Ateina toks metas, kai gali ir šimtąjį kartą sakyti „negalima", vaikas lyg
negirdi. Ką daryti su neklaužada?
Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė
Bausti nereikia
Juliukas labai judrus. Jam dabar dveji su puse ir visur jo pilna. Pristūmęs kėdę
lipa ant palangės, stalo ir virtuvės spintelių. Ir būtinai daro tai, ko mama
neleidžia. Neseniai prisilietęs prie karštos laidynės nusidegino rankytę.
Atrodo, jo net nebuvo šalia, kai mama lygino drabužius. Sėdėjo ir žaidė kitame
kambaryje. Bet vos mama nusisuko paimti drabužio – jau prikišęs delniuką prie
laidynės! Ką daryti su mažuoju neklaužada? Bausti?
Vaikui svarbu žinoti, kokių ribų negali peržengti. Jeigu peržengia – turi
„pajusti" padarinius. Tai paprastai atsitinka natūraliai, tarkim, kai vaikas
prisiliečia prie karštos laidynės, nors mama ir sakė, kad liesti negalima.
Nepaklusęs patiria skausmą. Tačiau ne visi netinkamo elgesio padariniai gali
būti natūralūs. Neleisime vaikučiui išbėgti į judrią gatvę tam, kad pats
įsitikintų, jog tai pavojinga. Tėvai turi sugalvoti, kokių ribų neleis vaikui
peržengti, kurioms nepaklusęs pajus tam tikrus padarinius. Apie tai, kad yra
baudžiamas, mažyliui, ko gero, sakyti nereikia. Svarbu, kad pyplys suvoktų, jog
kiekvienas poelgis turi padarinius.
Ribas, ką galima daryti ir ko ne, reikėtų nubrėžti kuo anksčiau. Maždaug nuo
pusantrų metukų. Tačiau priežasties ir pasekmės ryšį sugeba suprasti tik tada,
kai pradeda formuotis mažylio savimonė, kai pradeda kalbėti ir pamažu suvokia,
jog yra atskiras žmogus (tai periodas, kai vaikutis atsiskiria nuo mamos). Jei
mažylis prisilietė prie laidynės ir nusidegino rankytę, nereikia daug
moralizuoti. Vaikui ir taip skauda. Pakanka ramiai pasakyti, kad laidynės tikrai
negalima liesti, matai, dabar skauda rankytę. Nereikia verkšlenti, bučiuoti ir
per daug gailėti vaiko, juo labiau kaltinti laidynės. Svarbiausia, kad mažylis
suprastų, jog skausmą sukėlė jo paties netinkamas poelgis.
Mamos daro dar ir kitą klaidą. Vakare atsisėda ir tokiam mažam, vos kelerių
metukų, bambliukui ilgai pasakoja apie jo netinkamą poelgį bei patirtą skausmą.
Taip jos sustiprina baimę ir ilgainiui mažylis apskritai gali imti bijoti ką
nors daryti.
Per daug reikalavimų
Gabrielei – treji. Ji puiki mergaitė, labai judri, protinga, nuovoki, gražiai
bendrauja su savo aštuonių mėnesių sesyte. Mielai paduoda jai čiulptuką, o kai
mažoji verkia, atbėga pakalbinti. Bet, pasak mamos, Gabrielė yra nepaklusni.
Grįžusi iš kiemo ožiuojasi ir nenori persirengti kitais drabužiais. Rankas dar
sutinka nusiplauti, bet persirengti nenori. Pradeda garsiai verkti, rėkti,
spardytis. Tėvams svarbu, kad mažylė pasikeistų lauko drabužius ir namuose būtų
švari.
Šiuo atveju tėvų reikalavimai mergaitei per dideli. Ir, aišku, kad trimetė juos
pažeis. Pirmiausia tėvams reikėtų susimąstyti, ar taip svarbu, kad vaikas kas
vakarą išsivalytų dantukus ir persirengtų kaskart grįžęs iš lauko. Šio vaiko
gyvenime yra per daug draudimų. Jis girdi vien: negalima, negalima, negalima.
Kas įvyksta? Trejų metukų mažylis ir taip į bet kurį draudimą reaguoja
neigiamai, viskam priešinasi.
