Trečiųjų metų krizė

Konsultuoja „Mamos žurnalas” psichologė Erika Beržinienė 

Papasakokite plačiau apie trečiųjų metų krizę. Kodėl ji prasideda būtent tokiu metu, kaip pasireiškia?
Pirmiausia noriu pritarti, kad tokių laiškų ir kreipimųsi į psichologą bene daugiausiai. Kodėl? Todėl, kad staiga, visiškai netikėtai, pradeda vykti tikri „stebuklai“. Vaikas pakinta tiesiog akyse, o tai visus, net ir drąsiausius tėvus, gerokai įbaugina. Šioje šeimoje kilęs sąmyšis – toks pažįstamas daugumai šeimų, kad net miela skaityti. Lieka tik iškilmingai pasveikinti: „Sveiki atvykę į tėvelių klubą!“ arba kitaip tariant – linksmybės prasideda. Žinoma, į galvą lenda visokios mintys apie tai, ką reikia „uždaryti į psichūškę“ – vaiką, o gal užsidaryti patiems. Tai iš tiesų sudėtingas metas. Bet šaunu tai, kad jūs susiduriate su vaiko asmenybės gimimu, argi tai ne nuostabu? Aišku, kad baisu, aišku, kad nežinia, kaip elgtis, tačiau net sunkiausiomis akimirkomis nepamirškime džiaugtis tuo, kas vyksta.
Na, o kaip atsiranda trečiųjų (daugeliui vaikų – ir antrųjų) metų krizė, paaiškinti ir lengva, ir sunku. Tokio amžiaus vaikai mažai gali papasakoti, kas vyksta jų vidiniame pasaulyje, tad lieka tik stebėti ir spėlioti. Taip stebėję ir prispėlioję mokslininkai bando aiškinti tai kaip vaiko „aš“ formavimąsi, arba atsiskyrimą nuo išorinio pasaulio. Yra manoma, kad iki antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų vaikas išorinį pasaulį ir save suvokia kaip vientisą visumą. Apie antruosius-trečiuosius metus vyksta sudėtingas atsiskyrimo nuo tėvų procesas – aš esu aš ir noriu būti nepriklausomas nuo tėvų (kartu norėčiau būti toks, kaip jie). Tai labai panaši krizė į paauglystės krizę – aš jau ne vaikas, tačiau nenoriu būti toks, kaip suaugusieji, noriu būti kitoks. Dažnai vaikai protestuoja prieš tėvų valią – apsirengti, valgyti, miegoti pagal tėvų „užgaidas“ staiga pradeda atrodyti, kaip didžiausia grėsmė savarankiškam ir nepriklausomam „aš“. Jei nesipriešindamas priimsi tėvų valią, vadinasi, vis dar esi mažytis, priklausomas, bejėgis kūdikis. Tuo tarpu pasipriešindamas tėvams jauti daug daugiau asmeninės jėgos ir valdžios ir… tarytum darniai įsijungi į šeimos sistemą, kur visi valdžios ir jėgos kažkodėl turi daugiau nei tu.
Čia pat darniai tinka ir vaikų isterijos dėl įgeidžių. Stebėdamas tėvus, vaikas primityviai, tačiau savo amžiuje labai logiškai mąsto „esi stiprus, jei to, ko užsimanei, reikalauji nenusileisdamas“ – taip jiems atrodo jūsų noras, kad jie rengtųsi tam tikrais drabužiais. Vaiko mąstymas dar negali suvokti, kad lauko šaltis ir drabužiai yra tiesiogiai susiję, labiau atrodo, kad tėvai įsigeidė, jog rengtumeis būtent tai. Jei auginate mažus vaikus, žinote, kad į priekį jie matyti gali labai trumpai. Jei sakote, kad tuojau kažkas įvyks, jie reikalauja, kad „tuojau“ ir būtų po vienos sekundės, o vėliau nei po sekundės, reiškia beveik tą pat, kaip „niekada“. Tad kai sakote, kad jei vaikas neapsirengs, jis sušals, o jam vis dar nešalta, tai jam atrodo, kad nusišnekate. Štai tokį vaizdą susidarę vaikai keliauja į parduotuvę. Pamato puikų žaislą. Jo reikėtų. Logiškai mąstant, tai tas pats, kas mamai norėti, kad jos dukra užsidėtų tam tikrus drabužėlius. Jei norisi – reikia to siekti. Iš pradžių vaikas jūsų prašo (kaip ir jūs jo), vėliau reikalauja, na o kai tai nepadeda, griebiasi arba garsaus rėkimo, arba kritimo ant grindų, arba abejų metodų kartu. Kaip vaikai atranda šiuos nuostabius metodus – tikras stebuklas. Žinoma, kai kurie nusižiūri vieni nuo kitų, tačiau yra vaikų, kurie to nėra matę! Tam tikra prasme, kritimas ant grindų primena verkiantį bejėgį kūdikį, kurį mama stengiasi nuraminti bet kokiomis priemonėmis. Tai tik hipotezė, tačiau gali būti, kad vaikai netyčia atranda tai savyje kaip veiksmingą metodą paveikti tėvus.
Apibendrinant galima pasakyti, kad trečiųjų metų krizė stipriausiai pasireiškia dviem formomis – pasipriešinimu bet kokiems tėvų reikalavimams (vaiko logika – įgeidžiams) ir aktyviu siekiu, kad paties įgeidžiai būtų vykdomi. Vaiko požiūriu – tai labai konstruktyvus siekimas pritapti prie grupės ir tapti tokiu, kokie yra aplinkiniai.

