Vaikų auklėjimo paradoksas

„Uždraustais“ auklėjimo būdais nors kartą gyvenime naudojosi visi. Žinoma,
jie skiriasi, priklausomai nuo tėvų sampratos, kaip galima, o kaip negalima
bausti vaiko. Kažkam neleistina keiktis, kažkam – mušti, kažkam – gąsdinti.
Tėvai intuityviai jaučia, kokia bausmė vaiką mažiau traumuos, tačiau bus
veiksmingiausia. Bet yra vienas bet.

Bausmės, kurių tikslas – paaiškinti, kai jau niekas nebegali paaiškinti – tai
viena, o visai kas kita – kai tai būdas išlieti pyktį, kai gimsta keršto
jausmas, maždaug: „Štai dabar tave sudraskysiu į mažus gabalėlius, neklaužada
tu!“.

Bausmės, kurių tikslas – pažeminti, yra nederamos ir jų neturėtų būti. Vienas ir
tas pats antausis su skirtingais motyvais – tai visiškai skirtingi dalykai. O
vaikai – labai jautrūs lokatoriai, iškart pagauna tokius dalykus.

Štai dauguma mamų savo vaikų nemuša, bet ant jų rėkia. Tačiau riksmai taip pat
gali būti skirtingi. Galima rėkti, nes tavęs negirdi, tau apmaudu ir norisi
pagaliau vaiko supratingumo. Tada išrėkiamas normalus tekstas, tiesiog garsiai.

O galima rėkti norint „pastatyti į vietą parazitą“ – tada pasipila ir keiksmai,
ir užgauliojimai („kvailys“, „idiotas“) – juk keiktis tikrai mokame. O vaikai
keiksmus girdi ir vėliau pakartoja vienas kitam, su atpažįstamomis tėvų
intonacijomis.

O nuo suaugusių vaikų pasenusiems tėvams ši lavina jau nukrypsta priešinga
kryptimi: kaip šauksi – taip atsilieps.

Pliaukštelėjimas (būtent pliaukštelėjimas, o ne dešimt kartų iš visų jėgų) per
užpakalį, jei užsidirbo – tai veikiausiai galima: matyt, yra tokių vaikų, kurie
supranta tik veiksmus – ne visi juk tyleniai flegmatikai.

Choleriko ir melancholiko auklėjimas – tai lyg dvi atskiros knygos, rašo
shkolazhizni.ru. Gali būti, kad kai tėvas cholerikas ir vaikas cholerikas,
pliaukštelėjimas per užpakalį bus tas būdas sukelti lengvo šoko būseną, kurioje
lengviau išgirstamas tėvų auklėjamasis tekstas.

Nekalbu, kad tai teisinga, bet ne kartą mačiau poveikį, ir vaikai, kas
įdomiausia, priima tai skirtingai, priklausomai nuo temperamento: suduos
melancholikui – tai bus tragedija, kurią prisimins visą gyvenimą, suduos
sangvinikui – jis pamirš po dešimties minučių, kai tik susitaikys su mama.

Tėvams reikia suvokti svarbų dalyką: yra tokių vaikų, kuriems bet kokia fizinė
bausmė bus didžiulė trauma, o yra tokių, kurie ją priima paprastai (svarbu:
vaikas sangvinikas lengvai supras būtent vienkartinį – kaip išimtį iš taisyklės
– pliaukštelėjimą, o ne sistematišką mušimą – į jį greitai visai nustos
reaguoti. Ir tai tuomet pasidarys vaikas, kuris „išvis nieko neklauso“.
Nelaimingas auklėjimo atvejis…)

O štai sudavimas per lūpas – ir apskritai per veidą, per galvą – žeidžia. Tai
tikrai įžeidžiantis veiksmas, o ne auklėjimas. Vienu žodžių, kaip auklėti – čia
jau kaip kam sąžinė leidžia. Na, koks gi ten sielos „organas“ pas mus atsakingas
už auklėjimą?

Galima juk ne suduoti, galima neduoti ledų arba nenusivesti į parką, kiną, į
svečius. Tai tikrai suveiks, bet tik kartu su tėvų aiškinimais. Tačiau tėvai
turi netingėti aiškinti, aiškinti ir dar kartą aiškinti. Beje, būtent šis
auklėjimo būdas kur kas efektyvesnis, nei jėgos panaudojimas. Tiesiog
pabandykite.

Svarbiausias auklėjime – saiko jausmas. Reikia tiksliai nusakyti vaikams, kas
galima ir ko negalima. Pirmiausia tai, kad ir kaip paradoksalu būtų, būtina
patiems vaikams.

Pasaulyje, kuriame aiškiai nubrėžtos ribos, jie jaučiasi labiau užtikrinti.
Pasaulyje, kur egzistuoja taisyklės, mažyliui lengviau orientuotis.

Bausti kartais reikia, ir net labai. Nereikia to gėdintis ar bijoti – tai
normalu. Kur kas blogiau vėliau rinkti prasto auklėjimo vaisius. Ko nepadarė
tėvai, padarys gyvenimas, o jis – ne mylinti mama: gali taip suduoti… Taigi
ribas turi nubrėžti būtent tėvai – tvirtai, bet gerbdami vaiko asmenybę: be
pažeminimų, be įžeidimų.

Mums, suaugusiesiems, būtų gerai suprasti, ko norime iš savo vaikų – paklusnumo
bet kokia kaina ar supratimo. Tačiau tai jau visai kita istorija.