Skirtingi? Mums nuo to ne blogiau

Daugelis mūsų užauga manydami, kad meilės istorijos turėtų būti maždaug tokios: berniukas susitinka mergaitę, įsimyli, jiedu gražiai dera poroje, tad susituokia ir iki senatvės laimingai gyvena gražiame namelyje. Bet taip juk tik pasakose būna. Šiais laikais vis daugiau laimingų porų, kurios nuklysta nuo gerai išminto tradicijų tako. Jus ir jūsų antrąją pusę skiria kelios dešimtys metų? Gyvenate skirtinguose žemynuose? Nesvarbu – toks yra naujasis meilės veidas. Ir štai jums pavyzdys – trijų porų istorijos.

Kraštutiniai gegužės-gruodžio santykiai

Jennifer Leckstrom, 27 metai, Tannersville miestas (JAV):

Su Tomus susipažinau, kai man buvo vos 18, o jam – 43. Rašalas nuo jo skyrybų dokumentų dar nebuvo išdžiūvęs, jis buvo dviejų vaikų tėvas.

Tomo gyvenimo būdas manęs visiškai nebaugino ir šis vyras mane akimirksniu patraukė – ypač seksualia barzdele. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad visi man svarbūs žmonės pritarė sprendimui susitikinėti su gerokai vyresniu vyru, kuris dar ir vaikų turi, rašo lifestyle.msn.com.

Tėtis su mama mus užtiko kartu ir pamanė, kad abu esame išprotėję. Bet mūsų santykiai iš tiesų buvo gilūs. Praėjus porai mėnesių pradėjau mokytis koledže, o Tomas savaitgaliais mane lankydavo ir likdavo kartu bendrabučio kambaryje.

Iš pradžių labai drovėjausi amžių skirtumo, todėl kambariokėms sumelavau, kad jam yra šiek tiek daugiau nei 30 metų. Viskas baigėsi tuo, kad antrame kurse kartu persikraustėme į butą. Netrukus mano šeima ir draugai suprato, kad šis romanas – rimtas reikalas, ir nors mano artimiesiems prireikė laiko su tuo susitaikyti, jie visgi apsiprato.

Po trejų metų laimingo susitikinėjimo aš gavai žiedą! O spalį švęsime penktąsias savo vestuvių metines. Beje, mano tėvai – Tomo uošviai – myli vyrą ir puikiai su juo sutaria. Tiesą sakant, mes neretai surengiame dvigubus pasimatymus.

Jaučiuosi laimingiausia moteris pasaulyje! Turiu nuostabų vyrą ir du puikius įvaikius. Ir nors nesu jų mama, padedu juos auginti. Be abejo, amžiaus požiūriu mūsų pora nėra tokia jau įprastinė, bet ji nuostabi.

Meilei atstumai nebaisūs

Rogeris Wade‘as, 41 metų, Mountainside miestas (JAV):

Esu etatinis matematikos mokytojas vienoje iš New Jersey gimnazijų. Mano žmona mokytojauja specialaus lavinimo vaikų darželyje. Iš pradžių priklausėme vienos mokyklos sistemai, kol kartą Ellen paskambino kolegė iš Kalifornijo. Ji paprašė persikelti į vakarinį krantą ir tapti jos partnere, kuriant naują pradinio išsilavinimo mokyklą vaikams su negalia.

Ellen norėjo važiuoti – aš ne. Ši galimybė buvo labai svarbus žingsnis jos karjeroje, o pinigai mūsų šeimai taip pat buvo reikalingi. Tad ji persikraustė – kartu su mūsų septynerių metų dukterimi.

Saugome meilę, susitinkame savaitgaliais du kartus per mėnesį, o taip pat kas vakarą matomės internete, kiekvieną vakarą virtualiai padedu dukteriai spręsti matematikos uždavinius ir pan.

Kartais galvoju, gal reikėtų ryžtis, mesti darbą ir persikelti ten. Suvokiau, kad ji atgal nesikraustys, nes mūsų duktė, kuriai jau 14, apsiprato su nauju gyvenimu, o mano žmonos verslas įsitvirtino ir yra pelningas. Tiesą sakant, žmona manęs niekada netraukė labiau nei dabar – aš iš tikrųjų skaičiuoju dienas, kai galėsiu ją vėl pamatyti.

Taigi, nors abu žinome, kad anksčiau ar vėliau vis vien ten persikelsiu, abu manome: o kam taisyti tai, kas nesugadinta? Abu esame 150 procentų pasišventę santuokai ir vaikui. Nesame sudarę jokių, taip sakant, „susitarimų“ – esame ištikimi vienas kitam. Esame laimingai susituokusi pora, kurią skiria visas žemynas.

Judith Newman, 40 metų, New Yorkas (JAV), knygos „You Make Me Feel Like An Unnatural Woman“ autorė:

Mūsų santuoka trunka 15 metų, bet tikrai nebūtume kartu, jei būtume gyvenę po vienu stogu. Mano vyras ir aš esame lyg Oskaras ir Feliksas. Aš dykinėtoja, o jis neįtikėtinai tvarkingas ir pedantiškas. Be to, mūsų skoniai labai skiriasi. Jo namai yra niūrūs, bauginantys ir pedantiški, o maniškiai labai šviesūs, erdvūs, juose jaučiasi nerūpestingumas.

Be to, yra ir gyvenimo būdo klausimas. Vyras - buvęs operos dainininkas, gyvena vietoje, kuri kadaise buvo muzikos įrašų studija. Taigi, jo sienos yra nelaidžios garsui. Jis gerai išsimiega ten, bet negali miegoti pas mane. Todėl taip ir nepradėjome gyventi kartu, nors turime du triukšmingus šešiamečius berniukus dvynius.

Gali pasirodyti keista, bet matomės kiekvieną dieną – jis vakarais apkamšo berniukus, kartais vienas pas kitą pernakvojame dėl suprantamų priežasčių.

Mano nuomonė tokia: santuoka yra sudėtingas reikalas net ir tuomet, kai sutampa dviejų žmonių nuomonės apie patalynės užvalkalus. Bet kai skoniai skiriasi, tai kam viską apsunkinti, jei to daryti nebūtina? Mus sieja vienas dalykas – meilė. O ji juk ir yra svarbiausia, ar ne?