Ar visus vaikus ištinka ši krizė?
Krizės būdingos visiems vaikams, tačiau ne visi vaikai nori būti tokie, kaip suaugusieji, taip pat ne visi vaikai leidžia sau išreikšti kylančius jausmus ir norus. Pirmu atveju vaikas nemaištaus, nes ilgesnį laiką norės likti priklausomas nuo tėvų ir pasimėgauti mažo vaiko pozicija. Šiuo atveju krizė greičiausiai tiesiog ištiks vėliau.
Antruoju atveju vaikui nesaugu arba baisu išreikšti kylančius jausmus. Tai gali atsitikti dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – labai griežtas auklėjimas, kuriame bet koks pasipriešinimas gali sukelti skausmingas pasekmes, kita – labai aukšti lūkesčiai vaikui būti „geru“, ir vaikas, nenorėdamas nuvilti tėvų, neleidžia sau išreikšti kylančių jausmų. Dar kita priežastis – visa šeima gana stipriai neigia savo pykčio jausmus ir jų nereiškia, tad vaikas nenori išsiskirti iš grupės. Yra ir kitų priežasčių, kurios gali būti labai individualios ir priklauso nuo situacijos, šeimos ir paties vaiko.
Jei vaikas neišgyvena trečiųjų metų krizės, nepatarčiau labai džiūgauti. Vertėtų pasigilinti, kas vyksta su vaiku. Greičiausiai krizė vienu ar kitu būdu anksčiau ar vėliau „išlįs“. Šiai krizei tinka tie patys principai kaip ir paauglystės krizei. Ko gero girdėjote, kad paaugliai, kurie neišgyveno paauglystės krizės, išgyvena ją kur kas vėlesniame amžiuje – 25 metų ar net vyresni. Tas pats galioja trečiųjų metų krizei – geriau lai ji vyksta savo laiku.
Kada trečiųjų metų krizė baigiasi? Kartais tėvai juokauja, kad trečiųjų metų krizė pereina į ketvirtųjų, paskui – į penktųjų ir t.t.
Krizės buvimas yra būtinas, tačiau jos intensyvumas ne būtinai turi būti labai didelis. Krizė paprastai per metus, gal kartais ir greičiau turėtų pasitraukti. Kartais, kaip mini tėvai, ji užsitęsia. Taip atsitinka todėl, kad įsitvirtina kai kurie klaidingi elgesio modeliai. Krizė iš tiesų jau būna praėjusi, tačiau vaikui reikia pagalbos. Jei krizės metu tėvai ir vaikai įsijungė į tarpusavio kovas, pats vaikas jų sustabdyti neturi nei įgūdžių, nei galimybių.

