Padėkite savo vaikui kalbėti

Vieni vaikai pradeda kalbėti anksčiau, kiti – vėliau. Nemaža dalis sulaukia net ir trečiojo gimtadienio taip ir neišmokę aiškesnio pirmojo žodžio. Nors šis džiugus įvykis turėtų nutikti mažyliui sulaukus maždaug 11 mėnesių, pasak statistikos, net viena iš šešių mamų pripažįsta, jog jos vaikas turi kalbėjimo problemų, o maždaug 4 iš šimto sveikų mažylių pradeda kalbėti tik po trečiojo gimtadienio.

Ką daryti, jei jūsų vaikui taip pat kilo tokių bėdų? Specialistai pataria: svarbiausia – nepanikuokite. Vaikai vystosi skirtingai, tad ne visi vienu metu įgyja vienodus įgūdžius. Padėkite savo mažajam mokytis kalbėti neskubindama, žingsnelis po žingsnelio. O šie paprasti patarimai padės atrišti mažųjų liežuvėlius.

• Pradėkite kalbinti kūdikį nuo pat gimimo. Kai kuriems tėvams tai atrodo gana keista, bet visai netrukus pastebėsite, jog kūdikis jums atsako įvairiausiais garsais. Tad megzkite dialogą, ko nors paklaususi luktelėkite, duokite laiko jam atsakyti. Taip padėsite susiformuoti pirmiesiems bendravimo įgūdžiams, pajusti dialogo principą.
• Džiaukitės. Bendraudami su vaiku visa savo esybe jauskite bendravimo malonumą – tada ir kūdikis tą džiugesį pajus. Kalbinkite jį taip, kad jums būtų linksma: jei dainuodama
jaučiatės nejaukiai – sekite pasakėles. Juokinkite kūdikį savo grimasomis, plokite rankomis, mėgdžiokite gyvūnų garsus.
• Pasakokite apie tai, ką veikiate. Būdami su kūdikiu, jį nešiodami ar vežiodami, komentuokite, ką veikiate, įvardykite daiktus, kuriuos imate, naudojate, regite.
• Kokybiškam bendravimui būtinas akių kontaktas. Bendraujant su kūdikiu rekomenduojama kuo dažniau nusileisti iki jo lygio: atsitūpti, atsisėsti prie jo, kad žiūrėtumėte jam į akis tiesiai, o ne iš viršaus.
• Kartojimas – mokslų motina. Jis padės išmokti ir įtvirtinti atmintyje daiktų, reiškinių, veiksmų pavadinimus. Jei dažnai vaikui dainuojate kokią dainelę ar sekate pasakėlę, pabandykite sąmoningai nepasakyti kai kurių reikšminių žodžių (ar frazės pabaigos), parodykite vaikui, kad laukiate, kol jis užbaigs jūsų pradėtą sakinį arba pasakykite jį drauge.
• Duokite vaikui laiko atsakyti. Mes nuolat skubame, tad nekantriai raginame skubėti ir vaikus. O jiems reikia laiko. Taigi uždavę klausimą nelaukite atsakymo tuojau pat, duokite laiko pagalvoti, kokį žodį parinkti, o jei mažylis jau pradėjo kalbėti sakinukais – mintyse surikiuoti žodžius.
• Su jaunesniais nei 3 m. vaikais kalbėkite trumpais sakinukais. Pavyzdžiui, užuot pasakę „Ką gi, eime, susirasime tavo paltuką, kepuraitę, pirštines, šaliką, tada išeisime į lauką, sėsime į mašiną ir važiuosime į parduotuvę“ skaidykite sakinį trumpomis aiškiomis dalimis: „Nagi, kur tavo paltukas? O, štai kur jis! Dabar paieškokime kepurės. Ji čia, lentynoje. Metas mautis pirštines!“ ir t.t. Ir turėkite kantrybės luktelėti, kol pats vaikas įsitrauks į paltuko paieškas, pats kiš rankutę į pirštinę ir pan. – kartos, darys tai, apie ką jūs kalbate.
• Vaikai gana greitai išmoksta jų aplinkoje esančių daiktų pavadinimus. Tačiau veiksmažodžiai, būdvardžiai, prieveiksmiai – atskiras mokslas. Geriausias būdas jų pamokyti – pademonstruoti, parodyti, leisti pajusti skirtumus: „šalta-šilta“, „arti-toli“, „juodas-baltas“. Ką reiškia „šokinėti“? Pašokinėkite ir parodykite. „Mesti“, „pagauti“, „eiti“, „sustoti“ – viską įmanoma pademonstruoti, leisti padaryti ir parodyti pačiam vaikui. Lavinkite ir aktyvinkite visus vaiko pojūčius.
• Knygelės – tai nuostabu. Tik pasirūpinkite, kad jose esančius paveikslėlius būtų galima įvardyti, pamėgdžioti, galbūt net pačiupinėti. Rinkitės tokias knygeles, kurių paveikslėliai skatintų naudoti aktyvųjį žodyną, kuriose vaikas galėtų įvardyti kasdien naudojamus, regimus daiktus ir reiškinius.
• Žaidimai – geriausias būdas mokytis. Pavyzdžiui, net ir senos geros slėpynės paskatins mažąjį sutelkti dėmesį į jus bei tai, ką sakote: vieną kartą iškišus galvą galima sakyti „ku-kū“, kitą kartą – „bau bau bau“ ir pan. Tokie paprasti skiemenys ragins vaiką įsitraukti į žaidimą, pačiam mėgdžioti tai, ką darote ir sakote jūs.
• Jei savo mažyliui leidžiate šiek tiek žiūrėti televizorių – nepalikite jo tik pasyviai spoksoti. Žiūrėkite drauge, aiškinkite, ką matote, klausinėkite vaiko apie tai, kas vyksta ekrane, vėliau, išjungus televizorių, leiskite prisiminti regėtą filmuką, pakartokite kai kurias jame girdėtas frazes.