Neprašau nei pagalbos, nei patarimo nes tik pats žmogus sau gali padėti
ar patarti tokiais atvejais. Papasakosiu galbūt eilinę istoriją apie tą patį,
visą griaunantį pavydą. Niekada nesuprasdavau ir negalėjau įsivaizduoti, kad tai
galėtų nutikti man. Niekada negalėjau nė pagalvoti, kad žmogus, kurį myli ir esi
atsidavęs, bei paaukojęs jam gyvenimą, ne tik savo, gali taip tavim liguistai
netikėti. Na, dėl netikėjimo tai dar niekai, bet kaip gali žiūrėti, girdėti,
matyti ir išgirsti visai ne taip, kaip yra.
Prieš dvejus metus nusprendėm gyventi bendrai jo namuose, kūrėm planus,
išnuomavom mano vaikų butą, pinigus investavom į jo, užstačiau bankui savo butą,
investavom į jo verslą. Lyg ir viskas gražu… bet jau per visus trejus mūsų
pažinties metus išlįsdavo nekuo nemotyvuoti pavydo priepuoliai: pažiūrėjau į
pravažiuojančią mašiną (jau kaltinimai, kad tai mano meilužis buvęs ar esamas);
paskambino draugė ir paklausė kur esu (jo galvoje jau kūrėsi istorija, kad su
kažkuo planavau susitikti), sėdžiu darbe moteriškam kolektyve, neatsiliepiu į
telefono skambutį (jau vėl kaltinimai…).
Na, visko vainikavimas, tai kai išvažiavau pas draugę į gimtadienį, jis
nevažiavo, nes nepatinka kompanija, per prasti žmonės, žiūrėjo per langą ir
stebėjo kiekvieną mano judesį. Na, o aš, žinodama jo charakterį, tai numačiau ir
visiškai nedaviau pagrindo pavydui, bet jo fantazijai nėra ribų, kai aš
nebepatekau į jo regimumo zoną, sukūrė savo istoriją ir vertė mane prisipažinti
nebūtais dalykais (tai pasikartoja su lyg kiekvienu mėnulio priešpilniu,
kiekvieną mėnesį).
Na, o jis savo ruožtu nelieka tokiais atvejais skolingas – užmezga su kokia
barmene ar kirpėja romaną ir skaudina mane.
Atrodo, viskas beprasmiška, turėčiau susirinkti daiktus ir išeiti, bet
prisigalvoju visokių priežasčių, kad dar negaliu: išnuomotas butas, negrąžinti
bankui pinigai, jam dabar sunkus laikotarpis, o dar viršų paima jausmai ir
atsiminimai apie mūsų beprotišką meilę, ir taip vis atidedu savo išėjimą ir taip
save gniuždau ir menkinu, ir taip gadinu sau nervus ir sveikatą…
Puikiai suprantu, kad jis prieš mane naudoja psichologinį spaudimą, puikai
suprantu kad jis manim naudojasi. Bet aš vis iš naujo „imu plytas ir vėl statau
namą“, ir nematau, kad jis neturi pamatų…
Nesu silpna, bet nežinau ką toliau daryti? Jei pradedam kalbėtis jis pradeda
priminti visokias nereikšmingas frazes, kurios, anot jo reiškė kažką labai
svarbaus, arba verčia mane prisipažinti tuo, ko niekada nedariau, ir visi mūsų
bandymai pakalbėti baigiasi „mūšiu smėlio dėžėje“, po kurio dar labiau jis mane
įbaugina, nes pradedu galvoti jau apie jo psichinę ligą. Išeitį žinau – išeiti,
palikti, bet ką daryti su jausmais?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Kaip suprantu, situacijos, kurioje esate, sprendimas lyg ir atrastas –
pasitraukti iš jos. Klausimas, ką daryti su išgyvenimais, kurie neretai
apsunkina problemos sprendimus. Jausmai yra stiprus veiksnys, susijęs su mūsų
pasirinkimais. Ypatingai tais atvejais, kai jų bijome. Paradoksalu tai, jog
bijodami vienų nemalonių jausmų, kurie neretai išblėsta per keltą mėnesių ar
metų, pasiliekame tverti kitas neigiamas emocijas, su kuriomis taikstomės kone
kas dieną, ilgą laiką.
Atliepdama į jūsų klausimą, „Ką daryti su jausmais?”, galiu atsakyti labai
trumpai: priimti juos. Svarbu žinoti, jog bet kuris jūsų sprendimas, tiek likti,
tiek išeiti, atneš ne tik palengvėjimą, bet ir daug skausmo, išsiskyrimo nešamo
pykčio, liūdesio, nusivylimo kitais, o neretai ir savimi. Klausimas yra tik tas,
kurios situacijos labiau bijote: išsiskyrimo su mylimu žmogumi, su kuriuo
buvimas nėra toks paprastas, ar palaipsninio savo gyvenimo atsižadėjimo. Tiek
vienu, tiek kitu atveju skaudės. Greičiausiai neišvengsite sunkumų net ir tuomet,
jei ryžtumėtės nustatyti aiškias ribas savo partneriui ir dar bandytumėte likti
su juo.
Pasirinkimai retai kada atneša vien gražius jausmus. Kita vertus, blogi jausmai
taip pat yra žmogiško gyvenimo dalis. Neretai rašoma, jog žmogus prasmingiausias
išvadas, posūkius padaro apimtas tamsių jausmų. Jausmai mus griauna tuomet, kai
bandome juos išstumti. Svarbiausia leisti jiems būti, nenuneigti jų, nesislėpti
nuo jų. Ir jie palaipsniui silpnėja.
Dažnai žmonės kalba, kad tiek džiaugsmu, tiek skausmu reikia dalintis. Tame yra
nemažai tiesos. Kuo daugiau mes kalbame apie savo išgyvenimus, tuo mažesnį svorį
jie turi. Jei pabandytumėte kokius dešimt kartų papasakoti apie nuostabią
kelionę savo draugams, pamatytumėte, kad susižavėjimas, buvęs pirmo pokalbio
metu, pamažu nusilpo. Lygiai taip pat yra ir su skausmu supratus, kad mylimas
žmogus nėra tas, su kuriuo galėtumėte gyventi kartu.
Stiprybės ir išminties. Vaida