Paauglys nori būti išgirstas

Nebesusišneku su sūnumi. Viską suprantu, kad paauglystė sunkus amžius, na,
bet ne tiek. Drasko akis, atsikalbinėja, kad ir ką bepasakyčiau. O svarbiausia,
kad ir su tėvu nesiskaito. Ir geruoju, ir piktuoju bandau kalbėtis, o jis kaip
kurčias. Bandžiau prikalbinti nueiti pas psichologą. Be šansų. Tik pasišaipė ir
tiek. Kaip man elgtis
Ginta

Psichologė Irena Ramoškaitė:
– Paauglių tėvai neretai skundžiasi atžariu atžalų elgesiu, per grubia
kalba, vis dažniau pasitaikančiu melu ar iš viso nereagavimu į jų pastabas ar
prašymus. Sociologinių tyrimų duomenimis, iš visų paauglių auklėjimo sunkumų
būtent šie yra paplitę labiausiai.

Į paauglystę įžengę vaikai nori jaustis suaugę ir dažnai nesugebėdami savo
“suaugimo” išreikšti, neapsieina be šiurkščių frazių, nepagarbaus elgesio
demonstravimo. Tačiau mokyti bendravimo kultūros atsakant šiurkštumu į vaiko
replikas neprotinga. Bendraukite su juo kaip su lygiu. Tegul vaikas pajunta savo
reikšmingumą ir tuomet jam nereikės įrodinėti, kad jis “jau didelis”.

Geri patarimai:

nekelkite balso – užuot pakėlę balsą, jį
pritildykite ir pamatysite, kaip būsite išgirsti,
žiūrėkite į akis – ši gudrybė verčia
išgirsti, kas sakoma,
kalbėkite trumpai ir tiksliai, nes vaikai
tampa imlesni žinodami, jog jiems neteks išklausyti ilgos paskaitos,
nepasiduokite provokacijai –
psichologiniai tyrimai rodo, kad paaugliai liaujasi elgęsi šiurkščiai, kai
įsitikina, jog tai neefektyvu,
todėl į šiurkštumą neatsakykite nieko,
užkirskite kelią melui – pagalvokite, kokį
pavyzdį rodote: ar prašote, kad vaikas meluotų telefonu, jog jūsų nėra namie. Ar
leidžiate vaikui elgtis taip pat? Išsiaiškinkite, kas skatina vaiką meluoti,
kokia tema dažniausiai meluojama ir kam.

Palmira Galkontaitė, žurnalistė, laidų vedėja
Nebijokim prisipažinti klydę
– Mano pagrindinis įsitikinimas, jog vaikus reikia mylėti ir gerbti kaip
asmenybę, buvo nuo pat pradžių. Ir jei vaikas tą žinos, sunkiu jam laikotarpiu
jis vis viena ateis ir pasipasakos, pasiguos.

Išgyvenau ne vieną sudėtingą momentą tiek dukters, tiek sūnaus paauglystėje,
tačiau juk už kitą gyvenimo nenugyvensi. Dabar, kai vaikai savarankiški ir
užaugę, aš galiu būti protinga ir dalinti patarimus. Bet net ir anuomet maniau,
kad svarbiausia vaikus suformuoti, kaip asmenybes ir jų nežeminti net ir tais
atvejais, kai jie yra neteisūs arba ko nors prisidirba. Tuomet pasiaikštys,
pasiblaškys, bet galiausiai atsirinkę tikrąsias vertybes vis viena sugrįš pas
tave. O jei vaikas namuose nesijaus saugus, to saugumo jis ieškos už namų ribų.
Va tuomet ir prasidės didžiausi sunkumai, va čia ir slypi didžiausias pavojus.

Svarbiausia elgtis taip, kad vaikas suvoktų esąs mylimas vien todėl, kad jis
apskritai yra, o gerbiamas už poelgius. Kad už neteisingą poelgį ar klaidą nebus
pasmerktas. Visuomet, užuot moralizavusi, sakydavau saviems, kad ir aš esu
pridirbusi eibių, ir aš esu patyrusi nesėkmių. To niekada nė vienam vaikui
nebijojau prisipažinti, nes taip lengviau atrasti kelią į vaiko širdį, kalbėtis
apie jo klaidas, per savo patirtį aiškinti, kaip nedera elgtis, kokios turi būti
tikrosios vertybės.

Pagaliau visi esame žmonės ir nė vienas nuo klaidų neapsaugotas. O branda
prasideda, kai gali pasimokyti iš klaidų ir jas pakeisti.