+1
-0
+1
Patėvis turi būti geras vaiko draugas, ne konkurentas

Ar į šeimą atėjęs svetimas žmogus gali prie vaiko prisitaikyti, jį suprasti,
užjausti ir, žinoma, mylėti? O mažylis išvengti trinties ir nuoskaudų, pamilti
kaip tikrą tėtį ar mamą?

Konsultuoja psichologas Algimantas Smailys

Varžybos dėl meilės

Kol namie patėvio nebuvo, visas mamos dėmesys priklausė vaikui. Natūralu, kad
apsigyvenus svetimam žmogui mažylis gali pasijusti nuskriaustas ir atstumtas.
Širdelėje atsiranda pavydo: mažylis stengiasi atsisėsti tarp mamos ir patėvio,
patraukti jo ranką nuo jos peties, būti visada tarsi prilipęs… Mama turėtų
paklausti vaiko, ar myli ją, ar nori, kad būtų laiminga, gerai gyventų. Jei
mažasis pradės aiškinti, kad mama turį jį, Petriuką, ir nereikia jokio dėdės,
turėtų pasakyti: „Aš tave mylėsiu kaip anksčiau, bet dabar myliu ir šį dėdę. Tau
bus geriau, nes dabar tave myliu ne tik aš, bet ir jis. Tu užaugęs taip pat
turėsi žmoną (ar vyrą)." Žinoma, vien aiškinti neužtenka. Reikia pagarbiai ir
tvirtai daryti tai, kas nuspręsta. Suaugusieji turi turėti bendrą nuomonę ir
vaikui nenuolaidžiauti (aišku, mamos meilės jis turi gauti reikiamai). Tačiau
jei patėvis nori tik „pasiimti" mamą, o vaikui nieko neduoti, nieko gera nebus:
prasidės varžybos, konkurencija (kuris mamai yra geresnis ir pan.). O juk
patėvis turėtų būti geras vaiko draugas – ne konkurentas ar varžovas.

Pabūk su manimi…

Gali būti ir kita vaiko pavydo priežastis. Jei patėvis turi vaiką iš pirmos
santuokos ir jam skiria daug dėmesio, perka brangių dovanų taip, tarsi norėdamas
kompensuoti savo kaltę, vaikas gali pavyduliauti ne mamos, o… patėvio.
Pavyduolis sulaužo meškerę, kurią nupirko patėvis savo vaiko gimtadieniui,
nusuka naujutėlaičio dviračio pedalą, žaislų dėžėje paslepia batus, kad
neišeitų… Tai rodo, kad patėvio santykiai su dabartinės žmonos vaiku nėra
geri.

Patėvis turėtų stengtis suprasti, kodėl visa tai vyksta, ką vaikas nori savo
poelgiais pasakyti. Gal: „Būk su manim, neik ten", o gal: „Ir aš noriu tokio
dviračio"? Geriausia būtų, jei nepristigtų dėmesio nei savo vaikui, nei įsūniui.
Juk meilės ir dėmesio reikia visiems vaikams: savam, svetimam ir bendram.

Kova su idealu

Ne vienas mažylis savo tėtį idealizuoja, lygindamas su patėviu sako: „O mano
tėtis geras", nors neretai tai būna tik vaiko fantazija. Jei toks geras, kodėl
negyvena kartu, nebendrauja, nepadeda? Patėviui neverta veltis į kovą su idealu,
nes labai didelė tikimybė pralaimėti. O pralaimėtojas niekada netampa
autoritetu. Patėvis turi nuspręsti, kiek dalyvaus šeimos gyvenime, kaip pats jį
kurs, ką duos vaikui.

Ar skatinti vaiką bendrauti su biologiniu tėvu, ar stengtis jį atstoti? Jei
tėvas nori bendrauti, tai tegul. Tačiau gyvendamas atskirai jis daug ko
nepadaro. Tai kompensuoja patėvis. Jis yra tarsi tėvo „pavaduotojas", nes
prisiima dalį auklėjimo rūpesčių. Būtų puiku, jei patėvis tą darbą atliktų
gerai: mylėtų, gerbtų, būtų vyro ir tėvo pavyzdžiu, suteiktų vaikui saugumą,
pojūtį, kad yra reikalingas, o kai būtina – pagalbą. Tada posūnis ar podukra
matys: su iškilusiais sunkumais galima susitvarkyti.