Kaip tėvams elgtis per isterijos priepuolius?
Visų pirma krizės metu reikia reaguoti ne į priepuolius, o užsiimti „prevencija“. Tai reiškia, kad turime padėti vaikui neskausmingai įsilieti į „didelių žmonių“ grupę ir rasti joje vertingą poziciją. Tai nereiškia, kad turime pradėti klausyti vaiko ir jo įgeidžius vykdyti (toks elgesys kaip tik tai labai pagilina krizę). Šiuo metu vaikas priima ir teisingas, ir klaidingas išvadas apie pasaulį ir aplinką. Tarkim, vaikas mano, jog jūs įsigeidėte, kad jis būtinai valgytų 15 valandą, o jis nenori. Aš sakau „įsigeidėte“, nes taip mąsto vaikas. Jei pyksite, grasinsite ar versite elgtis taip, kaip norite jūs, tik patvirtinsite, kad tai – jūsų įgeidis, nieko bendro su vaiku neturintis. Tačiau jei leisite vaikui – PASIRINKTI, tai reiškia, kad leisti nevalgyti, tačiau (!) perspėsite, kad kitas valgis – tik per vakarienę (ir jokių užkandžių), vaikas patirs pasekmes ir supras, kad jam pačiam naudinga pavalgyti tuomet, kai maistas pateiktas. Pasekmė labai priklauso nuo vaiko ir nebūtina griebtis pačių kraštutinių pasekmių. Kai kuriems vaikams bus pakankama pasekmė, kad reikės valgyti šaltą maistą, kitiems – kad tuo metu virtuvėje nebus mamos, tretiems – dar kiti dalykai.
Tad visada galvokite apie tai, ar vaikas, atsisakęs elgtis, taip, kaip jūs reikalaujate, patirs pasekmes (nebūtinai žiaurias, svarbu, kad vaikui neparankias ar nemalonias). Jei taip – leiskite gyvenimui suteikti pamoką, o patys atsitraukite iš auklėjimo ir tiesiog pagailėkite vaiko, kad jis turi prisiderinti.
Kitas dalykas – visada pasitikrinkite, ar tai, ko reikalaujate iš vaiko, iš tiesų reikalinga, ar tik šiaip norite, kad taip būtų. Pavyzdžiui, ar tikrai būtina, kad jis rengtųsi vieną ar kitą drabužėlį? Juk nieko neatsitiks, jei aprengsite ta palaidine, kokios jis pats nori. Jei atrasite, kad nėra tokio didelio skirtumo, nusileiskite – vaikas matys, kad nėra taip, jog jūs visada norite būti valdžioje.
Trečias dalykas – visada leiskite vaikui rinktis. Ne per daug alternatyvų – visada turi būti ribos. Mažam vaikui gali būti sunku pasirinkti iš daugelio dalykų. Pasiūlykite porą-trejetą. Pasirinkimas – svarbus pagrindas ateičiai, prisiimant atsakomybę už sprendimus.
NIEKADA nesakykite „aš tau sakiau“, kai atsitinka taip, kaip sakėte, kad atsitiks. Patylėkite, arba praleisite auksinę progą leisti vaikui pasimokyti iš patirties.
Kai vaikas reikalauja nereikalingų dalykų, paklauskite savęs, ar tai jo poreikis, ar įgeidis. Jeigu įgeidis – neprivalote jo tenkinti. Stenkitės išlikti ramūs, pasakykite „ne“. Nešaukite, nesiaiškinkite, nemoralizuokite, tiesiog aiškiai pasakykite „ne“.

