Sako, kad tuomet, kai didžiausi gyvenimo žygiai atlikti (pabaigtos
studijos, dirbama), ateina laikas pamąstyti apie šeimą, bet… ši mintis manęs
visai nevilioja, netgi jaučiu kažkokį priešiškumą jai… Tikrai nesu iš tų,
kurios pametusios galvą dėl karjeros, aš – plaukianti pasroviui tinginiukė.
Man 26 m., taigi nenuostabu, kad visos draugės jau spėjusios panirti į
šeimyninio gyvenimo sūkurį, o aš vis dar snaudžiu. Blogiausia, kad iki šiol
nemėgstu vaikų ir vengiu bet kokios atsakomybės už kitus. Man patinka rūpintis
tik savimi. Deja, visai nesuvokiu, kas lėmė mano tokį požiūrį į šeimą, kaip
vertybę, kadangi pati užaugau pilnoje šeimoje, kurioje užteko ir šilumos ir
meilės. Santykiai su tėvais iki šiol gražūs, nors seniai gyvename atskirai, tai
brangiausi žmonės man, kuriems jaučiuosi dėkinga už meilę ir rūpestį.
Man tiesiog gera būti vienai, galbūt iš prigimties esu vienišė. Nesąmoningai
sugebu sugriauti net ir gražiausią draugystę su vaikinu, vos tik pajutusi, kad
prisirišu prie jo, pabėgu turbūt iš kažkokios baimės, o gal tik dėl to, kad
pajuntu gaištanti laiką, nes nenoriu niekada tapti jo žmona ir vaikų motina. Aš
suprantu draugių norą apsigyventi su mylimuoju/ ištekėti/ pagimdyti jam kūdikį,
bet pačiai tokios idėjos atrodo svetimos, netgi tuomet, kai myliu, bloga darosi
vien nuo minties, kad reikėtų šį žmogų savo lovoje rasti kasdien.
Bandžiau ieškoti atsakymų, kas verčia mane būti tokia abejinga, bet jų nerandu,
o galimybės pakeisti mąstyseną aš taip pat nematau. Man tiesiog įdomu, kas lemia
tokį požiūrį, kodėl jis susiformuoja, jei niekada gyvenime neteko nusivilti
šeima? Gal paprasčiausia tinginystė?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Siekiant atsakyti į klausimą, kas sukuria abejingumą santuokai, vaikams reikėtų
kur kas daugiau informacijos apie jūsų patirtį tėvų šeimoje, kitoje aplinkoje.
Vertybės, nuostatos, požiūris, troškimai neretai susiformuoja stebint artimus
žmones, jų elgesį, pasitenkinimą esama situacija. Vaikai ypatingai jautrūs ir
pastabūs ne tik jiems rodomai šilumai, dėmesiui, bet ir veiksmų bei žodžių,
emocijų atitikimui.
Kitas dalykas, kas formuoja žmonių pasirinkimus, tai išmokimas ankstyvaisiais
savo gyvenimo metais prisiimti atsakomybę už save patį, už kitą. Nors labai
sunku atliepti į jūsų prašymą, galiu pasidalinti tik keliomis galimybėmis,
kurias jūs pati turėtumėte peržvelgti ir įvertinti jų tinkamumą jūsų situacijai.
Troškimą būti sutuoktine, mama, mergaitės dažniausiai perima stebėdamos savo
motinas ar kitas joms reikšmingas moteris. Matydamos, kaip jos išgyvena
bendrystę su savo vyrais, vaikais, kiek jos patiria džiaugsmo ar nusivylimo
šeimoje, būsimos moterys formuoja savo požiūrį, pasiryžimus. Visgi stebimas
vaizdas gali nulemti labai įvairius jaunos merginos pasiryžimus.
Dažniausiai paauglystėje vaikai yra linkę “duoti sau žodį”, gyventi kitaip nei
jų tėvai. Jei tėvai gyveno darnoje, tačiau vaikui trūko laisvės, kūrybiškumo ar
kitokių dalykų toje aplinkoje, jis gali duoti sau žodį niekuomet nesivelti į
šeimos rutiną. Kita vertus, sunkumus išgyvenančių sutuoktinių atžalos neretai
nori įrodyti, kad ir šeimoje galima rasti laimę.
Kitas dalykas – jūsų mamos pasakojimai apie savo pasiryžimą būti žmona, motina.
Jei vaikystėje girdėjote gana sudėtingų, nedaug vilties ir džiaugsmo teikiančių
pasakojimų apie bendravimą su vyru ar vaikų gimimą, auginimą ir auklėjimą,
tuomet vargiai galite jausti troškimą patirti tą patį, ką išgyveno jūsų mama.
Ypatingai tuo atveju, jei santykiai su tėvais yra artimi, jų patirtis ir jos
nešamas emocinis svoris jums gali tapti rodikliu pasirenkant gyvenimo būdą.
Dar vienas dalykas, tai yra suvokimas, jog šeima reikalauja didelės atsakomybės,
atsižadėjimo. Tėvų meilė yra nuostabus dalykas, tačiau jei ji per auga į per
didelę globą, ji gali vaiką išugdyti bijančiu rūpintis kitais, vengiančiu
sudėtingų gyvenimo uždavinių ir iššūkių.
Iš jūsų pasidalinimo, jog neturite pakaitalo šeimos gyvenimui, nesiekiate
karjeros aukštumų, panašu, jog nekuriate stambių gyvenimo projektų, o turite
troškimą gyventi tik dėl savęs, galima numanyti, jog gyvenote su ypatingai
globojančiais ir nuo per didelio “vargo” jus saugančiais tėvais.
Dar vienas dalykas, kuris gali būti susijęs su tokiu jūsų požiūriu, tai yra
nerimas ar kokios nors baimės, susijusios su šeimos gyvenimu. Iš to, jog vis
dėlto bandote suvokti savo tokių vertybių ir pasirinkimų priežastis, galima
daryti prielaidą, jog jums ši tema aktuali. Abejingumas, tinginystė, gali būti
ne tik negebėjimo, nenoro prisiimti atsakomybės rezultatas, bet ir baimės
bandyti, suklysti, nukentėti pasekmė. O gal net tam tikro savarankiškumo
pajautimo stoka.
Taigi pasidalinau labai bendromis prielaidomis. Gali būti, jog nei viena iš jų
netinka jūsų konkrečiai situacijai, kurią galėjo nulemti labai konkretus įvykis
ar asmuo. Bet kokiu atveju verta nesustoti ties šiuo atsakymu. Žmonėms reikia
gyvenimo tikslo, prasmės, siekių, troškimų.
Aiškiai suvokdama, jog nenorite savęs realizuoti santuokoje, svarbu, jog
ieškotumėte savo kaip asmens, kaip moters paskirties šiame gyvenime. Skaitydama
knygas, susijusias su moteriškumo, asmens augimo tema, galbūt rasite
konkretesnius atsakymus, kas sukūrė jūsų dabartines nuostatas.
Sėkmės. Vaida