Dažnai sakoma, kad gyvenimas – geriausias mokytojas, ir niekur kitur šis
posakis taip netinka, kaip kad kalbant apie tėvų ir vaikų santykį. Kas daugiau
gali ištirpdyti mūsų širdį pabučiavęs į skruostą, jei ne vaikas, ir kas kitas
gali akimirksniu užkaitinti kraują vien nepagarbia pastaba? Terapeutė Susan
Stiffelman aiškina, kas slypi vaikų elgesyje ir kaip konflikto akimirką išlikti
ramiam.
Kiekvienas tėvas ar mama norėtų išlikti ramūs. Kai stengiamės išruošti savo
vaikus į mokyklą laiku, dauguma mūsų jaučia apgailestavimą ar sąžinės
priekaištus. Mieliau norėtume mėgautis rytais, o ne pradėti dieną barniais ir
šauksmais. Tačiau giliai įkvėpti ar suskaičiuoti iki dešimt gali pasirodyti
neįmanoma vaikų akivaizdoje – tų, kurie žino, kaip pataikyti į mūsų silpnąją
vietą.
Niekas neturi tokios galios padėti mums atrasti savo brandžiąją pusę, kaip kad
mūsų vaikai, ir tuo pat metu vaikai suteikia galimybę mums susidurti su
neįtikimiausiomis savo reakcijomis.
Valdant savo mintis
Svarbiausia siekiant suvaldyti savo reakcijas ir išlikti ramiam – pastebėti
mintį, kuri šmėkšteli jūsų prote, kol ji nepranyko. Neretai tokioje mintyje būna
žodžiai „turėtų“ arba „neturėtų“.
„Milda neturėtų gaišti tiek laiko rinkdamasi drabužius rytais“.
„Domas turėtų ateiti prie stalo, kai jį kviečiu“.
„Berniukai turėtų nesikumščiuoti ant galinės automobilio sėdynės“.
Žvelgiant į tokias mintis ir jas nuoširdžiai analizuojant, galima suprasti, kad
ir priešingos mintys yra teisingos, jei ne dar teisingesnės. Pavyzdžiui, jei
Milda (minėtame pavyzdyje) yra trylikametė mergaitė, kuri susižavėjusi net ne
vienu, o dviem savo klasės berniukais, iš tikro galima suprasti, kodėl ji kas
rytą taip kruopščiai renkasi apdarus.
Ir jei Domas įsitraukęs į vieną savo didžiųjų Lego statybų, būtų kone absurdiška
tikėtis, kad jis mes savo darbus vien dėl to, kad vakarienė ant stalo.
Suprantant vaiko veiksmų prasmę
Dauguma mūsų prarandame savitvardą, nes neteisingai interpretuojame savo vaikų
elgesį, rašo „She Knows“. Pasakome sau, kad mūsų vaikai sąmoningai mūsų
negerbia, siekia mus įžeisti, kai tai visiškai nėra tiesa.
Stengdamiesi suprasti vaikus ir jų elgesį, nedarydami išankstinių išvadų, kurios
dažnai neteisingos, lengviau išsaugosite savitvardą. Jei suprasite, kad dukrai
neramu, kaip ji atrodo, mažiau pyksite, kad ji triskart pakeitė savo apdarus.
Jei žinosite, kad jūsų berniukai pavargę ir alkani, mažiau priimsite asmeniškai
jų muštynes ant galinės automobilio sėdynės.
O jei vis dėlto praradote savikontrolę, rėkiate, grasinate ar deratės,
svarbiausias žingsnis atgaunant savitvardą – pripažinti, kad ją praradote.
Sustokite prieš darydami ar sakydami tai, ko pasigailėsite.
Dauguma mūsų, tėvų, nuolat skubame. Kai skubame, kalbame ar elgiamės
impulsyviai, neklausydami savo vidinės išminties, kuri reikalauja iš mūsų
ramybės, kad ją išgirstume.
Susitelkdami į savo reakcijas ir dažnai neteisingas savo vaiko elgesio
interpretacijas, galėsime išlikti ramūs net tuomet, kai žmonės aplink elgiasi ne
taip, kaip mes norėtume.
Parodydami jiems, kad galima nesinervinti net tada, kai viskas vyksta ne pagal
mus, suteiksime jiems svarbią dovaną: galimybę mėgautis laiku su mylimais
žmonėmis nepaisant neišvengiamų gyvenime pakilimų ir nusileidimų.