Ar padės bausmės, mušimas, ko nors neleidimas – juk tokiems vaikams ne kažin ką paaiškinsi…
Mušimas padės nutildyti vaiką, nes vaikas jūsų bijos. Lietuvoje bandoma priimti įstatymus, draudžiančius smurtą prieš vaikus. Ko nors neleidimas – daugiau skamba kaip bausmė. Tačiau jis gali būti taikomas, kaip loginė pasekmė. Šiame amžiuje labai daug loginių pasekmių netaikykite. Loginės pasekmės nuo natūralių skiriasi tuo, kad natūralioje pasekmėje jūs galite visiškai atsitraukti ir leisti vaikui pajausti savo elgesio pasekmes, tuo tarpu loginė pasekmė – kai jūs „suorganizuojate“ pasekmes. Tarkim – jei nespėjai pavalgyti vakarienės – nespėjai ir pažiūrėti vakarinio filmuko. Loginei pasekmei įvykti reikia tėvų įsikišimo. Šiame amžiuje labai greitai tėvai ir vaikai pradeda kovoti vieni su kitais, o loginės pasekmės labai greitai gali tapti kovos įrankiu, tad patarčiau pasistengti paieškoti mažiau rizikingų metodų. Jei kovosite su vaiku, nesitikėkite, kad jis baigs kovą pirmas, nebent jausis sužlugdytas – bet nejau to siekiate?
Ar yra atvejų, kai nuo tokių isterijų skiriami raminamieji vaistai?
Raminamieji vaistai skiriami nuo įvairaus pobūdžio stresinių išgyvenimų. Krizė pati savaime išprovokuoja stresą. Jei nueisite pas gydytoją, jis jums skirs vaistų, nes gydytojai gydo vaistais, jei nueisite pas psichologą, jis jums padės susitvarkyti kitais metodais, nes psichologai vaistais negydo.

O gal raminamuosius gerti tėvams?
Tai šmaikšti, tačiau labai protinga mintis. Jei jau galvojate apie raminamuosius, protingiausia būtų jų gerti patiems, taip sumažinsite savo įtampą ir kur kas konstruktyviau įveiksite sudėtingas auklėjimo situacijas. Vaiko įtampa tiesiogiai priklauso nuo jūsų jausmų ir veiksmų, tad šiuo atveju galite „už vaiką“ vaistus gerti patys.
Kaip jūs pati išsprendėte savo vaikų trečiųjų metų krizę? Gal žinote stebuklingą receptą?
Mano pačios sūnus, maištaudamas atsisakydavo vakarienei valgyti tai, ką aš pagaminau. Regis jis buvo apie 2,5 metų. Kadangi aš sakydavau „kaip nori“, jis patenkintas nueidavo nuo stalo. Po pusvalandžio priėjęs prašydavo, kad nori valgyti. Man belikdavo atsakyti, kad vakarienė jau baigėsi ir kad dabar aš gaminsiu tik pusryčius. Mano nuostabai jis pats nueidavo į virtuvę, įsijungdavo šviesą, susirasdavo peilį, duoną ir sviestą ir pasigamindavo (!) sumuštinį. Tai, kad toks „pypliukas“ savarankiškai gaminasi sau vakarienę man buvo taip nuostabu, kad pamiršdavau visą savo neviltį, jog jis nevalgė to, ką taip stengiausi pagaminti.
Parduotuvėje buvo bent pora „išpuolių“ su pirmąja dukra. Aš paprastai tiesiog laukdavau arba rūpindavausi kitais dalykais – pirkiniais, kasa ir t.t.
Nepamenu nuo kurio amžiaus, bet vaikai parduotuvėje visuomet galėdavo pasirinkti vieną dalyką „tik sau“. Aš visada reguliuodavau kainą, ir jei jie nugriebdavo ką nors brangesnio (man regis, bandydavau įtilpti į 2 litus), sakydavau, kad toks daiktas per brangus, kad reikia paimti ką nors paprastesnio ir išvardindavau primindama, kas yra „paprastesnio“. Žinoma, kad „Kinder siurprizai“ visada viršydavo kainą, tad juos leisdavau rinktis ne kiekvieną kartą. „Daikto sau“ rinkimasis užtrukdavo, nes vieną daiktą paėmę, jie staiga persigalvodavo arba bandydavo paimti ir kitą, tada turėdavo apsispręsti, kurį renkasi, kartais tekdavo grįžti ir padėti į lentyną vieną iš daiktų, tačiau tai apsaugodavo nuo „zyzimų“ ir nepatenkintų veido išraiškų. Šis principas mums naudingas ir šiandien. Kadangi abu vaikai gauna kišenpinigius, niekučius ir saldumynus „prie kasos“ dažniausiai pirkti atsisakau, tačiau juk visada būna kažkas tokio, kas perkama tik vaikams, arba tą dieną leidžiu pasirinkti prie kasos saldumynų. Beveik visada jų apetitas staiga išauga ir jie noriai susižertų viską. Kai primenu, kad gali pasirinkti vieną daiktą, niekada nemaištauja, nors ir džiaugsmo ašaromis neapsipila. Kai būnu pervargusi ar labai susijaudinusi, pridarau daugybę klaidų ir nesąmonių, tačiau kitais kartais visaip stengiuosi padėti vaikams jaustis atsakingais.

