Senieji krikštynų papročiai

Modernėjanti visuomenė, kurį laiką dairėsi į Vakarus, tarsi bėgo nuo to, kas
sava ir artima. Kosmopolitinė kultūra, visuotinis triukšmas nustūmė mus į
paribius. Vis mažiau laiko atrandame artimiems žmonėms, vis rečiau susimąstome,
prisimename… Žavėjo, o daugelį gal dar ir iki šiol žavi svetimos tradicijos,
gražesnės ir ryškesnės atrodo svetimtaučių šventės. Bet paskutinį dešimtmetį ne
vienas vėl bando atrasti tradicijas, gręžiasi į praeitį, ten ieško atsakymų į
svarbiausius gyvenimiškus klausimus.

Kiekvieno žmogaus gyvenimą vainikuoja lemtingi ribiniai įvykiai – gimimas ir
mirtis. Jie nuo seno buvo lydimi įvairių apeigų, ritualų ir ceremonijų.
Skirtingose kultūrose ir skirtingais laikais šeimos šventės buvo traktuojamos
nevienodai. O štai Lietuvoje jos nuo seno puoselėjamos. Gal taip yra dėl to, kad
lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros
kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis bendruomenei tam tikromis
geografinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. Susikūrus šeiminio
gyvenimo tradicijoms, jos perduodamos iš kartos į kartą kaip svarbiausia giminės
jungtis.

Šeimos šventės sujungia visus artimiausius žmones į vieną ratą, sutelkia šeimos
branduolį. Juk žmogui šeima – didžiausia vertybė.
Naujo šeimos nario atėjimas į pasaulį buvo ir yra didelė šventė. O su gimimu į
namus ateina krikštynų šurmulys. Jau nuo seno ši šeimos šventė buvo gaubiama
paslapties ir savitumo skraistės. Tad atverkime tradicijų, papročių skrynią ir
pasižvalgykime, kaip buvo švenčiamos krikštynos, kokių apeigų laikytasi, kaip
švęsdavo ir kaip linksmindavosi.

Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos
tautos, jau ankstyvosios bendruomeninės santvarkos laikais turėjo gausybę savo
pasaulėjautos vaizdinių. Tikėjimuose, susijusiuose su žmogaus atėjimu į pasaulį,
nuo senų senovės vyravo prosenelių, kitų šeimos mirusiųjų vėlių kultas. Žmonės
tikėjo, kad visose svarbiausių gyvenimo momentų apeigose dalyvauja ir mirusiųjų
vėlės. Šeimos gyvenime ir apeigose ilgus šimtmečius buvo svarbūs religiniai,
maginiai, simboliniai vaizdiniai.
Gimus vaikeliui kiekviena šeima stengdavosi ilgai nedelsti ir kuo greičiau
organizuoti krikštynas. Tikėta, kad nekrikštytam vaikui gresia įvairūs pavojai,
jų tyko įvairios antgamtinės būtybės (laumės, raganos). Pagal senuosius
papročius iki krikšto prie naujagimio turėjo degti ugnis arba namų židinys. Buvo
tikima, kad nekrikštyto vaiko vėlė klaidžioja po pasaulį ar gyvena po žeme,
virtusi mažu žmogeliuku kaukučiu naktimis lankosi tėvų namuose, verkšlena, prašo
tėvų pavalgydinti, perrengti, gelbėti.

