Šizofrenija: gyvenimas anapus tikrovės

Medikai teigia, kad šizofrenija neatsiranda dėl asmenybės silpnumo ar auklėjimo ypatybių. Ši smegenų liga trukdo aiškiai mąstyti, suvokti realybę, bendrauti, žmogui sunku valdyti emocijas. Nors mokslui dar nėra žinomos šizofrenijos atsiradimo priežastys, tačiau tiriant smegenų veiklą kasmet vis daugiau pasiekiama. Nelengva ir šios ligos diagnostika. Labai sunku būtų pasakyti, kaip galima atpažinti sergantįjį šizofrenija. Gydytojams kartais kyla abejonių. Patyrusio gilių sukrėtimų, kamuojamo depresijos žmogaus ar to, kuris vartoja narkotikus, elgesys gali būti panašus į sergančiojo šizofrenija. Dabar šios ligos diagnostika tapo paprastesnė, nes tarptautinėje psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių žmonių klasifikacijoje yra išskirti kriterijai, kuriais vadovaujantis lengviau galima nustatyti šizofreniją.

 

Susirgęs šizofrenija žmogus visiškai atitrūksta nuo realaus gyvenimo, socialinių normų. Jis gyvena savo liguisto mechanizmo padiktuotame, nerealiame pasaulyje. Nutrūksta bendravimas su aplinkiniais, žmogus tampa uždaras. Ligonis aplinką suvokia, interpretuoja ir vertina savaip: „iš tiesų yra taip, kaip aš manau, tai yra realybė, o kas vyksta aplinkui – nesvarbu, mano mintys yra virš realybės, jos realesnės nei tai, kas vyksta iš tikro“. Labai dažnai atsiranda kliedesių, liguistų minčių, pavydo, norima pakeisti pasaulį. Šios mintys visiškai užvaldo ligonio psichiką, nulemia jo veiklą ir elgesį. Šizofrenija sergantis žmogus visiškai nepasiduoda įtikinimams.

 

Ligos pradžioje viskas vyksta lėtai: prasideda abejonių etapas, žmogus pradeda jausti vidinį nerimą, jam atrodo, kad aplink vyksta kažkas neaiškaus, negero. Paskui atsiranda lyg ir aiškumo elementų, gali būti savotiškas proto nušvitimas. Paskutinė stadija – ligonis pradeda girdėti balsus. Tai dažniausia šizofrenijos forma, tačiau ji gali būti ir kitokia. Kartais tai gali pasireikšti didžiuliu atitrūkimu nuo visų, užsidarymu, nenoru bendrauti su kitais žmonėmis. Gali atsirasti neapykanta namiškiams. 18–20 metų jaunuoliams būna vadinamoji filosofinė intoksikacija. Žmogus pradeda itin domėtis Rytų filosofijomis. Tai nebūtų blogai, tačiau jei žmogus meta darbą, mokslus ir pasineria į šią veiklą be jokių įsipareigojimų artimiesiems – tai jau negerai. Į filosofijas nugrimzdęs jaunuolis iš pradžių labai daug skaito, vėliau nieko neveikia – tik mąsto. Kartais tie apmąstymai pasireiškia labai keistu ir nemotyvuotu elgesiu.

 

Genetiniai šizofrenijos tyrimai tęsiasi. Paveldimas šizofrenijos genas nenustatytas. Paveldimumas turi didelę reikšmę, tačiau tai nėra absoliutu, žmogus nebūtinai turi susirgti. Kai kurie medikai tvirtina, kad, norint nustatyti ligos atsiradimo priežastis, nepakanka ištirti tik tėvus, brolius, seseris, reikėtų patikrinti visą genealoginį medį – gal sirgo ir protėviai. Jei tai būtų įmanoma, daug kas paaiškėtų. Tikimybė susirgti šizofrenija pusbroliams, pusseserėms, dėdėms, tetoms – 2 procentai, sūnėnams, dukterėčioms – 4 proc., anūkams – 5 proc., vieno tėvo broliams, seserims – 6 proc., vaikams – 13 proc. Vaikui, kurio abu tėvai serga šizofrenija, – 46 proc., identiškiems dvyniams – 48 proc.

 

Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo geresnių rezultatų galima pasiekti. Žmogų galima grąžinti į gyvenimą, nors ir nebe į tą patį lygmenį kaip iki ligos. Nors pasitaiko atvejų, kai visiškai pasveikstama. Jei žmogus susirgo pirmą kartą, geriausia jį paguldyti į ligoninę ir atlikti visus tyrimus. Labai svarbu ligonį ištirti psichologiškai, jį stebėti. Vėliau galima gydytis ambulatoriškai. Šizofrenija gydoma ilgai, kartais net visą gyvenimą. Žmogaus psichika gali vėl sutrikti nutraukus gydymą. Jei geriau pasijutęs ligonis nustoja gerti vaistus, jis gali vėl susirgti.

 

Laiku nesikreipus į gydytoją, galima tikėtis įvairiausių keistų ligonio poelgių, padiktuotų jo minčių arba girdimų balsų. Toks ligonis labiau pavojingas sau nei aplinkiniams. Šizofrenija sergantis žmogus dažnai pakelia ranką prieš save, nes dažniausiai nemato gyvenimo prasmės, neturi darbo, aplinkiniai jo nesupranta, iš jo tyčiojasi. Nusižudyti kartais „pataria“ ligonio girdimi balsai. Jei jo artimieji nesikreipia pagalbos į medikus, jei ligonis pats nesutinka gydytis, niekas negali per prievartą žmogaus izoliuoti, nebent jis būtų itin pavojingas sau arba aplinkiniams. Visuomenės požiūris į šizofrenija sergančius žmones yra šiek tiek iškreiptas. Sergantieji šia psichikos liga yra tarsi pažymėti – jų nesuprantama, kartais iš jų netgi tyčiojamasi. Šizofrenija – valdoma liga, su ja galima susigyventi, o aplinkiniams nereikėtų taip priešiškai, netolerantiškai žiūrėti į šiuos ligonius.