Vaikų baimės – norma ar patologija?
Vaikų ir paauglių amžiuje neretai pasitaiko emocinių sutrikimų,
kurių pagrindas yra nerimas. Skiriami trys sutrikimų tipai: atskyrimo
nerimas, fobinis nerimas, socialinis nerimas.

Atskyrimo nerimas

Maži
ar ikimokyklinio amžiaus vaikai gana dažnai jaučia tam tikro laipsnio
nerimą, kai išsiskiria ar gresia išsiskyrimas su žmonėmis, prie kurių
jie prisirišę. Be to, vaikai patiria daug kitų baimių: baimę būti
sunaikintam, baimę netekti mamos, savo impulsų baimę, baimę netekti kūno
dalių.
Nerimas, kaip emocinis sutrikimas, turėtų būti diagnozuojamas
ir gydomas, kai tampa neįprastas, trukdantis prisitaikyti prie
aplinkos.
Svarbiausi požymiai yra:
• Nerealus jaudinimasis dėl
galimo pavojaus ar žalos, galinčios ištikti žmones, prie kurių ypač
prisirišta, ar baimė, kad jie išvyks ir nebegrįš.
• Nerealus
jaudinimasis, kad koks nors nepalankus įvykis (pvz., pasimetimas,
pagrobimas, paguldymas į ligoninę ar nužudymas) atskirs jį nuo mylimų
žmonių.
• Nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti į mokyklą dėl to,
kad ten nebus mylimų žmonių (ne dėl kitų priežasčių, pvz., įvykių
mokykloje baimės).
• Nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti miegoti, jei greta nebus artimo žmogaus.
• Pasikartojantys nuolatiniai atskyrimo košmarai.

Pasikartojantys fiziniai simptomai (pykinimas, pilvo skausmai, galvos
skausmai, vėmimas) atskyrimo situacijų metu, pvz., išėjus iš namų į
mokyklą (vyresniems vaikams tipiški širdies veiklos sutrikimai, galvos
svaigimas, silpnumas, dusulys).
• Nuolatinė baimė būti namuose vienam dienos metu be artimo žmogaus.

Perdėtas pasikartojantis nusiminimas (nerimas, verkimas, įniršis,
liūdesys, apatija ar socialinis atsiribojimas) nujaučiant atsiskyrimą,
skiriantis ar tuoj po išsiskyrimo su mylimu žmogumi.
Vakare, pradėjus
temti, tokie vaikai pradeda rūpintis, kad reiks atsiskirti, blogai
užmiega. Jų sąmonėje “įsijungia” stebuklinis mąstymas – ima bijoti
šmėklų, pabaisų. Ryte atsiskyrimo nerimas pasireiškia dar stipriau.
Vaikai suranda daugybę priežasčių, kaip nutolinti atsiskyrimą: “ima”
skaudėti pilvą, galvą, pykina.
Vos atėjus į mokyklą, išsiskyrimo
baimė išsisklaido, stebuklinis mąstymas baigiasi, vaikai jaučiasi gerai.
Kai reikia grįžti namo, vėl atsiranda nerimas, kuris parėjus namo
praeina. Stipriausias nerimas būna po savaitgalio, atostogų, ligos.
Mokyklos fobija nėra apsimetinėjimas, kaip mano daugelis tėvų. Mokyklos
fobiją reikėtų skirti nuo sąmoningo mokyklos vengimo. Vengiantys
mokyklos vaikai nenori, tingi eiti į mokyklą, blogai mokosi. Mokyklos
baimę jaučiantys vaikai mokosi gerai, yra pareigingi.
Dauguma vaikų,
kuriems pasireiškia atskyrimo nerimas, reikalauja nuolatinio dėmesio,
būna liūdni, verkia, skundžiasi, kad tėvai jų nemyli, daugiau myli brolį
ar seserį, nori numirti.
Vaikai, kuriuos kamuoja mokyklos fobija,
pernelyg prisirišę prie mamos. Normaliai besivystantis vaikas 3 metų
amžiuje atsiskiria nuo mamos, jis jau turi savo nuomonę, tampa
nepriklausomas. Vaikų, kuriems pasireiškia mokyklos baimė, vystymasis
sustoja, jie būna labai priklausomi nuo motinos, labai lengvai motinos
baimė persiduoda vaikui. Daugumos tokių vaikų motinos pačios
nerimastingos, jaučia stiprią baimę, kad reikės palikti vaiką, baiminasi
galimų pavojų. Dažnai vaikų, kuriuos vargina mokyklos fobija, motinoms
pasireiškia agorafobijos (atvirų erdvių baimė).
Išoriniai gyvenimo
stresoriai dažnai sutampa su atskyrimo nerimo atsiradimu. Dažnai tokių
vaikų gyvenime būna išsiskyrimo epizodų (liga, hospitalizavimas, tėvų
liga, išvykimas, netektis), gyvenamosios vietos pakeitimas.
Negydant tokiems vaikams ilgainiui gali prasidėti kitos fobijos (pvz., agorafobija), depresija.

