Naujausių tyrimų duomenimis, šunys gali įsijausti į žmogaus problemas labiau už bet kokį kitą gyvūną ir net pačius žmones, pranešadiscovery. com. Žurnale „Animal Cognition“ paskelbtas
naujausias tyrimas rodo, kad namuose gyvenantys šunys iš tikrųjų gali būti žmogaus geriausiu draugu. Tai galioja net ir tuomet, kai keturkojis nelaimės ištikto žmogaus nepažįsta (nėra jo augintinis). „Galima pagrįstai manyti, jog šunys yra jautresni žmogaus emocijoms nei bet kokie kiti gyvūnai, „Discovery News“ sakė tyrimo bendraautorė Deborah Custance. – Jaukinomės šunis labai ilgai. Atrankos būdu auginome juos, kad būtų geriausi mūsų kompanionai.“
D. Custance su kolege Jennifer Mayer iš to paties Londono universiteto Goldsmitho koledžo Psichologijos fakulteto atliko eksperimentą, kurio metu aštuoniolika įvairaus amžiaus ir veislių šunų dvidešimt sekundžių susitikdavo su skirtingai besielgiančiais žmonėmis, tarp kurių buvo ir jų šeimininkai, ir jiems nepažįstami žmonės.
Eksperimento metu žmonės turėjo elgtis neįprastai – garsiai kalbėti ar apsimesti verkiančiais. Mokslininkams rūpėjo sužinoti, ar toks elgesys gali sukelti šunų susirūpinimą. Dauguma šunų puolė raminti „verkiantį“ žmogų – nesvarbu, šeimininką ar nepažįstamąjį. Keturkojai elgėsi nuolankiai – „verkiantįjį“ uostinėjo ir laižė. D. Custance ir J. Mayer teigia, kad toks šunų elgesys byloja aiškų rūpestį ir paguodos siūlymą.
Atlikti tyrimai rodo, kad psichologiškai nesubalansuotas (emociškai nestabilus) šeimininkas net ir geriausiai išauklėtą ir išdresuotą šunį greitai pavers komandų neklausančiu išdaigininku. O emociškai stabilus žmogus net ir sunkiai valdomą šunį pavers paklusniu ir ramiu keturkoju. Kitaip tariant, šuo tiesiog atspindi šeimininko charakterį ir jo emocinę būklę. Ir, jeigu keturkojis staiga tam tampa sunkiai valdomu ir net agresyviu, tai problemų reikia ieškoti būtent šeimininko asmenybėje ir jo elgesyje, o ne šuns veislėje, dresūros klaidose ar keturkojo prigimtyje.
JAV jau seniai yra taikoma šunų terapija (angl. k. „Pet Therapy“). Manoma, kad šunys turi unikalų gebėjimą padėti žmonėms sudėtingose gyvenimo situacijose ir padeda jiems greičiau „užsigydyti dvasines žaizdas“. Šuo mažina vienišumo ir atskirties jausmą, besivystantis prieraišumo jausmas skatina žmogų jaustis reikalingam, o atsakomybės už keturkojį prisiėmimas ir rūpinimasis juo suteikia prasmės kasdienybei. Visa tai padeda žmogui išgyventi sunkų periodą ir greičiau psichologiškai bei emociškai „atsitiesti“.
Paaiškėjo, kad tiek vyrai, tiek moterys, bendraudami su savo keturkoju draugu, naudoja labai daug elementų, būdingų elgesiui su vaikais. Ypač tai akivaizdžiai rodo kalba: daug pakartojimų, trumpi sakiniai, švelnesnis balso tonas, mažybinių žodžių formų vartojimas ir visi kiti kalbos elementai, būdingi motiniškai kalbai. Psichologai padarė išvadą, kad šeimininko ir šuns santykiai yra tėvų ir vaikų santykių perkėlimas į bendravimą su keturkoju. Kitaip tariant, bendraudami su šunimi, žmonės realizuoja savo tėvystės ar motinystės instinktą.
- Šuo gali būti puikus psichologas. Vienišam žmogui šuo gali atstoti ir guodėją, ir klausytoją, nes jis niekada nekaltina, neprieštarauja ir neperša savo nuomonės.
- Džiaugsmingas šuns lojimas mažina nervinę įtampą ir kraujospūdį.
- Šuo ilgina gyvenimą. Mokslininkai, bandę išsiaiškinti, kas gyvena ilgiau: šeimos žmonės ar vienišiai, pateikė stulbinamus rezultatus. Pasirodo, ilgiausiai gyvena tie, kurie namuose augina šunį arba katę.
- Gyvūną glostančio žmogaus pulso dažnis sumažėja 16 proc., atsipalaiduoja raumenys, pagerėja virškinimas, kvėpavimas tampa tolygus. Kai žmogus glosto mylimą šunį, jo organizmo rodikliai tampa tokie, tarsi žmogus būtų visiškai ramus.
- Naminiai gyvūnai tenkina bendravimo poreikį, skatina atsakomybės jausmą, padeda leisti laisvalaikį.
- Šunys – vieni geriausių neramių ar emociškai uždarų vaikų draugai. Tarp tokio vaiko ir jo augintinio užsimezga ypatingas ryšys. Augintiniai skatina jį auginančio vaiko pareigingumo, atsakomybės jausmą.
- Geros emocijos žaidžiant su augintiniu pakelia nuotaiką, skatina pažinimo džiaugsmą