Kad vaikas visavertiškai tobulėtų ir vystytųsi, jam reikia ne tik tėvų meilės,
artumo, dėmesio ir visa apimančios globos, bet ir privatumo.
Kiekvienas vaikas gyvena ne tik savo šeimoje, bet ir nepakartojamame fantazijų
pasaulyje. Tas paralelinis gyvenimas kiekvieno vis kitoks, tarsi filmas, kurio
režisierius yra pats vaikas. Gamtą mylintis mažylis mintimis klajoja po
džiungles su Tarzanu, technikos mylėtojas burzgia susitapatinęs su formulės
asais, romantiška mergaitė šoka puotoje pas Princą. „Vaikeli, laikas plautis
rankas ir valgyti“, – duris praveria mama, ir burtai išsisklaido. Mes,
suaugusieji, klaidingai įsivaizduojame, kad vaikui gera tik būnant šalia mūsų, o
visų geriausia – ant mūsų (ant kelių, glėbyje). Iš tikrųjų vaikui būtina pabūti
vienam ir niekieno nestebimam. Šiam privatumo poreikiui patenkinti reikia trijų
dalykų: privačios erdvės, privačių daiktų ir privataus laiko. Bet koks bandymas
atimti iš vaiko nors vieną iš šių „trijų banginių“ gali baigtis tikra tragedija.
Tėvai nesupras, kodėl, o vaikas augs nervingas, neklusnus, kažkuo amžinai
nepatenkintas.
Privati teritorija
Net šuo, net gėlių vazonas bute turi savo vietą. Vaikui savas kampas būtinas.
Jei nėra sąlygų vaikui skirti visą kambarį, turite susitaikyti su tuo, kad
interjeras nebebus toks vientisas. Teks vaikui atskirti jo zoną. Būtent – ne tik
skirti, bet ir atskirti. Tėvai įsivaizduoja, kad vaikui kampelį reikia atskirti
tada, kai ateina laikas eiti į mokyklą. Tuomet laikas pirkti rašomąjį stalą,
kėdę, lentynas, vadinasi, savaime bute atsiras kampas, kuriame vaikas praleis
daugiausia laiko. Iš tiesų vaikui kampą reikia atskirti nuo gimimo. Geriausia,
jei šioje vaiko teritorijoje telpa visi pagrindiniai jam reikalingi daiktai –
lovytė, kilimėlis, ant kurio atsisėdęs vaikas žaidžia, žaislų dėžė, stalelis su
kėdute, net komoda su drabužėliais.
Jei vaiko teritorija yra bendrame kambaryje, nepavyks mažyliui suteikti tikro
privatumo. Vis tiek matysite, ką jis veikia. Nieko nuostabaus, jei vaikas ieškos
uždaros erdvės – rasite jį žaidžiantį po stalu ar net sieninėje spintoje. Tuomet
galite pasitelkti fantaziją ir vaiko teritorijoje sukurti jam olą ar namuką iš
skiaučių, o gal taip sustatyti baldus, kad vienas kampas už spintos nebūtų
matomas.
Jei vienu kambariu dalinasi du vaikai, bent jau pasistenkite, kad jiems
nereikėtų dalintis viena lova, vienu stalu ir viena spinta. Nors veidrodiniu
principu apstatytas vaikų kambarys atrodo panašus į ligoninės palatą,
psichologai siūlo būtent šį variantą. Monotonijos išvengsite, jei leiste vaikams
rinktis skirtingas lovatieses, virš lovų pasikabinti savo piešinukus, pasitiesti
skirtingus kilimėlius.
Jei vaikas turi savo kambarį, jam tikrai pasisekė. Kol jis mažiukas, galite
siūlyti savo interjero variantus, bet vaikui ūgtelėjus turite susitaikyti su tuo,
kad daug ką koreguos pats šeimininkas. Tai kas, kad užsakėte prabangias
užuolaidas ir jas šone surišote kaspinėliu. Jei mergaitei labiau patiks vaizdas
pro langą, užuolaidos nuolatos bus atitrauktos. Sakoma, kad kiekvienas vaikas
garantuoja bent vieną remontą. Paprastai butai remontuojami, kai vaikui sukanka
4-5 metai. Tokio amžiaus vaikas jau galės išsakyti svarią savo nuomonę apie
sienų spalvas, kilimo raštą, šviestuvus.
