Auginate ne vaiką, bet velniuką? O galbūt jūsų vaikui tik ožiuko ragiukai
išdygo ir jis dėl to, kad nenusipirko norimos mašinytės, krito ant žemės ir rėkė
iki pamėlynavimo? O gal jūsų atžala galvoja, kad yra labai didelis ir į jūsų
patarimą, kaip elgtis mokykloje sureagavo šiek tiek trinkteldamas savo kambario
durimis?
Iš mamos ar tėčio ausų jau eina dūmai, akyse praslenka vaizdai apie tai, kaip
jūs daužote savo galvą į sieną arba rėkiate taip garsiai, kad sprogsta sekcijos
stiklai. Stop. Viso to tikrai nereikia nei jums, nei jūsų vaikui.
Ramybės paieškos
Lengva yra psichologams ir kitiems specialistams aiškinti, kad visų pirma reikia
nusiraminti. Tik kur rasti tą ramybę ir kaip išgertios bent lašelį?
Skaičiuokite. Toks paprastas pratimas, kaip skaičiavimas nuo 1 iki 10, o
galbūt nuo 10 iki 1 leis jums 10 kartų ramiai įkvėpti ir iškvėpti.
Apkurskite. Atsimenate tokį vaikišką priežodį „Nieko negirdžiu, per
radiją kalbu“. Pabandykite ir dabar panaudoti šį ginklą prieš užplūdusias
neigiamas emocijas. Beje, ar pastebėjote, kad maži vaikai užsikemša ausis, jei
nenori kažko girdėti.
Kvėpuokite. Nuo ko prasideda šaukimas? Nuo gilaus įkvėpimo. Jei yra
įkvėpimas, turi būti ir iškvėpimas. Vietoj to, kad šaukti – geriau stipriai
įkvėpkite ir iškvėpkite.
Atleiskite kumščius. Kai žmogus supyksta, jo dantys stipriai susikanda, o
rankos pačios sugniaužia kumščius – padarykite priešingai: atleiskite kumščius,
atpalaiduokite žandikaulį ir pamatysite, kaip įniršis baigsis. Jei vadinsite
savo atžalas mažybiniais vardais, pyktis greičiau praeis, nes suprasite, kokie
jie jums brangūs.
Sutvarkykite kambarius. Geriausia ramybės terapija – fizinis darbas. Jei
jau supykote taip, kad netelpate savyje, nukreipkite savo energiją į fizinį
krūvį: suplaukite indus, išsiurbkite kambarius, nuvalykite veidrodžius. Jūs
išsikrausite, o namai bus sutvarkyti.
Susitaikymo džiaugsmas
Ožys pamojavo savo uodegėle ir vaiko ašaros nudžiūvo. Mama po praūžusio ragano
liko vėl tokia pati mama, išsivadavusi iš raganiškų kerų. Nepamirškite šį
momentą atšvęsti.
Atsiprašymas. Ne visada dėl kilusių pykčių yra kaltas tik vaikas, kartais
ir suaugusieji išsilieja ant vaiko. Pripažinkite tai visų pirma sau, paskui ir
vaikui. Atsiprašykite savo šeimos. Jei mokės atsiprašyti tėvai, to greičiau
išmoks ir vaikas.
Apkabinimas. Geriausiai išsakyti visą savo susikaupusią meilę ir
pasitikėjimą vaiku – tai paprasčiausiai jį apkabinti, priglausti ir pasakyti,
kaip stipriai jį mylite.
Ramus pokalbis. Negalvokite, kad jūsų vaikas dar yra per mažas rimtam
pokalbiui: jei jis sugeba žiūrėti televizorių, žaisti kompiuteriu ir išprašyti
jam reikiamo pirkinio, patikėkite, kad jis jau pilnai suvokia, kas vyksta
aplinkui. Paaiškinkite vaikui, kad tėveliai taip pat kartais būna liūdni ir
pikti. Paaiškinkite jam, kas jus liūdina ir kas piktina vaiko elgesyje.
Viskas gali būti kitaip
Įvertinkite. Kai esate vieni, pamąstykite, kodėl kilo konfliktas, kokia
buvo situacija, ką padarė jūsų vaikas ir ką padarėte jūs. Įvertinkite tai
ramioje aplinkoje. Pagalvokite, ką galite padaryti kitaip.
Pažadėkite. Kai vaikas ką nors padaro gero, jis gauna saldainį.
Pažadėkite sau patys, kad nešauksite ant vaiko ar jo nemušite. Už tai jūs
gausite ramybę ir vaiko šypseną.
Kalbėkite. Bendraukite su savo šeima kasdien ne tik apie įdomius ir
linksmus dalykus, bet ir apie užgulusius rūpesčius. Kai vaikas grįžta iš
darželio ar mokyklos, klauskite jo ne tik „kas buvo gero“, bet ir „kas buvo
blogo“. Vaikai kartais nesuvokia, kad tėvams reikia pasakoti ir blogus dalykus,
kurie nutiko. Prisiminkite, kad rėkimas iššaukia rėkimą, taigi, ramus tonas
visuomet susilaukia ramaus atsakymo.
Pabūkite su savimi. Atsipalaidavimas yra ne tik vakarėlis su draugėmis ar
apsipirkimas, bet ir knygos skaitymas, pasivaikščiojimas ar muzikos klausimas.
Raskite būdą, kai lengviausiai galite atsipalaiduoti ir susidėlioti savas
mintis.
Priimkite savo vaiką. Dauguma konfliktų tarp vaikų ir tėvų dažnai kyla
dėl to, kad tėvai vaikus lygina su savimi – kaip jie elgtųsi konkrečioje
situacijoje. Priimkite savo vaiką tokį, koks jis yra. Jūsų vaikas yra asmenybė,
o ne tėvelio, mamytės ar senelio klonas.
Pabaigai: žmogus turi jausmus
Aš esu žmogus ir turiu jausmus. Vadinasi, aš pykstu, myliu, nekenčiu ir
taikausi. Vaikas turi suvokti dar nuo pat mažų dienų, kad jei jis padaro kažką
blogai – vadinasi, mama ar tėtis pyksta. Jei jis padaro kažką gero – vadinasi,
bus giriamas ir apdovanotas.
Motinystė ir tėvystė niekada nesibaigs. Mes norime nerėkti ant savo vaikų,
vadinasi, ieškome kitų būdų, kuriais nesužeistumėm ir neįžeistumėm savo vaikų.
Todėl kantrybės reikia mums visiems: ir mamoms, ir tėčiams, ir vaikams.