Sakoma, kad vaiką svarbu auklėti iki trejų metų, nes paskui bus per vėlu.
Kodėl pirmieji treji metai vaikučiui yra tokie svarbūs? Konsultuoja psichiatrė
psichoterapeutė.
Sparčiausia raida
Iki trejų metų kūdikis vystosi sparčiausiai – ir fiziškai, ir emociškai. Paskui
jau niekada taip greitai žmogus neauga ir nesivysto. Jeigu suaugęs žmogus galėtų
taip sparčiai daryti pažangą kaip kūdikis, ko gero, taptų genijumi.
Naujagimiui ir kūdikiui ypač svarbūs dalykai yra lytėjimas, kontaktas su mama,
kitu artimu žmogumi, juk pasaulį pažįsta per pojūčius. Todėl be galo svarbu, kad
mama suprastų kūdikio poreikius ir juos patenkintų, kad priglaustų, paglostytų,
panešiotų, atsilieptų į verksmą. Juk kol kas tik verkdamas kūdikis gali
„pasakyti“, ko nori.
Tokį mažutį stipriausias ryšys sieja su mama, nes dar iš gyvenimo įsčiose
prisimena jos širdies plakimą. Mažulis vis dar jaučiasi esąs mamos dalis,
nesuvokia, kad yra visai kitas žmogutis. Tik vėliau pradeda suprasti, kad be
mamos dar yra daug kitų dalykų, pradeda tyrinėti aplinką.
Mama – veidrodis
Mama yra tarsi kūdikio veidrodis, kuriame mato pats save. Vaikučiui mama reiškia
jį patį. Todėl labai svarbu, kaip ji jaučiasi, kaip elgiasi su mažyliu. Kai
kūdikis pradeda vaikščioti, prasideda kitas jo gyvenimo etapas, mat atsiranda
galimybė atitolti nuo mamos ir pažinti save, patyrinėti ribas.
Tai etapas, kai mažylis pamažu pradeda atsiskirti nuo mamos ir suvokti, kad jis
yra kitas žmogus. Tačiau vis dar mano, kad pasaulis skirtas tik jam. Psichologai
tai vadina visagalybės jausmu, kurį patiria kiekvienas vaikutis. Ir tik apie
trečiuosius metus jau tiek atitolsta nuo mamos, kad supranta, jog jis ir mama –
tai du skirtingi žmonės. Maždaug tada vaiko žodyne atsiranda žodelis „aš“.
Kas priklauso nuo mūsų
Koks vaikutis augs, labai priklauso nuo aplinkos. Vienoks užaugs, jei mama yra
per daug globėjiška, nė per žingsnį jo nepaleidžia, bijo leisti tyrinėti,
ardyti, laipioti ir pan. Visiškai kitoks, jei buvo nelauktas, atstumtas. Dar
kitoks, jei mama jį myli ir leidžia būti gana savarankiškam. Šie dalykai
formuojasi iki trečiųjų gyvenimo metų.
Jeigu trejus metus mažylis buvo tarsi nereikalingas, nemylimas (dėl įvairių
priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad mama sirgo pogimdine depresija), nelauktas,
pradeda manyti, kad yra blogas, nepateisina tėvų lūkesčių. Apie trečiuosius
gyvenimo metus gali atrodyti užguitas, išsigandęs ir galbūt piktas.
Jeigu mama yra per daug globėjiška, vaikui atrodo, kad jis yra silpnas, bejėgis,
nepajėgus savimi pasirūpinti. Toks mažylis augs nepasitikėdamas savimi ir savo
jėgomis. Tokie vaikai paprastai bijo ką nors nauja pradėti, ką nors daryti
patys.
Jeigu iki trejų metų vaikas patirs ir supras, kad buvo laukiamas, yra mylimas ir
kad išorinis pasaulis nėra grėsmingas, nes mama nedraudžia tyrinėti, pačiam daug
ką išbandyti, tai ir užaugs pasitikintis savimi. Toks vaikas norės bendrauti,
pats siūlys kitiems žaidimus, bus smalsus.
Būtinas smūgis
Kiekvienas vaikas vystosi kitaip. Vienas anksčiau atsiskiria nuo mamos, kitas –
šiek tiek vėliau. Sakoma, kad vaiko auklėjimas iki trejų metų yra ypač svarbus
todėl, kad kaip tik tuo metu jis susiformuoja vaizdą apie save. Maždaug tuo metu
vaikai išgyvena ir vadinamąjį Edipo (Elektros) kompleksą, kai berniukai ima
konkuruoti su tėčiu, mergaitės – su mama.
Tai be galo svarbus vaiko raidos etapas. Mat supratus, kad mama priklauso
tėčiui, o šis – mamai, sugriūna mažylio visagalybės pojūtis. Šis skausmingas
procesas yra neišvengiamas. Vaikutis turi tai išgyventi ir suprasti, kad
pasaulis nesisuka vien tik apie jį.
Pasaulio supratimas
Vaiko raida ties trečiaisiais metais nesustoja. Tiesiog ankstyva patirtis,
vadinama ikikalbine (tol, kol mažylis nekalba), yra labai svarbi. Ji paliečia
pasąmonės sluoksnius, kuriuos vėliau taisyti yra be galo sunku. Kūdikiui
didžiulė trauma, jeigu tokiame amžiuje sunkiai serga, guli ligoninėje ir yra
atskirtas nuo mamos.
Galbūt pasveikusio intelektinė raida nevėluos, tačiau emocinė tikrai gali
sutrikti. Vaikas gali visko bijoti, būti užsisklendęs savyje, labai priklausomas
nuo savo tėvų.
Svarbiausios darželio pamokos
Kažkas yra pasakęs, kad visko, ko labiausiai reikia gyvenime, išmokstame vaikų
darželyje (arba vaikystėje). Galbūt šis posakis ir atspindi, kodėl pirmieji
gyvenimo metai yra tokie svarbūs. Juk mes visi vaikystėje išmokome, kad einant
per gatvę reikia susikibti rankomis, kad pažaidus reikia susitvarkyti žaislus,
kad miegoti pietų miego ir gerti šilto pieno yra sveika.
Visa tai tinka ir suaugusiųjų gyvenime. Galima net pajuokauti: „Jeigu politikai
pažaidę susitvarkytų žaislus, būtų labai gerai.“ Taip pat gerai būtų, jeigu
visada gyvenime galėtume atsiremti į draugo petį.