Privatūs daiktai
Vos išmokęs reikšti jausmus kūdikis pradeda kelti pavydo scenas. Pavydo
dramos dėl kastuvėlio ar mašinytės visiems pažįstamos iki skausmo. Kūdikiškas
pavydas toks atviras, nuoširdus, kad kelia tik juoką. Iš tikrųjų tai rimtas,
gilus jausmas, kurį reikia gerbti. Altruizmas ir mokėjimas dalintis yra menas,
žinoma, jo reikia mokytis. Tačiau tai darydami tėvai vadovaujasi suaugusiųjų
žaidimo taisyklėmis. Jie sako: „Duok Linutei meškiuką, tegul pažaidžia, ar tau
gaila. Juk namie turi dar vieną?“ Vaikams daiktai yra gyvi. Liepimas atiduoti
savo žaislą tolygus įsakymui „paskolinti“ svetimai mamai savo vaiką (juk jai
labiau jo reikia, o Jūs namuose turite dar vieną). Todėl būkite labai subtilūs
ir atsargūs atiduodami kitiems savo vaiko žaislus, juos išmesdami, net
perdėliodami.
Suaugusieji logiškai mąsto: mano vaiko daiktai tuo pačiu yra ir mano daiktai.
Vis dėlto nuo pirmos vaiko gyvenimo dienos reikia suvokti tikrąją tiesą –
daiktai, kuriuos nupirkau savo vaikui, priklauso jam (beje, šią vaiko teisę gina
net įstatymas). Geriausia vadovautis šiomis paprastomis taisyklėmis:
Prieš paimdami vaiko daiktą, atsiklauskite.
Nepertvarkinėkite vaiko kambario be leidimo, juo labiau neišmetinėkite jo daiktų.
Nesikniskite vaiko stačiuose, lentynose ir kišenėse.
Jei vaikas rašo dienoraštį, prie jo nė neprisilieskite. Ta pati taisyklė galioja
kalbant apie užrašų knygutes, laiškus, elektroninį paštą ir mobiliojo telefono
atmintį.
Nedovanokite vienam iš vaikų dovanos, kuri paskui priklausys visiems vaikams (pavyzdžiui,
kompiuteris, dviratis). Tokie pirkiniai turi būti įvardinti, kaip „šeimos“.
Stenkitės, kad vaikas turėtų savo privačių daiktų, su kuriais norėdami pažaisti
broliai, sesės ar draugai turėtų atsiklausti.
Skatinkite broliškas dalybas rodydami gerus pavyzdžius, o ne rėkaudami ir
priekaištaudami. Tegul vaikai mato, kad esate dosnūs draugams, mielai kažką
paskolinate, bet paskui ir atgaunate (su kaupu).
Privatus laikas
Net jei sukursite vaikui privatų rojų, pilną privačių daiktų, tai nieko
nereikš, jei vaikas neturės nė minutės privataus laiko. Deja, mes įsivaizduojame,
kad vaikas nuolatos turi kažką veikti: miegoti, valgyti, eiti į lauką, eiti į
darželį, žiūrėti filmukus. Tačiau pabandykite bent mintimis pagyventi tokiu
ritmu. Jei neliktų laiko tik sau, gyvenimas greitai apkarstų. Juk taip gera
vienumoje paskaityti, pagulėti šiltoje vonioje, ramiai pamegzti ar tiesiog
parašyti draugei laišką. Tai laikas, kurį skiriame tik sau, ir jis turi aukso
vertę. Vaikui privatus laikas toks pat svarbus. Nesistebėkite, jei jis užsidaręs
kambaryje kažką murma, krebžda, kalbasi su savimi. Nereikalaukite parodyti tos
veiklos rezultatą – nupieštą piešinėlį ar sukonstruotą bokštą. Kartais privatus
laikas prabėga pro pirštus be jokios apčiuopiamos išliekamosios vertės, bet mes
kimbame į darbus pailsėję, tarsi įkrovę elementus.