguoja į:
saugumą suteikiančią, bet neįkyrią motiną;
pasakas;
žaidimus.
Ir blogai reaguoja į:
perdėtai prislėgtą ar nerimastingą, įkyrią motiną;
per daug racionalų, daug reikalaujantį tėvų elgesį.
Prislėgtos mamos yra tarsi „ne čia“. Nerimastingos mamos bijo netekti vaiko –
savo ramsčio. Tokiai mamai reikia vaiko dėl jos pačios saugumo. Vaikas tai
jaučia ir priverstas sparčiau augti, tik ne sau, bet mamai. Jis jaučiasi per
daug emociškai apkrautas ir per daug susijęs su mamos jausmais.
Racionalūs tėvai siekia, kad vaikas per anksti taptų labai protingas. Vaikui
tenka vytis ir niekad nepavyti tėvų.
Todėl tėvai patys galėtų tapti magiškais auklėtojais. Tačiau, deja, jie per daug
asmeniškai įtraukti į vaiką.
Todėl psichoterapinė magija čia paprasta:
Leisti vaikui būti pakančioje terpėje, kur jo nepririša prie savęs, neverčia
jaustis kaltu; neskatina per greitai vystytis, palaiko jo mažus žingsnelius.
Kalbėti su vaikais pasakų bei žaidimų kalba. Leisti jam piešti ir lipdyti viską,
ko jis bijo, ir ko nori.
Kas svarbiausia – leisti jam suprasti, kad aplinkiniai gali išsilaikyti ir
išgyventi be paties vaiko.
Tam psichoterapeutams tenka dirbti ne tik su juo, bet ir su tėvais, kad jie
rastų atramą savyje ir vienas kitame. Kitaip sakant – atsistotų teisingu atstumu
nuo vaiko: ne per arti, ne per toli. Kaip sakė poetas D. K. Džebranas:
„Ąžuolas ir kiparisas neauga vienas kito šešėlyje“.
O štai dažniausios mokyklinio amžiaus vaiko ar paauglio problemos:
nenori mokytis, praleidinėja pamokas;
neprisitaiko prie bendraamžių, yra skriaudžiamas;
visa galva pasineria į kompiuterinius žaidimus;
nemoka bendrauti;
bendrauja su „negera“ kompanija.
Ir vėl iš psichoterapeuto laukia magijos. O problemos esmė yra ta, kad vaikas
ėmė vis sparčiau nuo tėvų tolti. Už išorinio drąsumo slypi nepasitikėjimas
savimi ir suaugusiais. Tėvai nelabai nori suprasti, kad jų vaikas ima
nebepriklausyti vien šeimos ratui; jo terpe vis labiau ir labiau tampa žmonės už
šeimos ribų – klasiokai, draugai, pažįstami, mylimieji. Tarp jų jis rizikuoja
prarasti save, tačiau – paradoksalu – tik čia ir gali save atrasti. Tėvai
dėsningai vis labiau ir labiau praranda kontrolę, o kontrolės vietą galėtų
užimti draugystė.
Tačiau vietoj to auga nepasitikėjimas, todėl dažnėja ir kraštutinis elgesys: iki
tol ramūs tėvai kartais įsiunta; iki tol „patogūs“ paaugliai kartais tranko
durimis ir neranda su šeima bendros kalbos. Todėl ir tėvus, ir tokį paauglį
tenka atskirti ir emociškai palaikyti. Magija čia tokia:
Palaikyti – reiškia užjausti abi puses ir liūdesyje, ir pyktyje, ir džiaugsme;
Vengti atsistoti vien tėvų ar vien paauglio pusėje – psichoterapeutui reikia
pačiam jaustis individu.
Labai taktiškai priminti tėvams ir paaugliui, kad šiuo metu galimi kraštutiniai
elgesio nukrypimai iš abiejų pusių, ir tai normalu, tik kiekvienas yra
atsakingas už pasekmes.
Kaip matote, vietoj triukų ir burtažodžių psichoterapeutai kalba apie paprastus,
jums seniausiai žinomus dalykus. Tiesa, vienas triukas ir vienas burtažodis vis
dėlto yra.
Kas beatsitiktų su jūsų bet kurio amžiaus vaiku, padarykite štai ką. Kai jis
atsiguls vakare į lovą, prieikite prie tos lovos ir atsisėskite šalia. O po to
labai švelniai paglostykite jo plaukus. Ir tyliai pasakykite: „Tu esi
geriausias vaikas visame pasaulyje“.