Yra duomenų, kad XV a. Mažosios Lietuvos lietuviai atlikdavo krikštą namuose.
Tokio krikšto apeigos jau buvo sumišusios su bažnytinėmis. Kiek vėliau žmonės
buvo verčiami vaikus krikštyti tik bažnyčiose. Pakrikštiję vaikelį bažnyčioje
krikštatėviai skubėdavo panaikinti bažnytinį krikštą, ir pakrikštyti kūdikį
pagal senuosius protėvių papročius. Jie nešdavo vaiką prie vandens telkinių –
šaltinių, upių, ežerų, – kur juos nuplaudavo. Taip buvo atliekamos atkrikštijimo
apeigos ir kartu suteikiamas naujas krikštas. Tai liudija, kad senovės
lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus krikštydavo maudydami
vandenyje.
Krikštatėvius – kūmus, kviesdavo vaiko tėvas. Kūmais prašydavo artimiausias
gimines. Tėvai visada krikštatėviais rinkdavosi tik dorus, sąžiningus žmones,
nes buvo tikima, kad užaugę vaikai bus panašūs į krikštatėvius. Laikas nuo
gimimo iki krikštynų vadinosi radynos. Tai laikas, skirtas lankyti naujagimį.
Visi aplankiusieji nešdavo dovanų ir maisto. Senovės lietuviai kviesdavo nuo 3
iki 5 porų kūmų.

Senoliai tikėjo, kad krikštynas būtina organizuoti, kai pateka jaunas mėnulis.
Manyta, kad tuomet žmogus lėčiau sens, ilgai bus jaunas, sveikas ir gražus.
Pagrindinis krikštynų akcentas – vardo suteikimas. Buvo tikima, kad labai svarbu
išrinkti kūdikėliui tinkamą vardą, nes su vardu išrenkamas ir krikštijamojo
globėjas. O jeigu kūdikis pavadinamas šventojo, kurio dienoje vaikelis užgimė,
vardu, tuomet vaikelio laukia šviesi ateitis ir geras gyvenimas. Pirmagimių
niekas nekrikštydavo tėvų vardu, nes buvo tikima, kad tokio vaikelio laukia
trumpas gyvenimas.
Pagrindinį vaidmenį krikštynų apeigose nuo seno atlikdavo krikšto tėvai. Bet
vardus naujagimiui visada rinkdavo tėvai. Jeigu gimdavo mergaitė, tuomet vardą
išrinkdavo tėvelis, o jeigu berniukas, tuomet jau vardo išrinkimo rūpestis
tekdavo mamai. Jeigu tėvai paisydavo šios tradicijos, tuomet jų vaikai būdavo
labai gabūs ir išmintingi.

Krikštynų apeigos buvo atliekamos prie stalo. Buvo paprotys prieš krikštą ir
tuoj po krikšto kūdikį pirmiausia paguldyti ant stalo ir ten atlikti apeigas. Už
stalo krikštasuolėje, garbingiausiame namo kampe, atsisėsdavo kūmai – svarbiausi
krikštynų apeigų atlikėjai. Jie privalėjo sėdėti susiglaudę, kad vaiko dantukai
būtų tvirti ir nereti.

Stalas buvo tarsi namų altorius, kulto vieta, kur degdavo šventa ugnis. Stalas
taip pat buvo susijęs su prosenelių bei namų dievų kultu. Todėl buvo draudžiama
ant stalo sėdėti, dėti nešvarius daiktus. Per šeimynines apeigas stalą
bučiuodavo. Išvežant kūdikį į bažnyčią krikštyti, pribuvėja pirmiausia kūdikį
padėdavo ant stalo šalia duonos kepalo, paskui, paėmusi jį ant rankų, pirmiausia
nusilenkdavo šventam užstalės kampui, o tik paskui – tėvams ir svečiams. Tai
buvo kūdikio pristatymas palaiminimui, kurį pirmiausia turėjo suteikti namų
proseniai, dievai, gyvenantys tuose namuose.

Kai kuriose apylinkėse atvykusi į krikštynas kūma sėsdavo ant namo slenksčio, ją
pasitikdavo pribuvėja ir kviesdavo į vidų. Vežant į krikštą, kūmai išeidavo pro
duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštą vaiką apnešdavo aplink
židinį ir pro atidarytą langą paduodavo kūmams. Taip buvo daroma, kad vaikas
nesutiktų po slenksčiu esančių piktų dvasių.
Paskui kūmai išveždavo kūdikį į bažnyčią.