Aišku, dažnai judrūs vaikai išvargina tėvus, norisi juos sudrausti, tačiau per
daug draudimų mažylio gyvenime neturi būti. Mažas vaikas sutrinka, kai jam
praktiškai viską daryti yra draudžiama. Draudimai gali būti tik keli. Tarkim,
negalima pačiam bėgti per gatvę, lipti ant palangės ir pan. Į tai, kad mažylis
valgo ne vietoje, ar garsiai barškina šaukštais, nereikėtų kreipti dėmesio. Ir
dar labai svarbu, kad jis būtų giriamas. Negali jo gyvenime dominuoti žodelis
„ne". Tėvams reikėtų pastebėti gerus poelgius ir už juos pagirti, kad vaikas
gautų kuo daugiau gerų emocijų.
Agnė savo ketverių sūnui draudžia žiūrėti filmukus, jeigu nesilaiko taisyklių ir
neklauso. Bet berniukas labai verkia, labai prašo ir dažnai mamai suminkštėja
širdis. Įjungia televizorių. Pati Agnė pripažįsta, kad elgiasi negerai, nes
sūnus ėmė tuo naudotis. Kaskart rėkia vis stipriau, spardo stalą, kad tik mama
leistų daryti tai, ką nori.
Auklėjant vaiką labai svarbu būti nuosekliems. Mažylis būtinai patikrins, ar
negali peržengti tėvų nustatytų ribų. Jis pabando jas apeiti. Jeigu tėvai
baudžia ir neleidžia žiūrėti filmuko, vaikas būtinai pabandys padaryti viską,
kad jie nusileistų. Kuo mažylis judresnis, išradingesnis, tuo stipriau
priešinsis tėvų valiai. Todėl labai svarbu, kad jų nubrėžtos ribos būtų
nekeičiamos. Jeigu nusprendėme, kad blogai pasielgęs vaikutis negalės žiūrėti
filmuko, taip turi būti šiandien ir rytoj. Tai padaryti nėra lengva, tačiau
jeigu mažylis vieną antrą dieną nieko nepeš, susitaikys su mintimi, kad filmuko
už netinkamą elgesį tikrai nežiūrės. Aišku, jis kitaip bandys tėvų kantrybę.
Beje, kai kurie vaikai yra labai išradingi ir gali ilgai bandyti tėvų kantrybę.
Tačiau iš tiesų tai darydami mažyliai nori įsitikinti, kad tėvai tvirtai laikosi
savo nuostatų ir jų nubrėžtos ribos yra tvirtos. Tik tada jie jaučiasi saugūs.
TAI ĮDOMU
Norėdami sudrausminti vaiką, galite rinktis kelis išbandytus būdus. Paimkite du
stiklainius, į vieną jų dėkite vienos spalvos akmenukus. Jie bus atlygis už
gerus darbus. Į kitą – kitos spalvos akmenėlius, t. y. už netinkamą elgesį. Kai
bus daugiau „gerų" akmenėlių, mažylį kuo nors apdovanokite. Kol vaikutis mažas,
geriausia kasdien peržiūrėti, kiek kokių akmenėlių prisikaupė. Didesnis vaikas
gali peržiūrėti kas dvi tris dienas, o penkiametis jau gali akmenėlius (arba ant
lapo surašytus pliusus ir minusus) rinkti visą savaitę. Labai svarbu prieš
įvedant pliusų minusų arba spalvotų akmenukų sistemą susėsti su mažyliu ir
aptarti, už ką gaus „gerą" akmenuką, o už ką – nuobaudą. Vaikai, kaip ir
suaugusieji, mėgsta, kad viskas būtų aišku.
Svarbu
*- Labai svarbu, kad vaikas suprastų, už ką yra baudžiamas. Jeigu mama
išsilieja, nes ir šiaip yra suirzusi, pavargusi, pamina vaiko išdidumą ir orumą.
Jeigu mažylis ką nors ne taip padaro, o mama ar tėtis prapliumpa šaukti, vaikui
pridaro daug žalos. Jam atrodo, kad tėvų elgesys yra nenuspėjamas, o jis pats
yra blogas ir gali prarasti jų meilę.
*- Jeigu tėvai mėgsta daug moralizuoti, vaiko galvelėje viskas susijaukia. Jis
negali ilgam sukaupti dėmesio, vadinasi, suprasti sugeba tik trumpą tekstą.
Jeigu norime ką nors svarbaus pasakyti, turėtume tai išsakyti keliais trumpais
sakinukais. Jeigu kalbame per ilgai, vaikui išsivysto atmetimo reakcija.