Nemažai mokyklinio amžiaus vaikų turi stuburo bėdų. Kas – blogi įpročiai ar
genetika tai lemia? Ką daryti, kad mažųjų laikysena būtų taisyklinga?
Kokio amžiaus vaikai gali turėti stuburo bėdų?
Iškrypęs stuburas būna dėl įgimtų arba įgytų priežasčių. Įgimti iškrypimai būna
tada, kai stuburo slankstelis formuojasi netaisyklingai, t. y. ne keturkampio, o
trikampio formos, arba auga tik viena jo dalis. Tada jau kūdikystėje galime
pastebėti, kad kažkurioje vietoje stuburas keičia kryptį, susidaro kampas.
Įgyti stuburo iškrypimai pradedami pastebėti nuo 5–6 vaiko gyvenimo metų.
Mažieji iki ketvirtų gyvenimo metų dažniausiai turi tiesų stuburą, aišku, jeigu
neturi įgimtų bėdų. Kodėl? Tokio amžiaus vaikai dar daug juda nuo ryto iki
vakaro, nemoka net ramiai pasėdėti vietoje, todėl „nenusėdi“ nugaros ir jos
nedeformuoja. Aišku, išimčių būna, bet iškrypęs keturmečio stuburas – retenybė.
Jei netaisyklingai guldome kūdikį kad ir ant pagalvės, nepakenkiame jo
stuburui?
Tokiems mažiems kūdikiams vargu ar pagalvė gali pakenkti. Antra vertus, jos
kūdikiui nereikia. Būna, kad naujagimis įjunksta žiūrėti į vieną pusę, nes,
tarkim, gulint lovelėje iš tos pusės sklinda šviesa. Tada galime įtarti
kreivakaklystę, kuri irgi priskiriama prie stuburo iškrypimų, tačiau ji
atsiranda ir praeina gana greitai. Iki kokių keturių mėnesių galima „kariauti“
ir guldyti mažiuką kitaip, nei yra pratęs, apsukti lovelę ir pan., bet vėliau
jau nelabai klausys tėvų, atsiguls kaip patogiau. Geriau guldyti mažylį ant
lygaus paviršiaus, negu ant minkšto ir galinčio įdubti, tačiau man neteko
pastebėti, kad pagalvė kūdikiui sugadintų stuburą (juk dažniausiai visas kūnelis
telpa ant jos). Pagalvė gali pagadinti vyresnio – 7–8 m. vaiko stuburą, ypač jei
ant jos deda ne tik galvą, bet ir „guldo“ pečius. Tokiu atveju išsivysto tipinis
miegojimo padėties stuburo iškrypimas. Pagalvė yra skirta būti po galva, tada
atlieka savo funkciją. Jeigu į ją remiamasi ir pečiais, kūnas išsiriečia taip,
tarsi gulėtų hamake arba spyruoklinėje lovoje. Tačiau jei žmogus vartosi,
neišmiega visos nakties viena poza, net ir spyruoklinė lova nesusigadina stuburo.
Na, o jeigu įpranta gulėti tik ant vieno šono, stuburas ilgainiui pradeda
deformuotis.
Kaip gydomi stuburo iškrypimai?
Tikrasis stuburo iškrypimas įvardijamas tik tada, jeigu ne tik pakrypsta, bet ir
sukasi apie savo ašį. Tuomet vienoje jo pusėje galima pamatyti šonkaulinę
kuprelę arba vienoje pusėje matyti iškilę raumenys, o kitoje – „duobė“. Tai
vadinama skolioze (stuburo išlinkimu į šoną) ir jos neįmanoma išgydyti. Galima
tik šiek tiek pristabdyti specialiomis mankštomis, specialiais korsetais. Gydoma
pagal skoliozės laipsnį. Kartais prireikia net ir operacijos. Po oda dedami
metaliniai įtarpai, kuriuos anksčiau po kurio laiko medikai išimdavo, dabar
palieka visam laikui. Tačiau operacijos yra daromos tik esant trečiajam
ketvirtajam skoliozės laipsniui.
5–6 m. vaikai jau pradeda piešti ant žemės, palinkę prie stalo, daugiau sėdi,
tad tokiu metu pastebimi ir pirmieji laikysenos sutrikimai, kurie vėliau gali
virsti stuburo pakrypimais. Tačiau jie yra dažniausiai nesunkiai gydomi, be
didesnių padarinių. Bėda tik, kad retai kuriam vaikui patinka nuolat mankštintis,
plaukioti. Daug priklauso ir nuo tėvų. Kai kurie laukia, kol praeis savaime. Ir
kartais tikrai praeina, stuburas be didelių pastangų išsitiesina, kai sustiprėja
vaiko raumenukai.
Vaikai auga labai greitai, raumenys tempiasi, taigi ir silpnėja, todėl natūralu,
kad tiesiai sėdėti yra sunku. Mažieji susikūprina, pradeda ramstytis alkūnėmis.
Pirmiausiai nukenčia laikysena, o vėliau, jeigu niekas nedaroma, pakrypsta
stuburas. Stuburas formuojasi iki 18–19 m., t. y. kol vaikas auga. Todėl šiuo
periodu jį galima „gadinti“ ir taisyti.