„Pats
efektyviausias būdas palaužti vaiko valią – sužadinti jame kaltės jausmą…
Liberalios ir „progresyvios“ auklėjimo sistemos nesugebėjo pakeisti šios
situacijos… Kadangi socializacija ir tėvų autoritetas stengiasi palaužti jo
valią, spontaniškumą ir nepriklausomybę, vaikas, stengdamasis to išvengti,
kovoja su autoritetais… Jis kovoja ne tik už savo laisvę, bet taip pat už
galimybę būti pačiu savimi, o ne robotu. Vieniems vaikams ši kova labiau
sėkminga, nei kitiems. Tačiau tik ne – daugelis sulaukia tikro pripažinimo“.
Erih Fromm
Mielieji skaitytojai! Jei tai būtų tik vienkartiniai atvejai, tai niekas apie
tai nerašytų. Tačiau tai dėsninga, todėl drąsiai pripažinkime (gal tai kai kam
ir nelabai malonu), kad gyvenime daugiau pasiekia tie žmonės, kurie mokykloje ar
universitete nebuvo patys pavyzdingiausi mokiniai.
Kur labiausiai sekasi „gabiesiems“?
Buvusiems pirmūnams geriausiai sekasi menų srityje arba darbas įstaigoje.
Valdiškame darbe "gabiesiems" nėra lygių. Jie paklusnūs, disciplinuoti, kuklūs,
besivadovaujantys nuomone, kad geriau žvirblis rankoje, nei erelis danguje,
atsargūs, bijantys padaryti nors menkiausią klaidą, pasiryžę dirbti už
atlyginimą ir stabilumą…
Tai idealūs samdomi darbuotojai. Idealūs vykdytojai. Idealūs svetimų sprendimų
darbo įrankiai.
Tikriausiai ir jūs dažnai girdite: „Norėčiau imtis verslo, turiu idėjų, bet
bijau,kad nepavyks“.
Ką galima tada atsakyti?
Kas jūs tokie, kad norite, jog iš pirmo karto viskas gautųsi? Jūs ne Dievai,
todėl iš pirmo karto jums tikrai nieko neišeis. Tai visiškai aišku, kaip dukart
du – keturi.
Niekam niekada iš pirmo karto nepavyko, aišku, išskyrus Dievą. Nors ir jis
keletą dienų pasikankino, kol sukūrė žemę ir „į save panašų“.
Kodėl „trejetukininkai“ daugiau pasiekia?
Čia slypi keletas tarpusavyje susijusių faktorių. Pirma, ,,trejetukininkai“
vidurinėje ar universitete niekada nedaro to, kas jiems neįdomu, nors ir kaip
pedagogas stengtųsi jiems įteigti, kad tai svarbu ir privalu.
Kaip į tai reaguoti? Ogi paprastai.
Niekada nesistengiama suprasti neįdomaus dalyko. O viskas įdomu būti negali.
Ir visų aukštumų žmogus įveikti negali. Suprasdami tai, buvę trejetukininkai
žymiai lengviau adaptuojasi gyvenime: įsuka savo verslą, atranda savo veiklos
sritį, išsprendžia šeimynines problemas.
Dažniausiai baigę vidurinę ar universitetą „gabieji mokiniai“ nežino, ką norėtų
veikti toliau gyvenime. Šie žmonės nesuvokia savo potencialo, savo gebėjimų…
Tad lieka būti kitų valios vykdytojais.
Dar mokykloje pirmūnai, iš visų dalykų gaudami aukščiausius įvertinimus,
faktiškai tik vykdo tėvų ir mokytojų norus ir laukia didžiausio paskatinimo –
pagyrimo.
Štai jau čia ir pradeda formuotis „ samdomo darbuotojo psichologija“.
Populiariojoje psichologijoje žinomas paprastas eksperimentas. Trys šunelių
grupės buvo auklėjamos skirtingais metodais. Su pirmos grupės šuneliais buvo
elgiamasi žiauriai ir grubiai. Su antros – meiliai ir švelniai, o su trečios
–įvairiai: tai švelniai, tai grubiai.