Ar patėvis gali bausti?

Tapęs patėviu, vyras kuria santykius su vaiku, kuris yra ne jo. Tai sunku. Net
ir tikro tėčio santykiai su vaiku kartais pašlija, nes tenka drausminti, bausti.
O įsūnis ar podukra visada gali pasakyti: „Tu man ne tėvas, neturi teisės!"
Patėviui skaudu tai girdėti, nes vaiku rūpinasi, padeda jį išlaikyti. Kaip
reaguoti, gal maištininką pabarti, kad suprastų, kaip stipriai žeidžia?
Geriausia į padėtį ne reaguoti, o ją kurti. Laukti, kol kas ką padarys, ir tik
tada reaguoti – prasta strategija.

Kartais vyras, pradėdamas gyventi su moterimi, tarsi nepastebi, kad ji gyvena ne
viena. Bet vaikas yra moters gyvenimo dalis, tad turi tapti ir vyro dalimi.
Tačiau tikrai nepatartina dar nė nespėjus su vaiku susidraugauti kelti daug
reikalavimų, taikyti bausmes ar kritikuoti. Kritiką vaikas gali suprasti kaip
įžeidimą, gali užpykti ir ilgai neatleisti. Todėl kol nėra tvirto ryšio su
podukra ar posūniu, bausti ar išsakyti priekaištus turėtų biologinis tėtis ar
mama. Tik tada, kai patėvis ar pamotė susidraugaus su vaiku, santykiai taps
šilti, į netinkamą elgesį galima reaguoti griežčiau.

Vaiko reakcija

*Į šeimą atėjus patėviui ar pamotei, vaikas patiria didžiulį sukrėtimą, nes
griūva įprasta tvarka ir santykiai, jis gedi praėjusių laikų. Todėl buvęs ramus
ir mandagus gali tapti judrus ir piktas. Arba, priešingai, judrus šnekutis gali
užsisklęsti, tapti tylenis.

*Vaikas bijo prarasti mamos ar tėčio meilę – to, kuris yra kartu su juo. Jeigu
tikrasis tėtis (mama) vaiką lanko dažnai, mažylis neigia, kad patėvis yra geras.
Jaučiasi sutrikęs, nedrįsta rodyti teigiamų jausmų, todėl būna priešiškas.

*Atsiradus patėviui vaikas gali meluoti, bėgti iš namų, nenorėti eiti į mokyklą,
blogai mokytis, maištauti, nepagarbiai elgtis su suaugusiaisiais, reikalauti
meilės įrodymų. Taip vaikas bando užsitikrinti saugumą, atsikratyti pažeminimo.

*Vaikas gali susirgti depresija.

Kaip rasti kelią į vaiko širdį

10 priesakų patėviui (pamotei)

*Būk atsakingas. Gyvendamas su mylimo žmogaus vaiku ir suteikęs
jam saugumo jausmą, paramą, prisiėmęs atsakomybę, įgauni teisių įvesti tam tikrą
tvarką, elgesio taisykles. Tačiau žinok, kad jos nėra besąlygiškos. Su savo
tikru vaiku kartais gali pasielgti negalvodamas, spontaniškai ir jaustis esąs
teisus. Su svetimu, kuris nėra tavo kūrinys, taip elgtis negali. Todėl prieš ką
nors darydamas gerai pagalvok. Privalai už savo poelgius jausti didesnę
atsakomybę nei tikras tėvas (mama).

*Būk tvirtas. Nebandyk vaiko papirkti dėmesiu, pataikauti. Taip
santykius tik sugadinsi, nes vaikas tuo naudosis, manipuliuos, bet nesijaus nei
saugus, nei mylimas. Teisingi žmonės yra gana tvirti ir nenuolaidžiauja.
Nesvarbu, kad esi patėvis (pamotė), vaikui vis tiek reikia ribų tarsi sienų
namui. Santykiai bus daug geresni, kai vaikui bus aišku, kas galima, o kas ne.
Neprieštarauk partnerei, neužstok, kai ji nori vaiką nubausti (jei suaugusiųjų
nuomonės tikrai nesutampa, tai reikėtų aptarti mažyliui negirdint).

