Rytietiškos žolelės – tiksinti bomba mūsų organizme?

Kai nepadeda tradiciniai vaistai, paskutinė mūsų viltis – stebuklingos
rytietiškos žolelės. Žinia, Rytų medicina turi tūkstantmetes tradicijas. Tačiau
specialistai nuogąstauja, kad Rytų medicinos bumas europiečiams gali turėti
neprognozuojamas pasekmes. Apie tai, kaip mus veikia vienos ar kitos žolės,
kalbamės su medikais bei liaudies medicinos žinovais.

Kai nepadeda gydytojas

Vilnietė Rita Ajurvedos centro siūlomais preparatais susidomėjo po apsilankymo
pas gydytoją. Mergina turi problemų su skydliauke. Iki šiol jokių vaistų jai
nereikėjo, tačiau per metus priaugusi per 10 kilogramų Rita sunerimo.

„Gydytoja poliklinikoje ramino, kad viskas man gerai, nors taip nesijaučiu.
Dažnai jaučiu maudimą kaklo srityje, pagaliau auga svoris, nors visais įmanomais
būdais stengiuosi jį kontroliuoti“, – guodėsi mergina. Pacientei nebuvo
pasiūlyta netgi išsitirti skydliaukės hormonų. Šie tyrimai patikimai parodo, ar
iš tiesų skydliaukės veikla sutrikusi.

Neradusi supratimo tradicinėje poliklinikoje, mergina nusprendė pagalbos ieškoti
kitur ir apsilankė pažįstamos rekomenduotame centre. Čia jai pasakė, kad jos
skydliaukė tokia „pavargusi“, kaip senos moters, ir išrašė tris preparatus.
Kiekvienas jų kainavo apie 50 litų. Ant pakuotės – tik rusiški užrašai. Tiesa,
mergina gavo knygutę, kurioje preparatai aprašyti lietuviškai, tačiau ją pametė.
Taigi ji visiškai nebežinojo, ką geria.

„Mėnesio kursas jau beveik baigiasi, tačiau kokių nors savijautos pokyčių
nepastebėjau. Blogiau taip pat nepasidarė. Gal dar per mažai laiko“, – svarstė
mergina. Ji centre ketina apsilankyti dar kartą ir tęsti gydymą. Tiesiog
pažiūrės, kas bus toliau.

Panašiai koralų pagrindu JAV pagamintais preparatais susidomėjo ir kita DELFI
pašnekovė. „Keletą mėnesių kosėjau. Išbandžiau bent keletą vaistų, bet nepadėjo.
Kai išgirdau apie šiuos preparatus, nusprendžiau pamėginti. Aš netikiu niekuo,
tačiau jeigu manau, kad vaistas nepakenks, linkusi jį išbandyti. Vis dėlto
žmonės tiek metų atidirbinėjo technologijas“, – svarstė Aistė.

Netradicinės medicinos centre moteriai buvo nustatyta tam tikra infekcija bei
grybelis, kuriuos gydyti pasiūlyta dviem vaistais. „Niekaip neprisiruošiu jų
gerti reguliariai, todėl gal ir poveikio nėra. Pastebėjau tik vieną įdomų
dalyką. Nuo kojos piršto nudžiūvo karputės, kurių atsikratyti negalėjau keletą
metų“, – tvirtino pašnekovė.

Tačiau kosulį ji vis dėlto išsigydė ne šiais vaistais, o antibiotikais, kurių
ryžosi gerti pasitarusi su šeimos gydytoja.

Rasių skirtumai – net medicinoje

Anot Kauno medicinos universiteto klinikų Šeimos medicinos klinikos vadovo prof.
Leono Valiaus, Rytuose, pavyzdžiui, Kinijoje ar Malaizijoje, iš tiesų yra dvi
oficialios medicinos rūšys – tradicinė medicina ir liaudies. Tradicinės
medicinos klinikose gydoma vakarietiškai, tuo tarpu liaudies medicinos klinikos
siūlo įvairius miltelius, kvapus, masažus, akupunktūrą ir kitokius dalykus.

Lietuvos medikai taip pat yra baigę tradicinės medicinos studijas. Jų žinios
apie žoleles bei kitokius liaudiškus gydymo būdus yra tik mėgėjiškos.

„Žinoma, kai nežinai, lengviausia yra neigti. Kita vertus, vakarietiški
preparatai bent jau yra praėję mokslinių tyrimų fazę. Pavyzdžiui, kad aspirinas
numuša temperatūrą, rodo ne tik praktinė patirtis, bet tai įrodyta
laboratorijoje bei atliekant tyrimus su placebu. Tuo tarpu bent jau su dauguma
rytietiškų miltelių tokių bandymų, mano žiniomis, nebuvo daryta“, – svarstė L.
Valius.

Vis dėlto medikas sutinka, kad Azijos šalyse liaudies patirtis sukaupta per
keletą tūkstančių metų, o tai šį tą reiškia. Beje, ir Lietuvoje visi žino, kad
liepžiedžiai mažina karščiavimą ir skausmus, jonažolė gerina nuotaiką.