Sutrikimo eiga

Paprastai
paūmėjimo ir remisijos periodai kartojasi (paūmėja perėjus į 5-tą,
11-tą kl.). Šio sutrikimo eiga priklauso nuo motinos ar kito patikimo
asmens buvimo. Jei mamos nėra keletą mėnesių, atskyrimo nerimas gali
likti ilgus metus. Kai kuriais atvejais tokie vaikai negali lankyti
mokyklos, veikti savarankiškai. Kai baimė ir fiziniai simptomai pereina į
somatoforminius sutrikimus, depresiją ar agorafobiją, negydomi atvejai
tampa lėtiniai.

Fobinio nerimo sutrikimas (specifinės fobijos)

Šios
baimės (fobijos) būdingos apibrėžtoms situacijoms, pvz., tam tikrų
gyvūnų baimė, aukščio, tamsos, uždaros erdvės (klaustrofobija),
šlapinimosi ar tuštinimosi viešuose tualetuose, dantų gydymo, tam tikro
maisto valgymo, kraujo ar žaizdos, užsikrėtimo tam tikra liga,
paaugliams – egzaminų baimė.
Vaikai, kuriems pasireiškia
klaustrofobija, bijo uždarų durų, negali važiuoti liftu, esant tamsos
baimei – užmiega tik prie šviesos, tam tikro maisto valgymo baimė
atsiranda paspringus, medikų baimė atsiranda po ligoninės, skausmingų
procedūrų. Fobinis objektas ar situacija sukelia nerimą iki panikos,
vaikas kiek įmanoma vengia fobinės situacijos.
Kai kurie tėvai
nesąmoningai sukelia vaiko fobinį nerimą, pvz., patys bijo griaustinio
ar kokių gyvūnų, perduoda šią fobiją vaikui.
Specifinės fobijos paprastai prasideda vaikystėje ir negydomos gali tęstis dešimtmečius.

Socialinio nerimo sutrikimas

Svetimų
asmenų saugojimasis ir tam tikras socialinio būgštavimo ar nerimo
laipsnis yra normalus ankstyvoje vaikystėje, kai vaikai susiduria su
naujomis, svetimomis ar socialiai gąsdinančiomis situacijomis.
Priešingai, vaikus, kuriems pasireiškia socialinis nerimas, kamuoja
nuolatinė ar besikartojanti svetimų asmenų baimė arba jie šių asmenų
vengia; gali bijoti tik suaugusiųjų arba tik bendraamžių.
Šiam
sutrikimui atsirasti gali “padėti” vaiko įgimtos temperamento savybės
(pvz., uždarumas, nedrąsumas), netektys ankstyvoje vaikystėje,
seksualinės, fizinės traumos, fiziniai vaiko defektai, dėl kurių jis
negali įgyti reikiamos socialinės patirties. Tokie vaikai kalba tyliai,
nedrąsiai, greitai parausta, atsisako dalyvauti socialiniuose
renginiuose. Kartais nedrąsumas, slopinimas trukdo vaikui mokytis.
Socialinės fobijos dažnai prasideda paauglystėje ir koncentruojasi ties
baime atsidurti žmonių grupės dėmesio centre, todėl tokių situacijų
vengiama.
Socialinės fobijos gali būti apibrėžtos (pvz., selektyvus
mutizmas – nekalbėjimas mokykloje ar kitose socialinėse situacijose,
susijusios tik su valgymu viešoje vietoje, kalbėjimu viešai) ar
difuzinės, kai fobiją sukelia beveik visos situacijos už šeimos rato.
Socialinės
fobijos paprastai susijusios su maža saviverte ir kritikos baime. Jos
gali pasireikšti tokiais simptomais: paraudimu, rankų virpėjimu,
pykinimu, širdies plakimu, staigiu poreikiu šlapintis. Tokie žmonės
kartais vengia bendrauti, o kraštutiniais atvejais jis gali pasireikšti
beveik visiška socialine izoliacija.

Gydymas

Vaikų
nerimo sutrikimo, fobijų gydymas yra kompleksinis. Į vaiko gydymą
įtraukiami tėvai, vaiko bendraamžiai, mokykla. Skiriama individuali
terapija, vaikas mokomas savarankiškumo, bendravimo su bendraamžiais,
taikomi baimių nujautrinimo metodai, palaikomoji terapija, grupinė
terapija. Šeimos terapijos metu tėvai mokomi suprasti vaiko poreikius,
nuraminti ir padrąsinti savo vaikus. Sunkesniais baimių, nerimo atvejais
kartu su minėtomis terapijomis skiriama vaistų.

Kaip sumažinti vaikų nerimą?


Tėvai turi savęs paklausti, ar jiems kelia nerimą tai, kad vaikas tampa
savarankiškas, jam norisi patirti nuotykių, rizikuoti? Jei taip,
pasistenkite suprasti – jūsų vaikas bręsta.
• Neperlenkite lazdos globodami savo vaiką, netrukdykite jam pažinti pasaulį, patirti baimės ir vienišumo jausmus.
• Neparodykite, kad patys jaudinatės, kai vaikas bijo ar verkia. Ramus tėvų elgesys padės vaikui apsiraminti.

