Šįkart pakalbėsim apie rankinukus. Ne, ne apie tuos, kuriuos nešiojame ant
peties ir deriname prie aprangos, o apie tuos, kurie kasdien lipa mums į glėbį
ir prie jų pačioms reikia derintis. Tad ir kalbiname ne mados specialistus, o
konsultacinės grupės „Person Premier” psichologę Eriką Beržinienę, kuri siūlo
keletą patikimų „receptų”, kaip neužsiauginti namie ,,rankinuko”.
RTT (,,Rankinukų” tyrimo tarnyba)
Pasitelkę visas slaptąsias pajėgas ir gerą uoslę atkapstėme porą šeimų,
išdrįsusių pasidalyti mažylių auginimo patirtimi ir išduoti ,,rankinukų”
(ne)auginimo paslaptis.
Kraštutinumas Nr.1, arba savarankiškas vienišius
Išsilavinusi bankininkė Jogailė laukdamasi kūdikėlio labai domėjosi vaikų
auklėjimu, vieną po kitos graužė patarimų knygas, siuntėsi jų iš užsienio.
Pervertusi tokį kalną literatūros nusprendė, kad nenori verksniuko lepūnėlio ir
nutarė užsiauginti savarankišką bei tvirtą žmogutį. Ar jai tai pavyko?
Kraštutinumas Nr.2, arba mamytės ,,rankinukas”
Medikė Dovilė labai sunkiai pastojo, bijodama prarasti kūdikį paskutinius
nėštumo mėnesius dažniausiai „draugavo” su lova ir nerimaudama laukė gimdymo.
Sėkmė nusišypsojo – laiku gimė sveikutė riebulė dukrytė. Tačiau baimė liko. Kas
toliau? Skaitykite tęsinį.
Lova ar lovytė?
„Vaikui reikia erdvės”, – atsikirsdavo Jogailė, kai draugės stebėdavosi, jog ji
ką tik gimusį Karolį iš karto apgyvendino vieną vaikų kambaryje. Net naktį
palikdavo jį vieną miegoti (aišku, ne be pasiklausymo „blakutės”). Na ir kas,
kad reikėdavo kelis kartus keltis maitinti ir nelikdavo laiko išsimiegoti,
svarbu, kad mažiukas nebūtų tarsi viščiukas po mamytės sparneliu.
„Ji tokia silpna ir pažeidžiama, – nerimaudavo Dovilė, šalia savęs ir dieną, ir
naktį migdydama mažąją Austėją. – Negi paliksi tokį mažą angeliuką vieną? Šalia
manęs vaikelis bus saugus. O ir naktį daug patogiau, kai mažylė greta ir
nereikia dešimt kartų keltis tikrinti, ar dar kvėpuoja, atsibundi – pažiūri,
pamaitini ir vėl gali pusvalandžiui užsnūsti”.
Psichologės komentaras: Abi mamos šiek tiek linkusios į kraštutinumus, šiuo
atveju geriausias variantas – aukso viduriukas. Dieną, jei yra galimybių,
vaikučiai labai ramiai gali miegoti atskirame kambaryje, o naktį, jei mama
maitina kūdikėlį, patogiausia miegoti vienoje lovoje, kad abu pusiau prabudę
„pasimaitintų” ir vėl užmigtų. Taip ir mama, ir vaikas geriau pailsi ir dieną
būna geresnės nuotaikos. Tačiau kai mamos pienuką pakeičia pienas iš buteliuko,
reikėtų vaikutį po truputį pratinti prie savo lovytės. Galima retkarčiais
surengti šventę ir leisti mažiukui pasisvečiuoti savo lovoje, tačiau kuo
didesnis vaikas, tuo retesnės šventės turėtų būti. Galima ir patiems pasiprašyti
į vaiko lovą (aišku, ne į vaikišką), kad pipiras suprastų, jog miegoti atskirai
daug patogiau.
Ant rankų ar lovytėje?
Mažiukas turi miegoti lovytėje. Tai griežta Jogailės nuostata – jokių migdymų ir
miegojimų ant rankų. Pripras, o tada reikės nešioti 8-9 kg. Todėl ji paguldo
mieguistą mažiuką į lovytę, paglosto ir palieka vieną keliauti į sapnų
karalystę, o pati tuo metu gali tvarkytis, pailsėti ar pasikvietusi kaimynę į
parduotuvę išbėgti.