Kaip manote, kurios grupės šuneliai labiausiai prisirišo prie savo mokytojų ir
tapo nuo jų priklausomi? Eksperimento išvada- labiausiai priklausomi tapo
trečiosios grupės šuneliai.
Diržo ir pyragėlio taktika
Būtent ja ir remiasi šiuolaikinė pedagogika. Toks mokymas, kaip „galvos
glostymas“ už teisingus atsakymus ir baudimas už neteisingus, daro mokinį vis
labiau ir labiau pažeidžiamą (ypač susidūrus su mokymosi sunkumais), o
svarbiausia – priklausomą nuo mokytojų.
Toks mokinys siekia visada būti teisus, gauti dešimtukus, nors jo kūrybiškas ir
originalus mąstymas yra slopinamas pačios mokymo ir auklėjimo sistemos.
Pamokoje pedagogas daugiausia dėmesio skiria vadinamiesiems vidutiniokams, o
,,ypatingasis“ mokinys paliekamas likimo valiai. Tokiu principu ir kuriama
tradicinė mokymo sistema – visi turi būti lygūs!
Ar žinote, kodėl yra slopinamas nestandartinis mąstymas? Todėl, kad originalumo
NEĮMANOMA ĮVERTINTI.
Pabandykite įvertinti, pavyzdžiui, A. Puškino ir S. Jesenino kūrybą.
Dabar pažymiais įvertinkite jų darbus. Kuriam dešimtukas, o kuriam aštuonetukas?
Ar abiem dešimtukai?
Suprantama,vertinti poetų kūrybą – tuščias laiko švaistymas. Jie paprasčiausiai
yra skirtingi! Ir lyginti jų kūrinius tiesiog neįmanoma, nes tokiam vertinimui
nėra jokių krterijų.
Tradicinis mokymas – asmenybės prievartavimas
Tradicinis mokymas – asmenybės niveliavimas. Ir čia nieko nepadarysi – taip jau
yra. Net jei atsiranda koks vienišas pedagogas, kuris bando savo jėgomis kažką
padaryti, tai nieko iš esmės nepakeičia.
Tiesiog taip „sulipdyta“ sistema – ji orientuoja mokinį siekti kuo geresnio
pažymio, gauti atestatą, diplomą …
Nuo atskirų pedagogų niekas nepriklauso.
Tačiau, jei tradicinė mokymosi sistema orientuotų mokinį „normaliam“,
„žmogiškam" rezultatui – numatyti ateitį, asmeninių pajamų dydį, kūrybinio
proceso galimybes ir t.t., tai ji tiesiog subyrėtų, nes ji yra nenaudinga ir
neefektyvi.
Reiktų tiesiog iš šaknų keisti pedagogų motyvaciją. Pavyzdžiui, tegu ekonomikos
fakulteto dėstytojas būna materialiai suinteresuotas mokinio, besimokančio pas
jį keletą metų, uždarbiu.
Štai tada ir pamatysim, ką geba mūsų pedagogai! Tiesa, Italijoje vokalo
mokytojai panašiai ir renkasi mokinius. Dėstytojas juos moko, lavina ir
įsipareigoja suorganizuoti kelis aukšto lygio pasirodymus. Už tai keletą metų
jis gauna tam tikrą procentą nuo būsimų solisto kontraktų.
Viskas lengva ir teisinga?
Tradicinėje mokymo sistemoje „vidutiniokai“ visaip bando išsisukti nuo moralinės
prievartos. Jie bando „ pabėgti“ iš „diržo ir saldainio“ sistemos, nenori
vadovautis primestomis taisyklėmis…
Taip jie apsaugo savo valios potencialą ir psichologinę nepriklausomybę, kuri
vėliau jiems padeda pirmauti gyvenime ir darbe.
O „pirmūnai“ , kurie mokosi tik „puikiai“, praranda savo gebėjimus laisvai
mąstyti. Todėl jiems visada reikalingas „mokytojas“, be kurio jie jau nebegali.