Ar tai krizei turi įtakos aplinkybės – lanko ar nelanko darželio, yra hiperaktyvus ar flegmatiškas, berniukas ar mergaitė ir pan.?
Labiau tikėtina, kad aktyvūs vaikai aktyviau reiškia visas emocijas. Jei vaikas flegmatiškas, daugiau šansų, kad jo pasipriešinimas tėvams bus nuosaikesnis. Ko gero, šeimose, kuriose drąsiai reiškiamos emocijos, vaikas irgi jausis drąsiai išreikšdamas savąsias.
Dėl darželio lankymo ar nelankymo būtų labai sunku prognozuoti. Jei vaikas lepinamas, o tai nebūtinai susiję su darželio lankymu, jo krizė užsitęs, nes būsite daug labiau linkę vykdyti vaiko įgeidžius ir jums bus sudėtingiau nubrėžti priimtino elgesio ribas. Atminkite, kad ribos būtinos, nes jos padeda vaikui jaustis ramesniam ir saugesniam, nors jų įvedimui pats vaikas ir priešinsis. Tačiau ir ribas įvesti reikia be kovos, o tai ir yra sunkiausia.

Ar vaikai, išgyvenę dramatišką trečiųjų metų krizę, ir paskui kentės nuo krizių, pavyzdžiui, paauglystės?
Kaip sakiau, paauglystę išgyvena visi, vieni – savo laiku, kiti – vėliau. Trečiųjų metų krizės įtaka labai svarbi vaiko asmenybei ir elgesiui su kitais formuotis. Lemiama reikšmė čia tenka ne vaiko emocijų ar elgesio išraiškos stiprumui, o tėvų reakcijai. Jei sugebėsite visi kartu ištverti nesutarimus, aktyviai ieškosite būdų sutarti, bandysite suprasti vaiko logiką, padėsite jam elgtis pagarbiai su aplinkiniais, padėsite vaikui šio sudėtingo periodo metu išlaikyti stiprų savęs vertinimą – ši krizė atneš daugiau naudos nei bėdos. Noriu priminti, kad vaiko savęs vertinimas neauga kartu su tenkinamų jo įgeidžių kiekiu, veikiau atvirkščiai – kuo daugiau įgeidžių tenkinsite, tuo vaikas taps labiau priklausomas nuo kitų – juk įgeidžius tenkina ne jis pats, juk problemas sprendžia ne jis pats, o tai reiškia, kad jis nuvertina savo gebėjimą susidoroti su gyvenimo problemomis be kitų pagalbos – tai žemo savęs vertinimo išraiška. Žinau, kad nė vienas tėvas ar mama, skaitantys šį straipsnį, savo vaikui to nelinki. Tad nebijokite būti tiesūs, tačiau visada gerbkite vaiką, saugokitės ir nuo kito kraštutinumo – netapkite savo vaiko skriaudėjais.