„Tačiau mes žinome ir tai, kokios medžiagos šiuose augaluose tokį poveikį turi.
Pavyzdžiui, liepžiedžiuose yra acetilsalicilo rūgšties, iš kurios pagamintas
aspirinas. Jonažolėse yra antidepresanto, kuris taip pat įeina į depresijai
gydyti tablečių sudėtį. O kokia rytietiškų miltelių sudėtis? Nesame girdėję nei
tokių žolelių, nei įsivaizduojame jų poveikio“, – teigė medikas.

Anot jo, Rytų kraštų žmonių genofondas yra kitoks nei europiečių, todėl jų žolių
poveikis sunkiai nuspėjamas: gal kam ir padės ar bent jau nepakenks, o kažkas
gali ir nukentėti. Pavyzdžiui, kai kurios žolelės netgi gali sukelti hepatitą.
Prieš porą metų taip nukentėjo pasaulyje net keletas žmonių ir ne visus medikams
pavyko išgelbėti.

„Stebiuosi, kaip žmonės drąsiai rizikuoja savo sveikata bandydami tai, ko
nežino. Juk europiečiai ir rytiečiai skirtingai reaguoja į įvairias medžiagas
bei aplinkos poveikius. Pavyzdžiui, kai kurie mokslininkai mano, kad paukščių
gripas dėl tam tikrų genetinių savybių pavojingas tik geltonajai rasei“, –
pasakojo pašnekovas.

Ar užteks lietuviškų žolių?

Kad su žolėmis reikia elgtis atsargiai, patvirtina ir lietuvių liaudies
medicinos žinovai. Anot žolininkės Jadvygos Balvočiūtės, medikai dažnai
nevertina žolelių, nes, kaip ir minėjo L. Valius, nėra su jomis pakankamai
supažindinti.

„Kita vertus, niekas dar nėra ištyręs nei vienos žolės iki galo, todėl mes iki
galo nežinome, ko augaluose yra. Taip pat dažnai nežinome, ko trūksta mūsų
organizmui, tačiau per žoles duodame galimybę jam pasisotinti. Mat žolės turi
daugybę reikalingų medžiagų“, – sakė žolininkė.

Anot jos, žolės padeda net nuo tokių ligų, kaip diabetas: galima išvengti ar
bent gerokai atitolinti ligos komplikacijas, reikia leisti mažiau insulino.
Žolės sutvarko skrandžio veiklą, medžiagų apykaitą.

„Tačiau žoles reikia vartoti pagal paskirtį ir dozuotai. Todėl visada
džiaugiuosi, kai mano arbatos parduodamos vaistinėse, kur žmogus gali gauti
kompetentingą informaciją. Labai svarbu, kad žmogus pasidomėtų, ką perka. Tiesa,
ruošdama arbatas stengiuosi, kad žolelių koncentracija būtų nedidelė ir tikrai
nepakenktų, jei žmogus jas vartos netinkamai. Konkrečiam žmogui žolių mišinius
ruošiu drąsiau. Tačiau ir tuomet prašau pradėti nuo mažesnės dozės“, – pasakojo
J. Balvočiūtė.

Paklausta, kaip vertina Rytų žoleles, pašnekovė užsiminė, kad į ją kreipėsi
garsus Tibeto medicinos žinovas, farmacininkas Donatas Butkus, norintis Tibeto
preparatams atrinkti lietuviškus analogus. Anot J. Balvočiūtės, tokius žolinius
preparatus būtų paprasčiau ir pagaminti, ir žmonėms rekomenduoti. „Juk netgi
mūsų vanduo, kurį geriame nuo mažens ir gauname su maistu, kitoks nei,
pavyzdžiui, Tibete. Nesakau, kad pas mus jis geresnis, bet labiau įprastas mūsų
organizmui“, – teigė pašnekovė.

Žolininkė apgailestavo, kad dėl gydytojų ir farmacininkų ginčų, kurie vyksta
visoje Europoje, žolelės nėra paplitusios taip, kaip turėtų. „Gydytojai nenori
pripažinti, kad farmacininkai kompetentingi sudaryti mišinį, tačiau patys tokių
žinių taip pat neturi, nors kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje liaudies
medicina labai daug pasiekusi“, – pasakojo pašnekovė.

Fitoterapeutas dr. Juozas Vasiliauskas, sostinėje įkūręs žolelių vaistinę, taip
pat linkęs manyti, kad kiekvienas organizmas pripratęs prie tos aplinkos,
kurioje jis gyvena, išteklių.

„Gamta numatė, kad kiekviename regione būtų augalų, kurie gydo toje aplinkoje
gyvenančius žmones. Kituose kraštuose, kur kitoks saulės aktyvumas, kita
energija cirkuliuoja, ir augalai turi kitą poveikį. Todėl geriausia vis dėlto
gydytis savais augalais. Jų pas mus užtektinai“, – įsitikinęs žolininkas.

Anot jo, žmogaus organizmui per dieną reikia gauti apie 40 veikliųjų medžiagų.
Antraip vystosi įvairiausi lėtiniai susirgimai. Tačiau normaliai parūpinti
organizmą su dabartine mūsų mityba neįmanoma. Todėl žolės nuo senų laikų – ir
maistas, ir vaistas.