Kai vaikas kalba apie sapnų pabaisas, nesustiprinkite vaiko baimės
savo susirūpinimu. Pakalbėkite su vaiku apie sapnų turinį ar paprašykite
nupiešti įsivaizduojamas pabaisas. Jūsų ramus elgesys padės vaikui
suprasti, kad jo baimė nėra nenormalus reiškinys, ir ji po truputį
sumažės.
• Jei vaikas atsisako lankyti mokyklą, ramiai išsiaiškinkite mokyklos baimės priežastis.

Vaikui išaiškinkite, kad nemalonumai, sunkumai mokykloje neišvengiami,
leiskite pajusti jam, kad tikite, jog jis gali susidoroti su sunkumais.
Žinoma, jį reikės palaikyti ir padėti.
• Efektyviausias būdas
padėti vaikui atsikratyti baimės yra nuolatinis mokymas bendrauti su
žmonėmis ir daiktais, sukeliančiais baimę.

Baimė gali tapti realybe

Bijo
ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Bijomasi vienatvės, kitų žmonių ar
viešumos, permainų, tuštumos ir nežinomybės. Baimė nepadeda išlikti, ji
nėra savisaugos instinktas. Baimės apimtas žmogus išgyvena stiprų
stresą. Tokios būklės jis negali valdyti situacijos, todėl tampa tik
pasyvia aplinkybių auka. Baimė ne tik nepadeda išlikti, bet veikia ir
kaip susinaikinimo priemonė – galima bijoti susirgti skrandžio opa ir iš
tikrųjų ja susirgti, galima bijoti autoįvykio ir iš tiesų į jį
pakliūti. Iš baimės galima net pastoti, tik nėštumas bus netikras. Tam,
kas nori nugalėti baimę, reikia susipažinti su ja artimiau. Juk
pažįstamas priešas – mažiau pavojingas.

Ligų ir mirties baimė
Daugelis
žmonių bijo susirgti, netekti darbingumo, pasenti ir pagaliau –
numirti. Tokia baimė dėl savo kūno gali apimti tiek jauną, tiek seną. Ji
tampa panaši į baimių ir jų rezultatų kolekcionavimą, neleidžia
susikaupti jokiam darbui, išskyrus perdėtą rūpinimąsi savimi.

Vienatvės baimė
Nemažai
žmonių bijo likti vieni. Jie jaučiasi vieniši būdami tarp kitų žmonių.
Norisi rasti į save panašų žmogų ir paieškos vyksta, nors puikiai
suvokiama, jog idealiai atitinkančio mus – nėra. Žmogus netgi rašo
skelbimus į laikraštį: “Vienatvė ieško kitos vienatvės!”, domisi
psichologija, skausmingai reaguoja į nesėkmes. Blogiausia, kai iš baimės
likti vienam tuokiamasi, artimiau nepabendravus su kitu žmogumi. Vėliau
skiriamasi… Ir vėl tuokiamasi, pajutus artėjančią vienatvę… Dažnai
ir vaikai gimsta vien tam, kad sumažėtų vienatvė.

Nežinomybės baimė
Niekas
tiksliai nežino, kas bus ateityje – nei rytoj, nei po metų. Pradėję
bijoti rytojaus, žmonės patenka į įvairių “žinovų” rankas, tiki
pranašystėmis, burtais. Kai kurie, artėjant svarbioms gyvenimo
permainoms, guodžiasi, kad viskas yra Dievo valioje, nulemta ir
nebepakeičiama. Jie tampa pasyvūs, nesistengia nieko keisti, tampa
priklausomi nuo aplinkybių.

Viešumos ir kitų žmonių baimė
Stengiantis
gyventi taip, kad kiti nepagalvotų ko nors bloga apie mus, atsiranda
kitų žmonių baimė. Vieni bijo apkalbų, kiti – išdavystės. Žmonės
skiepija savo baimę vieni kitiems. Taip tėvų baime “užsikrečia” vaikai.
Jos nenugalėjus, galima susirgti šizofrenija, paranoja, persekiojimo
manija. Su ja atsiranda pavydas, godumas, neapykanta.

Permainų baimė
Norint
išgyventi, išlikti įvykių centre, tenka daugybę kartų prisitaikyti. Yra
žmonių, kurie bijo tiek vidinių, tiek išorinių permainų. Jie aplink
save kuria griežtą ir nuobodų pasaulį. Tačiau toks iliuzinis pasaulis
anksčiau ar vėliau žlunga, ir žmogus ima kentėti.
Ar galite įsivaizduoti žmogų, nepažįstantį liguistos baimės ? Jis laisvas ir tobulas. Toks juk galite būti ir jūs!

Vaikų baimės - norma ar patologija?