Šiais laikais daug kas medituoja arba bent yra girdėjęs apie meditacijas.
Lietuvoje populiariausių meditacinių praktikų tarpe yra joga, taiči, aktyvios
Ošo meditacijos. Kuo gi skiriasi šios meditacijų rūšys?
Meditacijos dažniausiai apibūdinamos negatyviai, t.y. sakoma, kad tai nėra
įsigilinimas į mintis, nėra hipnozė ir nėra religinis garbinimas. O apibūdinti
meditaciją protingai dažniausiai trukdo faktas, jog meditacija nėra protas.
Tačiau labiausiai ji panaši į nesuinteresuotą savo proto stebėjimą. Artimiausias
palyginimas – nemokantys kalbėti kūdikiai, kurie išsidrėbę vežimėliuose smalsiai
spokso į aplinkinį pasaulį.
Medituoti – reiškia pagal galimybes nuvyti šalin mąstymą ir atsiduoti tokiam
stebėjimui, tik dažniau ne aplinkos, o savo kūno, jausmų, minčių ir vaizdinių.
Ir kas įdomiausia- daryti tai pageidautina nesuinteresuotai, t.y. neturint
tikslo. Ir tai nėra lengva padaryti.
Į meditacijas atėję žmonės dažniausiai kažko nori. Jie ateina su tikslais. Todėl
iš meditacijos jie kažko laukia. Tarkime, panikos priepuolius turintis žmogus
ima laukti, kad po meditacijų išnyks jo panikos priepuoliai. O linkęs lengvai
supykti žmogus laukia, kad meditacijos išmokys jį ramybės. Nerimastingi ir
nepasitikintys savimi žmonės viliasi, kad meditacijų poveikyje jie taps „energetiškai
stiprūs“ ir įvairūs skriaudikai bei agresoriai lėks į šonus vien nuo jų
žvilgsnių.
Iš tikrųjų meditacijos yra įvairių religinių praktikų dalis, tačiau į tas
praktikas nesusiveda. Medituoja žmonės ir neturėdami jokių religinių tikslų. O
tikintis iš meditacijos kažkokio efekto išnyksta pati meditacijos esmė.
Geriausia manyti, kad meditacija – tai tiesiog įdomi kelionė, siurprizų pilna
nekasdieniška praktika, neįprastas būdas judėti, kvėpuoti, atsiskleisti.
Medituojant įvyksta neurofiziologų patvirtinti smegenų aktyvumo pakitimai,
medituodami žmonės iš tiesų dažniausiai pajunta ilgai trunkančią vidinę ramybę,
aiškiau mąsto, kai kam atsiranda įžvalgų ar labai gražių vaizdinių. Tačiau tai
nėra įsitikinimas ar įtaiga, o greičiausiai netikėtas pašalinis efektas.
Jei nemedituojančio žmogaus smegenys funkcionuoja chaotiškai, tai po meditacijos
smegenys ima funkcionuoti darniau. Tarkime, branduolinio magnetinio rezonanso (BMR)
tyrimas parodė, jog medituojančio smegenyse nusistovi aiškus smegenų zonų
aktyvumas – dešinys pusrutulis aktyvuojasi kaktinėje skiltyje, o kairys –
užpakalinėse skiltyse. Nemedituojančio smegenyse dažniausiai nėra tokių aiškių
besiaktyvuojančių vietų – smegenyse nuolat tai atsiranda, tai išnyksta įvairios
aktyvumo „salelės“. Iš čia galima daryti svarbią išvadą: meditacija
disciplinuoja mūsų psichiką.
Jogos meditacija ir yra labiausiai disciplinuojanti. Žinoma, jogoje meditacija
yra viso gyvenimo būdo dalis: čia ir neagresyvi bei negodi pasaulėžiūra, kūno
bei sąžinės apsivalymas, čia ir fiziniai pratimai, mityba, miego režimas,
specialus kvėpavimas.
Meditacija pradedama pasyvioje padėtyje – dažniausiai sėdint sukryžiavus kojas
ar lotoso pozoje ir užsimerkus. Pradžioje žmogus leidžia savo mintims klajoti (o
jos ir taip pas mus „klajoja“), vėliau sustoja ties viena iš jų ir galiausiai
sutelkia visą savo dėmesį į šią mintį ar vaizdinį. Jogoje dažniausiai
pasirenkamas koks nors gražus vaizdinys – tarkime, dievybės ar lotoso žiedo
vaizdas. Tik sutelkus dėmesį į jį ir išmokius nenukrypti dėmesiu kitur,
prasideda vadinama „dhyana“- meditacija tikrąja to žodžio prasme. Atsitinka tai
negreitai ir reikalauja vidinės drausmės.