Išvežant kūdikį krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai. Dzūkijoje,
pribuvėjai parodžiusiai kūdikį, kūmai nusilenkdavo ir prašydavo duoti jiems
kūdikėlį pakrikštyti ir parinkti angelą sargą. Išvežant vaiką krikštyti kūmams
negalima nieko pamiršti, o pamiršus grįžti į trobą. Tikėta, kad kitaip vaikas
būsiąs labai užmaršus.
Kai krikšto tėvai išveždavo vaiką krikštyti, motina sėsdavo prie knygų, nes buvo
tikima, kad tuomet vaikas bus gabus.
Vežant vaiką krikštyti krikšto tėvai turėtų stengtis nekalbėti, kitaip vaikas
bus rėksnys, neklausys tėvų. Taip pat tikėta, kad vežant vaikelį krikštyti
negalima imti pakeleivių, nes tuomet vaikučio gyvenimas būsiąs sunkus.
Grįžusius kūmus pasitikdavo pribuvėja, tėvai ir kiti šventės svečiai. Persirengę
svečiai stengdavosi ,,pagrobti“ kūdikį, tuomet kūmai turėdavo jį ,,išpirkti“.
Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji. Ši graži šeimos šventė baigdavosi
pribuvėjos išvežimu, pasodinus ją į geldą, ar ant akėčių.

Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis vaišindavo
tėvai, o vakariene – kūmai. Tada uždegdavo dvylika žvakių, įstatytų į išskobtus
burokus, ir sustatydavo ant stalo, lentynų, palangių. Pavalgius pribuvėja
atnešdavo apdengtą košę. Kūmai košės paragaudavo ir ant jos padėdavo pinigų.
Paskui surinkdavo vyrų kepures, o šie jas turėdavo išsipirkti. Aukštaitijoje ir
Suvalkijoje pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas – moliniame
dubenyje kepta kiaušinienė, kurią suvalgius indas sudaužomas. Veliuonos
apylinkėse per kūmos pietus svečiai prašydavo pribuvėją parodyti kūdikį. Ji
susukdavo iš skudurų ar šiaudų lėlę arba suvyniodavo katę ir atnešdavo. Svečiai
pažiūrėję šaukdavo, kad ne tas. Taip darydavo kelis kartus. Kai žaidimas
nusibosdavo, atnešdavo tikrąjį kūdikį. Kūmai ir svečiai visi iš eilės imdavo jį
ant rankų ir supdavo, tai yra ,,augindavo“. Paskui kūma dovanodavo pribuvėjai
stuomenį, kūmas – pinigų. Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo
perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdavo, kad būtų
turtingas, protingas, ilgaamžis ir doras. Tai senovinis paprotys, pagal kurį
kūdikis priimamas į bendruomenę.
Krikštynų apeigų svarbiausias tikslas buvo garantuoti kūdikiui laimingą
gyvenimą.

Krikštynų puota jau nuo senų laikų buvusi didelė šventė ne tik tiems namams, bet
ir visam kaimui. Krikštynų puota beveik prilygdavo vestuvėms, nes trukdavo net
dvi dienas. Pirmąją dieną visus vaišindavo kūdikio tėvai, o antrąją – kaimynai.
Krikštatėviai visus vaišindavo ,,kūmo pyragu“. Kai kur per krikštynas vykdavo
apeiginis gaidžio užmušimas samčiu; jo mėsą, suklaupę ratu ant žemės, valgydavo
tik moterys. Tai labai įdomus ir archajiškas paprotys užfiksuotas Mažojoje
Lietuvoje.

Gimimas, kaip ir kiti svarbūs žmogaus gyvenimo įvykiai, buvo lydimi papročių ir
apeigų. Per juos kiekvienas žmogus buvo susietas ne tik su esama bendruomene,
bet ir su praeitimi. Iš kartos į kartą buvo perduodamas gyvenimo modelis.
Kiekvienas tikėjimas žmones susiedavo su praeitimi ir suteikdavo ateities
,,žinojimą“.
Daugybė gražių mūsų tautos senovės papročių yra užmiršti arba ima nykti. Iš
pažiūros naivūs pasakojimai gali tapti atsakymu į daugybę klausimų, tereikia
atverti skrynią…