*Tapk vaiko partneriu. Kitaip nei tėvas (mama), tu nemanai, kad
vaiko gyvenimas priklauso tau, ir negali „lipti" jam ant sąžinės sakydamas: „Aš
esu tavo tėvas (mama) ir tu man esi skolingas už sutriktą gyvybę." Ir tai yra
pliusas, nes vaikas nesijaučia skolingas. Todėl galima kurti partneriškus
santykius. Aišku, ne visiškai lygiaverčius, nes tavo ir vaiko jėgos bei
atsakomybė nelygios.

*Gerbk. Kvaila tikėtis pagarbos vien už tai, kad esi vyresnis ir
ilgiau gyvendamas esi prikrėtęs daugiau šunybių. Pagarba pelnoma už tai, ką ir
kaip darai. Jei vaikas jaus tavo pagarbą, gerbs ir tave.

*Mylėk. Ne visada įmanoma elgtis vadovaujantis protu, kartais
apima neigiamos emocijos. Prisimink: niekas varu tavęs nevarė gyventi su
žmogumi, kuris turi vaiką. Jei jau apsisprendei kurti šeimą, sugebėk pamilti ir
vaiką. Meilė – tai laikas, skirtas žmogui, jo pažinimui, teisingam supratimui.
Jei laiko neskiri, vadinasi, nemyli.

*Bendrauk. Klausyk, girdėk ir bandyk suprasti, kas vaikui svarbu.
Nebūtina daryti visko, ko jis nori. Tačiau jei vaikas kalba, stenkis suprasti,
ką nori pasakyti, bendrauk akis į akį. Kartais pabūk tik su juo, kartu veikite
tai, kas patinka vaikui. Kalbant reikia akių kontakto. Tad atsisėsk ar pritūpk,
kad tavo ir vaiko akys būtų viename aukštyje. Atsisakyk pamokamo tono, būk
pagarbus ir suprantantis.

*Neskubėk patarinėti. Patarimo reikia tik tada, kai iš tiesų yra
būtina pagalba, supratimas ir parama. Stenkis pastebėti tą akimirką.

*Neliepk vadinti tėčiu (mama). Jei tikrasis tėtis yra sveikas ir
gyvas, vaikas manys, kad yra skatinamas išdavystei. Kaip vadinti, vaikas turi
nuspręsti pats.

*Nesipykite prie vaiko. Girdėdamas suaugusiųjų ginčus ir barnius,
mažylis pradeda svajoti, kad „ateivis" kada nors išnyks iš namų ir tada grįš
tikrasis tėtis ar mama. Todėl pats pradeda kurstyti nesantaiką. Leiskite vaikui
pajusti, kad gražiai sutariate. Taip pelnysite pasitikėjimą, vaikas nurims ir
pradės jausti, kad kartu su tavimi gali būti gera.

*Nekalbėk blogai apie tikrąjį tėtį (mamą). Daug geriau seksis
auklėti vaiką, jei abi šeimos sutars dėl auklėjimo, o tikrasis tėtis (mama)
patars vaikui būti geram, klausyti patėvio (pamotės).

Tai įdomu

1. Vaikui daug naudingiau gyventi šeimoje su patėviu (pamote), nei tik su vienu
tėvų.

2. Kanadoje atlikti tyrimai rodo, kad vaikas pripranta prie patėvio (pamotės)
per pusantrų ar dvejus metus. Vyresnis vaikas, kol apsipras, gali praeiti
penkeri ar net šešeri metai. Tik pripratęs prie naujojo šeimos nario ir naujų
santykių vaikas pradeda juo pasitikėti.

3. Dvi šeimos tampa viena daug lengviau, jei abiejų sutuoktinių vaikai gyvena
kartu.

4. Moterys, kurios augina savo vaikus iš ankstesnės šeimos kartu su naujo
sutuoktinio vaikais, labiau prisiriša prie visų vaikų.

5. Gerus naujos šeimos santykius lemia kartu patirtos teigiamos emocijos,
tęsiami ankstesnio gyvenimo ir naujai kuriami ritualai bei tradicijos.