Austėja užmiega tik ant rankų. Jei Jogailė užmigusią mažylę bando paguldyti į
lovytę, ši išsyk atsibunda ir paleidžia dūdas. Tenka vėl imti ant rankų, raminti
ir kantriai laukti, kol dukrelė išsimiegos. Ir dar ne bet kokios rankos tinka!
Jei laiko tėvelis, mergaitė nė nesiruošia sumerkti akyčių, o ką jau kalbėti apie
svetimą žmogų?!
Psichologės komentaras: Miegojimą ant rankų „išrado” ne mažyliai, o rūpestingi
tėveliai. Galima nertis iš kailio, bet kai kurių kūdikių ant rankų niekaip
neužmigdysi – kieta, nepatogu, nė nepalyginsi su minkštąja pagalvyte ir pūkiniu
patalėliu. Tačiau jei tėveliai primygtinai migdo atžalėles glėbyje, pripratina
prie tokių patogumų, ir nieko nepadarysi. Aišku, nieko baisaus, jei kūdikėlis
užmigs ant mamos ar tėčio krūtinės, pajus šilumą ir ramybę, tačiau nereikia
persistengti bei paversti šio malonumo tradicija. Juk vaikai įpranta prie to,
kas dažniausiai kartojasi. Jogailė labai teisingai daro nemigdydama sūnelio ant
rankų, tačiau jai patarčiau bent jau pabūti šalia, kol užmigs, kad mažiukas
justų mamos artumą ir tuo pačiu metu galėtų patogiai užsnūsti.
Dovilė jau pripratino dukrelę prie savo glėbio. Vienintelė išeitis – užmigusią
Austėją guldyti į lovelę. Jei prabunda – užmigdyti ir vėl paguldyti. Ir taip
pasaka be galo, kad mažiukė priprastų miegoti lovelėje. Svarbu nepasiduoti ir
nemanyti, kad mergaitė vis tiek nemiegos lovelėje, nes jei taip būsite
įsitikinusi, tai ji tikrai neužmigs. Pratinti prie miego lovelėje reikia
kantriai po truputį. Nepateisinu drastiškų priemonių, kai tėveliai vaikelį
nešioja, čiūčiuoja, o vėliau, perskaitę „protingą” knygą ar išgirdę „puikų”
patarimą, paguldo mažylį, užtrenkia duris ir dvi dienas laukia, kol pyplys
liausis klykęs. Vaikui toks pokytis – didžiulis stresas.
Geriausias transportas – rankos
„Nešiojimas? Tik ne mano vaikui”, – yra įsitikinusi Jogailė. „Aišku, kai
užsigauna ar blogai jaučiasi, paimu ant rankų ir pačiūčiuoju, tačiau nepaleisti
vaiko iš rankų yra tikra nesąmonė. Juk jis pats turi mokytis judėti ir
susipažinti su aplinka”.
„Neimk ant rankų – pripras”, – dar nėščiai Dovilei kartojo mama, anyta ir gero
linkinčios kaimynės. Tačiau Dovilės neatsispyrė pagundai vis panešioti,
pamyluoti dukrelę. O kai ši ėmė ropinėti, mamai gaila buvo žiūrėti į vos
judančią mažylę, todėl mielai padėdavo aukseliui nukakti iš vieno kampo į kitą.
Tad nenuostabu, kad jau vaikščiojanti Austėja vis prašosi ant rankų ir paleidžia
dūdas.
Psichologės komentaras:
Mažą vaikutį būtina panešioti, kad jis gautų pakankamai pojūčių ir šilumos,
žinoma, ne visą dieną. Svarbiausia – imti mažiuką ant rankų tik tuomet, kai tam
pribręsta laikas, kai vaikutis pats to nori, o ne kai tėveliams kyla pagunda
pamyluoti mažąjį žmogutį. Kuo vaikutis didesnis, tuo mažiau reikia jį nešioti.