TĖVAI IR TREČIŲJŲ METŲ KRIZĖ
Konsultuoja psichiatrė Aurima Dilienė

Krizės buvo, yra ir bus
Mokslininkai teigia, kad žmogus save visiškai realizuoja tik tada, kai priimtinu būdu išsprendžia tam tikras krizes ir pagrindines psichosocialines problemas. Kaip tik antrais-trečiais vaiko gyvenimo metais jo vis stiprėjantis savarankiškumas susigrumia su abejojimu savimi ir gėda. Šio amžiaus vaikai gali ne tik vaikščioti, bet ir atidarinėti, uždarinėti, laipioti, mėtyti ir atlikti daugybę kitų veiksmų. Jie didžiuojasi savo naujais gebėjimais, todėl viską nori daryti patys – patys rengtis, patys valgyti, išvynioti saldainį iš popieriuko ir pan. Jeigu tėvai supranta, kad vaikui būtina pačiam viską atlikti, yra pakankamai kantrūs, tai vaikas pamažu išmoksta kontroliuoti savo raumenis, savo norus ir šiek tiek jį supančią aplinką. Vaikas įgyja autonomiškumo jausmą, išmoksta būti savarankiškas.

Kas gi rodo, kad krizė jau prasidėjo
Bene ryškiausias vaiko elgesyje pasireiškia negatyvizmas. Jeigu vaikas nenori daryti ko nors todėl, kad jam tai yra nemalonu, tai yra neklausymas, bet ne negatyvizmas. Kai vaiko elgesys priešingas tam, kurį siūlo suaugęs žmogus, kai vaikas ko nors nedaro tik todėl, kad taip sako tėtis ar mama, tai jau ir yra negatyvus elgesys, t.y. vaikas reaguoja ne į veiklos turinį, bet į suaugusiojo pasiūlymą. Pavyzdžiui, mama sako: „Šis drabužis mėlynas“, o vaikas atkerta – „Ne, jis raudonas“. O kai po to pasakoma: „Taip, jis raudonas“, vaikas vėl prieštarauja – „Ne, jis mėlynas“.
Negatyvizmas nuo neklausymo skiriasi tuo, kad vaikas elgiasi priešingai savo norui.
Kitas šios krizės bruožas yra vaiko užsispyrimas. Tai nėra vaiko atkaklumas, kai jis siekia kokio nors daikto arba veiklos ir jam iš karto nepasiseka. Užsispyrimas – kai vaikas nori gauti ką nors tik todėl, kad jis pareikalavo.
Dar vienas šio laikotarpio vaikų elgesio bruožas – atžagarumas. Jis nukreiptas prieš tam tikrą gyvenimo būdą, kuris susiklostė iki trečiųjų gyvenimo metų ir pasireiškia savitu vaikišku nepasitenkinimu, siekimu vadovautis savo norais. Jeigu iki tol vaikas sutiko būti visur vedžiojamas už rankos, buvo paklusnus, tai staiga jis tapo viskuo nepatenkintas ir priešinasi viskam, kas su juo daroma.
Ketvirtasis trejų metų vaiko elgesio bruožas – savivaliavimas. Tai siekimas viską daryti pačiam.
Visi šie elgesio bruožai visada susiję su tuo, kad vaikas pradeda motyvuoti savo poelgius ne pačios situacijos turiniu, bet savo santykiais su kitais žmonėmis. Keičiasi vaiko požiūris į save patį. Tai iš esmės vaiko socialinių santykių krizė, kai pasikeičia vaiko socialinė pozicija aplinkinių žmonių, motinos ir tėvo autoriteto atžvilgiu.
Šis laikotarpis labai sunkus tėvams, reikalauja be galo daug kantrybės ir supratimo.

