Kanados mokslininkai visuomenei pateikė nepaneigiamų įrodymų,
kad ant vaikų šaukti negalima. Pasirodo, jeigu ant žmogaus vaikystėje
tėvai tokiu būdu išliedavo pyktį, vyresniame amžiuje tokio žmogaus
galvos smegenyse aptinkama negrįžtamų pakitimų.
Beje, tie pakitikimai būna panašūs į tuos, kurie aptinkami savižudžių
ir depresijos kamuojamų žmonių galvose. Taigi žmonės, kurie
vaikystėje patyrė nepamatuotą tėvų pyktį, labiau rizikuoja gyvenimą
baigti savižudybe, negu jų bendraamžiai, augę lojalesnėse šeimose.
Norėdami patvirtinti savo teoriją mokslininkai ištyrė 18 savižudžių
galvos smegenų ląsteles ir ribosomose aptiko tam tikrų pakitimų. Po
to jie apklausė nusižudžiusiųjų draugus ir artimuosius. Paaiškėjo, kad
su daugelių jų vaikystėje buvo kalbama pakeltu tonu, vaikai nuolat
buvo žeminami ir baudžiami.
Panašūs bandymai buvo atlikti ir su žiurkėmis. Tyrimu mokslininkai
siekė nustatyti, kokiems palikuonims tėvai skirdavo mažiausiai
dėmesio. Paaiškėjo, kad tie peliukai, kurių vaikystėje motinos
neaplaižė ir nešildė savo kūnu, ateityje buvo agresyvesni už
bendraamžius. Taip pat mokslininkai išsiaiškino, jog graužikai, kurie
patyrė mažiau meilės ir šilumos, palikuonių atsivesdavo anksčiau ir
gausiau.
Vėliau tokia teorija pasitvirtino ir žmonių pasaulyje. Iš tiesų
paaugliai, kurie dažnai kentėdavo nuo įtūžusių tėvų, vaikų susilaukdavo
anksčiau (dažniausiai nesukūrę šeimų) nei jų bendraamžiai. Taip jie
siekia užpildyti širdyje susidariusį vakuumą, nori kuo nors
rūpintis geriau nei jų tėvai. Tačiau auginti vaikus nėra taip paprasta.
Naujai iškepti tėvai dažniausiai pakartoja savųjų klaidas.
Kaip teigia statistika, Kanadoje kasdien nusižudo apie 3 tūkst. 5-19
metų amžiaus paauglių. Ir tai sudaro tik 1 proc. visų savižudybės bandymų.
Dažniausia suicidų priežastis – nesutarimai šeimoje.