• 2009-04-04 18:00:00

Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių santykius šeimoje, yra kultūrinės, tautinės ir religinės visuomenės tradicijos. Daugelyje islamo šalių, Izraelyje, ten, kur didelę įtaką turi religinis fundamentalizmas, net pačiuose neturtingiausiuose ir žemiausiuose socialiniuose visuomenės sluoksniuose toks reiškinys, kaip socialinė našlaitystė, pamesti vaikai, neegzistuoja. O tokiose šalyse kaip Prancūzija, Italija, kur stipriai įsišaknijusios katalikiškos tradicijos, pamestų vaikų skaičius didėja. Skandinavijos šalyse šis skaičius irgi sąlyginai didelis. Rytų Europos šalyse šis reiškinys įgyja platų mastą. Lietuvoje smarkiai išaugo socialinių našlaičių skaičius.

Vaikų paskirstymą į įvairias globos institucijas lemia naujų institucijų kūrimasis. Naujai atsirandančios savivaldybių ir nevalstybinės institucijos priima dalį vaikų. Tačiau bendras vaikų, kuriems reikalinga globa, skaičiaus didėjimas neleidžia mažinti vaikų skaičiaus valstybinėse institucijose.

Kyla klausimas, kokios pagrindinės priežastys, dėl kurių vaikai netenka tėvų globos. Visų pirma valstybės globon patenka vaikai, likę visiškais našlaičiais. Kasmet Lietuvoje lieka apie 300–400 tokių vaikų. Dar apie 300–400 vaikų tėvams kasmet atimamos tėvystės teisės. Tėvystės teisės gali būti atimamos dėl žiauraus tėvų elgesio su vaikais, dėl visiško jų degradavimo, kai vaikui darosi pavojinga likti su tėvais. Tėvų globos netenka ir vaikai, kai jų tėvai nuteisiami laisvės atėmimu. Tokių tėvų nemažėja, o blogiausia, kad sugrįžę iš įkalinimo vietų tėvai neatsiima vaikų iš globėjų.

 

Ištraukos iš Giedrės Kvieskienės monografijos „Socializacija ir vaiko gerovė“, Vilnius 2003

 

Žurnalas "Gydymo menas"