Kaip įveikti šį periodą
Laimingai įveikti šį periodą nepadeda nei beatodairiškas griežtumas, nei kraštutinis nuolaidumas – reikia savitos vaiko atkaklumo tolerancijos. Kad konkretūs vaiko atkaklumo atvejai nevirstų konfliktais, svarbu suaugusiųjų gebėjimas suvokti ir suprasti situaciją, kurioje vaikas tuo momentu yra. Vaikas, kurio tėvai yra labai nekantrūs, nuolat jį skubina, daro už jį tai, ką jis pats gali, skatina vaiką abejoti savimi ir sustiprina gėdos jausmą. Kai kurie suaugusieji nuolat perdeda nelaimingų atsitikimų galimybę ir jų padarinius, pvz., „Nelipk – nukrisi“. Tai girdėdamas vaikas pradeda abejoti savo sugebėjimais, atsiranda nepasitikėjimo savimi jausmas. Taigi jei tėvai šiuo metu nesudarys galimybių vaikui įgyti autonomiškumo jausmą, tai jam bus sunku paauglystėje ir vėliau, jeigu norės tapti autonomiškas ir savarankiškas.

Patarimai nevilties apimtai mamai
Iš mamos laiško akivaizdu, kad labiausiai išreikštas mergaitės elgesio bruožas – negatyvizmas. Ir čia tikrai nepadės niekas, išskyrus meilę ir kantrybę. Neveltui sakoma: „Kai labai labai myli, vaikus auginti nesunku…“ Kantrybė, kantrybė, kantrybė… atrodo iš kur jos gauti? Deja, vaikai ateina, turėdami tikslą mus išbandyti, todėl, tai žinodami, paprasčiausiai turime nepasiduoti.
Ši krizė, manau, neaplenkia nė vieno vaiko, tik nelygu kaip stipriai pasireiškia minėti elgesio bruožai.
Apsišarvuokite kantrybe… kol vaikui sukaks 21 metai
Kiek truks trečiųjų metų krizė – tikrai labai individualu. Vaiko raida trunka iki 18-21 metų, todėl vienos problemos pasikeičia kitomis ir susidaro įspūdis, kad krizė nesibaigs niekada.
Iš tikrųjų krizės aštrumą lemia ir tėvų elgesys: kuo daugiau ramybės ir supratimo, tuo lengviau vaikai įveiks saviraiškos sunkumus.
Raminančiųjų skiriama, kai atskirais atvejais atsiranda neurozinių simptomų: naktinių baimių, neramus miegas, enurezė (naktinis šlapinimasis į lovą), mikčiojimas, kritimas ant grindų (be patologinių simptomų). Jeigu tėveliai jaučiasi nebesugebantys kantriai ir su meile bendrauti su savo trimečiu užsispyrėliu, geriau jau tegul patys nuryja raminamųjų tabletę negu savo susikaupusią neviltį išlieja agresyviai elgdamiesi su nelabai ką suvokiančiu mažyliu.

Svarbiausia – nesupykti ant vaiko
Apie savo vaikų „krizes“ galėčiau pasakoti be galo be krašto. Vieną kartą mes su vyru pajuokavome, kad mūsų šeimoje jau nesijaučia pasikeitimų, nes vienu metu visada yra įvairaus amžiaus vaikų su savo problemomis ir krizėmis. Pavyzdžiui, šiuo metu labai akademiškai elgiasi mūsų 2 metų ir 10 mėnesių dukra Mėta, kuri viską daro pati, nori todėl, kad taip pasakė, pyksta ir užsispiria dėl tokių smulkmenų, kurios kelia juoką. Tarp kitko, stebuklingas receptas – visiškai nesupykti ant vaiko, nuleisti viską juokais (šiukštu nesityčioti ir neišjuokti), apkabinti, net jeigu ir priešinasi. Pasikartosiu, nes jau daug kur esu tai sakiusi, bet: mama – lyg vaiko blogų emocijų „šiukšlių dėžė“, kuri sugeba paversti viską gerumu ir meile ir grąžinti nesitikėdama padėkos.
,,Mamos žurnalas”, 2006 m., Nr.3