Su savo vyru susituokiau būdama vos 19 metų, laukiausi dar būdama
mokykloje. Mažylei šiuo metu beveik penkeri. Be galo mylėjom viens kitą ir buvom
laimingi, tačiau aš visada žinojau esanti per jauna, nieko nemačiusi, pasaulio
nepažinusi… O turėjau tiek planų.
„Aš” pasidarė svarbiau… Bandžiau išeiti vieną kartą… po 3 mėn. grįžau. Po to
išvykome kartu į Airiją, o ten… Po metų viskas galutinai sudužo… Aš tapau
depresuota ir šalta, pinigų stygius tik aštrino situaciją. Nusprendėme skirtis.
Be galo skaudėjo abiem.
Kartu negyvenom, bet vis dar leisdavom laiką kartu menkiausiai progai
pasitaikius. Po mėnesio aš nusprendžiau pradėti viską iš naujo ir išvažiavau su
mažąja į Londoną. Su vyru iki šiol palaikom šiltus ryšius, dalinamės dukryte.
Jis grįžo į Lietuvą.
Lietuvoje jis surado merginą, aš irgi turėjau porą vaikinų, bet niekada taip jis
ir neišėjo man iš galvos. Galiausiai nebeištvėrusi tvirtai apsisprendžiau
sugrąžinti šeimą kartu. Milijardą kartų apsvarsčiusi supratau – tik jis arba
jokio. Aš tiesiog širdim priklausau jam.
Problema ta, kad jis jau metai gyvena su kita Lietuvoje, o aš laisva, bet
Londone. Daug kartų jį įskaudinau santuokos metu ir ko tik nebuvo tarp mūsų, bet
ir meilė buvo iš tokių protu nesuvokiamų. Ir nors išėjau, vis galvoju, ar pavyko
jam mane išrauti iš savo širdies? Nes jis nežemiškai mylėjo mane ir dukrytę.
Ką dabar daryti ir kaip suklijuoti šeimą? Du metai po skyrybų praėjo. Kiekvieną
kartą, kai jis atvažiuoja pasiimti dukrytės, aš jaučiu, kad jausmai tarp mūsų
yra gyvi ir tikri, bet nei jis, nei aš apie tai nekalbame. Būtų nuostabu gauti
patarimą sau ir tikiu, kad ne aš viena tokia lietuvaitė Londone, susirūpinusi
šeimos laime per vėlai…
Prašau, padėkite man ir dėl mano mažylės viską sudėti į vietas, patarti ir
galutinai padėti tašką istorijai. Ar įsikišti tarp vyro ir jo draugės? Ar
palaiminti jį ir likusį gyvenimą spėlioti, o jeigu? Ačiū jums iš visos širdies.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Greičiausiai ne jūs viena Londone, Lietuvoje ar kurioje kitoje šalyje
susiduriate su skubotų, neišlauktų sprendimų pasekmėmis bei trokštate
susigrąžinti tą momentą, kai viską galima būtų pakreipti kitaip. Suvokdama, jog
moterys, auginančios vaikus, neretai savo sunkumų sprendimą suvokia kaip išėjimą
iš šeimos, atsakymą į šį klausimą pradėsiu kiek bendresniu problemos
apibūdinimu.
Kai jaučiame, kad gyvenimas vyksta ne taip, kaip norėtume; kai užplūsta
savigaila dėl neišsipildžiusių norų, troškimų, svajonių; kai kasdienybė tampa
nepakeliama, suvokiame, jog kažkas yra ne taip. Tik aiškiai jausdami slogumo
buvimą, ne visada tiksliai surandame jo kilmės priežastį. Būtent dėl to, jog
sprendžiame ne tikrąsias problemas, o jų išraišką, vėliau jaučiamės suklydę,
norime susigrąžinti pačių sugriautus santykius, pasiūlymus ir panašiai.
Nuovargis, izoliacija, nuolatinė atsakomybė ir kantrybės išbandymas auginant
vaikus, mažų mažiausiai išvargina. Šis laikas reikalauja radikalių moters
pasikeitimų santykyje su savimi, sutuoktiniu, aplinka. Įsivaizdavimas, kad
energingiausi, produktyviausi metai slenka namuose, be galimybės save realizuoti
įdomioje veikloje, gelbėti pasaulį ir skelbti jam apie savo buvimą. Žaidimų su
vaiku, sutvarkytų namų ir skanios vakarienės niekas neskelbia kaip didžiausio
metų žygdarbio. O jis toks yra kiekvieną dieną. Dėl to natūralu, jog norisi
pabėgti iš šios situacijos.
Tik nepabėgsi nuo savo vaiko, o juo labiau nuo savęs. Dėl to ieškom kaltų. Ir ar
gali būti kas lengviau, kaip apkaltinti šalia esantį žmogų – vyrą. Juk jis
nemoka mums padėti, mūsų paguosti, mūsų vertinti ir panašiai. Vadinasi, norint
išspręsti problemą, reikia tiesiog atsisakyti gyvenimo su juo ir laisvė
garantuota. Greičiausiai laisvės po skyrybų atsirado daugiau, tačiau tikriausiai
dėl to, kad paaugo dukrytė. O kai laisvesnė galva, tai ir mintys pradeda
dėliotis teisingiau, parodydamos, kad ne sutuoktinis apsunkino jums gyvenimą.
Taigi trumpai perbėgau situaciją, bandydama paaiškinti, kaip tai įvyko ir
motyvuodama ateičiai geriau pasigilinti, kas yra sunkumo priežastis. Tik ką
daryti dabar? Darykite taip, kaip jums atrodo teisinga. Bet kokiu atveju, kas
nors liks įskaudintas: jei nieko nepasakysite, kentėsite jūs ir jūsų vyras, jei
jis vis dar nori būti kartu. Jei pasakysite ir būsite atstumta, vėlgi kentėsite
jūs. Jei vyras sugrįš pas jus, vėl turėsite galimybę toliau kurti šeimą, tačiau
jau atimdami iš kitos moters santykius.
Visgi laikina kančia yra mažesnis blogis už neaiškumą ir visam gyvenimui
likusias spėliones bei graužatį, dėl nepadarytų darbų. Svarbiausia būti
atvirai su savimi ir suvokti, kad gyvenimas kartu vėl pateiks eilę išbandymų, ar
tvirtai renkatės priimti santykį su vyru laimėje ir varge? Kita vertus,
nesate tikra, jog buvęs sutuoktinis dar kartą ryšis pasitikėti jumis. Kas
jums yra sunkiau – visą likusį gyvenimą galvoti, kad mylėjote vienas kitą, bet
nieko nepadarėte, kad susigrąžintumėte ryšį, ar tiesa, jog susigrąžinti nebėra
ko?
Taigi prieš pokalbį su vyru svarbu aiškiai suvokti savo mintis, jausmus ir
pasirinkimą, bei priimti tai, jog jūsų elgesys galėjo pakeisti situaciją
negrįžtamai. Jei tame jaučiatės kiek tai įmanoma tvirta, tuomet pokalbis su
sutuoktiniu yra viena iš galimybių ištaisyti savo klaidą.
Sėkmės. Vaida