Galima pastebėti, kad joga labiausiai padeda žmonėms, nemokantiems išlaikyti
viduje savo emocijų. Ji padeda sukurti savotišką „konteinerį“ viduje , ir „nepilti“
savo emocijų į aplinką.
Taiči – kinų sistema, sukurta ankstyvais viduramžiais daosų ir artimaiai
susijusi su kovos menais. Čia irgi siekiama išjungti protą, tik ne statiškai, o
nuolat judant. Jei ir groja muzika, tai dažniausia tyliai, tarkime, dzen
tradicija fleita atliekamas kūrinys.
Taiči – tai savotiškas „prisijungimas“ prie pasaulį sudarančios ir nuolat
judančios energijos, kuri nesustodama „perteka“ iš stiprumo -„jan“ į silpnumą -„jin“-
ir atgal. Todėl besimokant taiči reikia išmokti atsiduoti srovei, atpalaiduoti
pečius ir kryžkaulį, kiek galima „įsižeminti“, judėti labai lėtai ir dėmesingai.
Nuolat keliant svorį iš vienos kojos į kitą, reikia leisti kūnui pavirsti
savotiška vandens srove, tuo pačiu neleidžiant sau suglebti.
Kaip ir jogos sistema, taiči padeda koncentruoti dėmesį, nesišvaistyti savo
emocijomis. Porinė taiči forma leidžia išmokti bendrauti su kitu žmogumi –
jausti kitą, lanksčiai prie jo prisitaikyti, o norint jį paveikti – naudotis
paties partnerio jėga.
Ošo meditacijos yra sukurtos septyniasdešimtais praėjusio amžiaus metais Ošo
Radžnešo. Jos skirtos vakariečiams, yra aktyvios ir dažniausiai atliekamos
skambant muzikai užmerktomis akimis. Populiariausios iš jų turi tris fazes:
pirmoje žmogus daug juda, šokinėja, giliai kvėpuoja, kratosi, reiškia įvairius
jausmus. Po to jis sustoja, ateina tylos ir stebėjimo stadija. Pabaigoje žmogus
šoka.
Šios meditacijos dažniausiai grupinės, tarp meditacijų grupės nariai apsikabina,
bendrauja, juokauja. Kaip ir taiči, čia siekiama „įžeminti“ žmogų, neleisti jam
nukrypti į fantazijas. Tačiau jei jogos ir taiči vizitinė kortelė – tyla, ramybė
ir disciplina, tai Ošo meditacijų ženklas – humoro, juoko, linksmumo atmosfera.
Skirtingai nuo jogos ir taiči, į meditacinę būseną čia einama ne tiek per save
kontroliuojant, kiek stengiantis save išreikšti. Toks požiūris gimė indų tantros
tradicijoje. Medituojantys siekia kuo labiau išreikšti save ir verkiant, ir
juokiantis, ir pykstant, ir kvėpuojant.
Ošo nuomone, vidutiniam indui labai tinka pasyvi meditacija, tarkime, joga. O
Vakarų žmogui, turinčiam kūne nemažai įtampos bei neišreikštų emocijų, reikia
būtent aktyvių meditacijų. Ošo pasekėjai dažnai derina meditacijas su
psichoterapiniais seminarais – kūno raumeninių blokų atpalaidavimu pagal Reichą,
geštalto pratimais – tarkime, pokalbiais su įsivaizduojamais pašnekovais,
regresu į vaikystę, psichodrama. Todėl Ošo meditacijos ypač padeda savimi
nepasitikintiems, jausmų nejaučiantiems ar juos reikšti bijantiems žmonėms.
Žinoma, tai nėra pilnas meditacijų sąrašas. Yra dar vipasana, sachadži joga,
dzen meditacija, sufijų šokiai ir kitos. Kuri iš jų geresnė?
Atsakyti galima retoriškai: jei prie nežinomo miško ežero veda daug takelių –
koks skirtumas, kokiu takeliu eiti?