Iš visų žemės gėrybių Čilės poetas Pablas Neruda ypač išskyrė alyvmedžio
vaisių sultis ir savo lyriniame filosofiniame cikle „Paprastos odės“skyrė joms
atskirą elėraštį.
Nuo ko gi pradėti mūsų trumpąjį pasakojimą apie alyvas – nuo lyrinių pamąstymų
ar nuo geležinių argumentų ir konkrečių faktų? Aišku, “skystas auksas” – banali
metafora, bet ką padarysi, jei iki šiol pietų šalyse už kokybišką alyvų aliejų
mokami dideli pinigai!
Tai ne šiaip produktas, o troškimų, gerėjimosi ir garbinimo objektas. Ne veltui
alyvų aliejaus vartojimas pasaulyje auga greičiau, nei jo gaminimas.
Pradėkime tuo, kad dar nuo antikos laikų alyvų šakelė buvo laikoma pasaulio
simboliu. Senovės graikai tvirtino, kad alyvmedį jiems padovanojo pati Atėnė,
išminties ir taikaus darbo deivė.
Net baisu pasakyti, bet pirmuosius alyvų aliejaus litrus mūsų protėviai Adomas
ir Ieva gavo prieš 500 m. prieš mūsų erą. Nuo tada iki mūsų laikų žmonija spėjo
įsitikinti puikiausiu alyvų aliejaus skoniu ir jo nepakartojamomis savybėmis.
Paklauskite italo, ir jis su visu jam būdingu viduržemišku temperamentu jums
atsakys, kad patys skaniausi spagečiai yra tie, kurie palieti alyvų aliejumi su
česnakais ir aštriais raudonaisiais pipirais. O pomidorų skonį geriausiai
išryškina pora lašų olio d’oliva.
Šį dietinį produktą dar Avicena vadino vaistu. Ir ne vien todėl, kad geras
maistas gydo. Alyvų aliejus – vienintelis aliejus, kurį organizmas pasisavina
100%. Pirma, šis aliejus yra puiki natūrali širdies ir kraujagyslių ligų
profilaktikos priemonė. Jo sudėtyje yra vitaminų (A, D, E) kompleksas ir
mononesočiųjų riebiųjų rūgščių, kurios sumažina kenksmingojo cholesterino kiekį.
Antra, dėl sudėtyje esančio vitamino E ir kitų antioksidantų alyvų aliejus
efektyviai stabdo organizmo senėjimo procesus. Be to, jį galima ne tik vartoti
su maistu, bet ir naudoti išoriškai. Trečia, aliejus gydo skrandžio ir
dvylikapirštės žarnos opas, pagerina skrandžio, žarnyno, kasos ir kepenų veiklą.
Medikai tvirtina, kad net daugybę kartų termiškai apdorojant alyvų aliejų, jame
neatsiranda kancerogeninių medžiagų. Ketvirta, jis yra švelni laisvinamoji
priemonė. Gurkšnis aliejaus nevalgius – ir vidurių užkietėjimas jūsų
nebekankins. Penkta, Atėnės dovanai būdingas tulžį varantis poveikis. Jei,
neduok Dieve, kenčiate nuo tulžies akmenligės, alyvos sultys gerokai palengvins
jums gyvenimą.
Aišku, aliejus aliejui nelygus. Alyvuogių aliejus skirstomas priklausomai nuo
pagaminimo būdo ir kokybės. Geriausiu, kuriam būdingos visos išvardytos savybės,
laikomas aliejus Eхtra virgin olive oil. Ar žinote, kaip tai verčiama? “Tikrai
grynas”! Šviežias nerafinuotas aliejus dažniausiai būna kartokas. Jo skonis yra
labai sodrus, šiek tiek salstelėjęs ir su medžio prieskoniu.
Po rafinavimo (t. y. filtracijos) gaunamas aliejus Extra light olive oil. Po
dezodoravimo aliejus tampa šviesesnis, dingsta kartumas ir kvapas.
Pirmojo spaudimo ir rafinuoto aliejaus mišinys yra vadinamas Pure olive oil. Po
pirmojo spaudimo lieka žaliava, iš kurios, naudojant tam tikras technologijas,
gaminamas maistui tinkamas aliejus. Jis vadinamas Pomace olive oil. Tarp kitko,
pomace verčiama kaip “išspaudos”.
Rusijoje alyvų aliejus žinomas jau seniai, beje, anksčiau jį dar vadino Provanso
aliejumi – Prancūzijos provincijos garbei.
Net sunku būtų suskaičiuoti, kiek kartų klasikinėje rusų literatūroje minimas
Provanso aliejaus vardas. Pvz., vienas iš veikėjų Čechovo pjesėje “Ivanovas”,
žemietijos valdybos pirmininkas Lebedevas sako: “Prie degtinės gera užkanda yra
ikrai. Bet viską reikia daryti su protu. Reikia paimti ketvirtį slėgtinių ikrų,
du svogūniukus, Provanso aliejaus ir viską sumaišyti, o ant viršaus uždėti
citrinos griežinėlį. Ir žinai… Mirtis! Vien nuo aromato pakvaiši.” Arba štai
viename iš ankstyvųjų Čechovo kūrinių išmintingas veikėjas pastebi: “Na, o
užkąsti, mielas Grigorijau Savičiau, irgi reikia mokėti… Geriausia, mielasis,
sūdytos rudmėsės, smulkiai supjaustytos kaip ikrai, su svogūnais ir Provanso
aliejumi… Skanumynas!”