Ypač reikėtų susilaikyti ir netrukdyti jam tobulėti, kai vaikutis jau ima
ropinėti, vaikščioti. Šiuo metu vaikutis atsiduria tarp dviejų troškimų: būti
savarankiškam ir būti lepinamam, ir tik nuo jūsų priklauso, kuris šių norų
nugalės. Praktika rodo, kad dažniausiai patenkinamas antras troškimas.
Labai sunku nustatyti ribą, kiek ir kada galima nešioti mažiukus. Mano nuomone,
geriau jau šiek tiek atžalėles palepinti, nei suteikti per mažai šilumos. Ypač
kūdikystėje, pirmais gyvenimo metais, nes jei vaikutis per mažai nešiojamas,
glaudžiamas prie krūtinės, jis negauna pakankamai emocinio ir fizinio artumo, o
dėl to gali sutrikti ne tik psichinė, bet ir fizinė mažylio raida. Nors Jogailė
kartais pernelyg kategoriška, manau, kad jos berniukas patiria gana artumo ir
šilumos, ir mažylis auga visiškai sveikas.
Dovilei patarčiau Austėją ant rankų imti šiek tiek rečiau ir susitaikyti su tuo,
kad mažylė ne itin apsidžiaugs pakitusiu mamos elgesiu ir kurį laiką „zirs“. Kad
pokytis būtų kuo mažesnis, dažniau pasisodinkite dukrelę sau ant kelių, kad ji
pamažu suprastų, jog švelnumą ir meilę galima parodyti prisiglaudus ar
apsikabinus, nebūtina mergaitės kelti bei nešioti.
Vežimėlio „paslaugos”
„Nemanau, kad supti reikia, juk vaikas puikiausiai nurimsta ir užmiega be šio
malonumo. Nematau prasmės be reikalo makaluoti vežimėlį, nežinau, ar mažiukui
tai naudinga”, – savo nuostatas dėsto Jogailė.
Supimas – vienas svarbiausių raminimo būdų, yra įsitikinusi Dovilė. Kai pabosta
vaiką kiloti, paguldo į vežimėlį sūpuoja ir šnekina. Aišku, mažylė, jusdama, kad
gresia miegas, prisigalvoja visokių gudrybių, kad tik vėl patektų mamytei į
rankas. Tačiau sūpuotis Austėja mėgsta ir vežimėlyje dažnai nurimsta.
Psichologės komentaras: Dar būdamas pilvelyje kūdikėlis įpranta prie nuolatinio
sūpavimo, todėl to mažiukams reikia. Kadangi vaikų smegenėlės vystosi neįtikimu
greičiu, būna labai apkrautos, taip jie nusiramina. Manau, kad Jogailės sūneliui
sūpavimas tikrai nepakenktų, o štai Dovilei nereikėtų juo piktnaudžiauti. Supti
reikia nedaug ir labai švelniai. Kai kurie tėveliai, negalėdami nuraminti
kūdikio, nė nejusdami, ima vežimėlį tiesiog kratyti. Toks „supimas” – tai
nesugebėjimas patenkinti tam tikrų vaiko poreikių, jų ignoravimas. Be to, tai
pavojinga vaikučio sveikatai, nes galima sukrėsti jo smegenėles. Siūlau tėvams
pabandyti pažvelgti į save ,,iš šalies” ir pamatyti, ar jie švelniai supa
atžalėlę, ar perlenkia lazdą.
1. Jei maitinate kūdikėlį, naktį galite drąsiai jį guldyti šalia savęs, tačiau
dieną pratinkite mažiuką miegoti savo lovytėje, kad vėliau mažiau ašarotų
„perkraustomas” į atskirą guoliuką nakčiai.
2. Pasistenkite jau nuo gimimo mažylį migdyti lovytėje, o ne ant rankų. Pakanka
pabūti šalia, paglostyti ir palaukti, kol užmigs.
3. Kuo vaikutis mažesnis, tuo labiau jį nešiokite, glauskite prie savęs, tačiau
nepersistenkite, leiskite vaikeliui pajusti, ką reiškia būti vienam. Kai pipiras
ima ropinėti ir vaikščioti, dažniau sodinkitės jį ant kelių, o ne imkite į
rankas.
4. Nebijokite supti vaikučio, tačiau ne per dažnai ir ne per smarkiai.