Po šalnų – rinkti „Sibiro ananasų“

Šaltalankių uogose yra 3,5 proc. cukraus ir daug organinių rūgščių (3,2 proc.), daugiausia obuolių ir vyno; labai daug vitamino C (iki 450 mg%), B1, B2, folio rūgšties, vitaminų P, E, saugančio nuo senėjimo vitamino F, reguliuojančio medžiagų apykaitą provitamino A, gliukozės, sacharozės, riebalų, geležies, mangano, boro, rauginių medžiagų. Šaltalankių uogos – puiki hipovitaminozių ir avitaminozių profilaktikos priemonė. Sibiro gyventojai šias uogas dėl jų maistinių savybių ir saldžiarūgščio skonio vadina „Sibiro ananasu“.

Šaltalankių aliejus pripažintas nuo seno

Šaltalankių sėklų aliejuje yra 12,5 proc. riebiojo aliejaus, kuriame daug karoteno, vitaminų E ir F; pastarasis reguliuoja odos medžiagų apykaitą. Sėklų (taip ir uogų minkštimo) aliejus mažina skausmą, skatina gleivinės ir odos gijimą. Rekomenduojama šaltalankių aliejaus gerti po šaukštelį 2–3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Šis aliejus vartojamas ir ginekologijoje esant uždegimams, tinka išangės įtrūkimams tepti, nes pagreitina pažeistų vietų epitelinio audinio susidarymą ir gijimą.

Vertingi sultys ir lapai

Šaltalankių lapuose yra labai daug vitamino C, jų galima prisidžiovinti vitaminingos arbatoms, tik juos reikėtų rinkti pavasarį. Šaltalankių uogos ir sultys gerina virškinimą, saugo nuo trombozės, stiprina plaukų šaknis, tačiau sulčių nerekomenduojama sergant opalige ir šlapimo pūslės akmenlige.

Uogas geriausia rinkti po šalnų, tuomet jos nekarčios, gerai laikosi ir užšaldytos, todėl jų jų nebūtina konsevuoti su cukrumi.

Po šalnų – rinkti „Sibiro ananasų“