Aklimatizacija – tai fiziologiniai organizmo prisitaikymo prie naujų arba pakitusių meteorologinių sąlygų procesai, padedantys prisitaikyti naujoje aplinkoje.
Vykstant į karšto klimato vietoves, dėl intensyvios saulės radiacijos sutrinka žmogaus organizmo termoreguliacija ir greitai susidaro diskomfortas, pakinta medžiagų apykaita, mažėja darbingumas, pasireiškia cirkuliacinė astenija (kraujotakos nepakankamumas). Labai prakaituojant netenkama daug skysčių, o kartu sutrinka ir organizmo elektrolitų pusiausvyra.
Tai gali sukelti padidėjusį raumenų dirglumą ir traukulių ligą. Todėl būtina daugiau gerti mineralinių skysčių. Sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui, blogėja apetitas, sutrinka virškinimo procesai, mažėja organizmo atsparumas infekcinėms ligoms.
Tropines (parazitines) ligas – leišmaniozę, tam tikras karštliges, amebine dizenterija, leptospinoze ar maliarija atvykėliam sunkiai pakeliama.
Neprisitaikiusiems gyventi karštuose būdingos šios patologines būklės:
šilumos smūgis – kyla kūno temperatūra, oda parausta, galimi kliedesiai, dėl nepakankamo galvos smegenų aprūpinimo krauju netenkama sąmonės;
saulės smūgis – galvos skausmai, svaigimas, pykinimas, netenkama sąmonės dėl padidėjusio galvos smegenų aprūpinimo krauju ir padidėjusio spaudimo;
šiluminiai traukuliai – asmenims netekusiems daug mineralinių druskų organizmo skysčiuose.
Prisitaikymo prie karšto klimato kriterijumi laikoma tokia žmogaus organizmo būklė: retėja pulso ir kvėpavimo dažnis, intensyviau prakaituojama, o kūno temperatūra lieka normali.
Prisitaikymas prie naujo laiko režimo priklauso nuo laiko juostų skirtumo ir individualių organizmo savybių. Jis gali trukti nuo vienos savaites iki kelių mėnesių.