Mamas varo į neviltį vaikų nevalgymas, bet nemažiau gąsdina ir besaikis valgumas. Jūsų laiškus apie vaikų apetitą perdavėme docentui Algimantui Vingrui.
Ar apetitas gali būti užprogramuotas genuose? Juk yra nevalgių šeimų, o yra ir tokių, kur visi nesiskundžia apetitu – nei seneliai, nei tėvai, nei vaikai…
Apetitą, kaip ir daugelį savybių lemia prigimtis ir daugybė kitų veiksnių – ligos, traumos, stresas, vaistai, aplinkos pasikeitimas, tėvų elgesio pokyčiai bendraujant su vaiku, įvykiai šeimoje (gimė broliukas ar sesutė, išsiskyrė tėveliai), aplinka (karštis, šaltis), suvalgyto maisto rūšis (saldūs ir riebūs patiekalai slopina apetitą). Vaikai paveldi daugiau senelių nei tėvų savybių. Valgumas visą laiką negali būti vienodas ir tai yra normalu.
Ar yra kažkokie vaiko gyvenimo tarpsniai, kai valgumas fiziologiškai padidėja ar sumažėja? Mamos pasakoja, kad nevalgūs darželinukai paskui pradeda naršyti po puodus, kai ateina spartaus augimo laikas, o ką jau kalbėti apie paauglius, kuriems beveik visiems atsidaro „vilko skrandis“.
Augimo tempas labai įtakoja apetitą, nes augant organizmui reikia daugiau energijos. Fiziniai pratimai, judrūs žaidimai (o be jų vaikas yra ne vaikas) irgi didina apetitą. Karštis apetitą slopina – tuomet svarbu, kad į organizmą patektų daug skysčių, tad leiskite vaikui šiltoje aplinkoje gerti į valias. Apetito sumažėjimo ar padidėjimo tarpsniai yra norma.
Mama rašo, kad vaikutis suvalgo tokią pačią porciją kaip tėtis, tačiau palyginkite tėčio ir vaiko judrumą… Tėtis suvalgęs savo kotletus atsisėda ant sofutės, o vaikas leidžiasi žaisti, šokinėti, lakstyti. Bet, kad ir kaip svarstytume, priešmokyklinukas neturėtų valgyti tokio dydžio porcijų kaip suaugęs vyras…
Kiekvieno vaiko augimas yra normalus tuomet, kai jis auga harmoningai – ūgis atitinka svorį. Kaip auga vaikas, gali pasakyti jo gydytojas jį pasvėręs ir išmatavęs ūgį. Jeigu yra antsvorio, reikia mažinti maisto energinę vertę – duoti mažiau angliavandenių (cukrų) ir riebalų turinčių patiekalų.
O jei valgų vaiką leidžiate į darželį, nesikrimskite – pasakykite apie tai auklėtojoms. Daugelyje darželių papildo maisto porciją, jei vaikas paprašo.
Pakomentuokite, kokie yra pavojaus signalai, kai dėl vaiko valgumo ar nevalgumo jau reikia kreiptis į gydytoją.
Dėl vaiko valgumo kreipkitės į gydytoją, jei pastebėjote, kad pradėjo augti vaiko svoris. Ir atvirkščiai – dėl nevalgumo kreipkitės tada, kai svoris pradėjo mažėti. Gydytojas, įvertinęs kiekvieno vaiko augimą ir svorio pokyčius, pasakys, ar reikia pagalbos, ir jei taip – kokios.
Kai bet kurio amžiaus vaikas pradėjo dažnai negaluoti ar sirgti, kad ir nedaug tesumažėjo apetitas, irgi dera pasitarti su gydytoju. Natūralu, kai ūminės ligos metu sumažėja vaiko apetitas. Sveikstant jis pagerėja ir palengva tampu toks, koks buvo iki ligos. Jeigu po ūminės ligos vaiko apetitas nepagerėjo per 2 savaites, dera pasikonsultuoti su gydytoju.
Kartais vaikas serga lėtine liga ir jam tenka nuolatos gerti vaistus. Atminkite, kad vieni jų mažina, o kiti – atvirkščiai – didina apetitą. Tai yra pašalinis vaistų poveikis. Šiuo atveju irgi pasikonsultuokite su gydytoju, gal jis galės vienus vaistus pakeisti kitais. Kai bet kurio amžiaus vaikas daug valgo ir liesėja, irgi dera kreiptis į gydytoją.
Suaugusieji žino, kad per parą, tarkime, moteris turi suvalgyti apie 2000 kcal pilnaverčio įvairaus maisto. Ar yra kokios nors kalorijų lentelės vaikams?
Realiame gyvenime retai kuris suaugęs žmogus skaičiuoja kalorijas ar kilodžaulius… Suaugusiųjų figūros „normalumas“ dabar vertinamas pagal kūno masės indeksą KMI (svorio kilogramai dalijami iš ūgio metrais, pakelto kvadratu). Kai suaugusiųjų kūno masės indeksas yra mažiau 18,5 – kūno svoris yra nepakankamas, kai – 18,5-24,99 – norma, kai 25-29,99 – ne žymus viršsvoris, kai daugiau 30 – nutukimas. Nuo gimimo iki 18 metų fizinis augimas skaičiuojamas procentiliniu metodu, ūgis turi atitikti svorį. Kiekvienas pediatras turi procentilių lenteles, pamatavęs ir pasvėręs vaiką, įvertina, ar ūgis atitinka svorį. Jei ūgis atitinka svorį dabar vertinama, kad vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus auga harmoningai. Kai ūgis neatitinka svorio, vadinasi, vaikas auga ne harmoningai – ieškoma reiškinio priežasties. Apie tai, kaip vaikas auga, gali pasakyti tik gydytojas. Kiekvieno valgymo metu maisto kiekis pagal kūno masę neskaičiuojamas, nes apetitas yra nevienodas įvairiu paros metu.
Ar sumažėjęs apetitas gali rodyti kokią nors tūnančią, beprasidedančią ligą?
Taip, sumažėjęs apetitas gali būti vienas daugelio negalavimų, ligų požymių.
Vaikas nuolatos ne valgo, o „lesa“. Kaip padidinti jo apetitą?
* Vaikų valgymo metu nelinksminkite, nesekite pasakų, nesistenkite nepastebimai įkišti šaukštelio į burną, nes tik tuomet, kai vaiko dėmesys sutelktas į valgį, maistas geriau suvirškinamas.
* Kartais maži vaikai maistą lėtai kramto dėl to, kad jiems išsiskiria per mažai seilių ir nuolat džiūsta burna. Tokių vaikų nereikia raginti kramtyti ir ryti greičiau, nes tai juos tik erzina. Jiems reikia duoti atsigerti po gurkšnį vandens.
* Geram vaiko apetitui turi reikšmės ne tik patiekalų įvairumas ir skonis, bet ir stalo padengimas bei aplinka, kurioje valgoma: nemalonių kalbų, priekaištų, ginčų prie stalo neturi būti.
* Jeigu staiga vaikui ima nepatikti patiekalas, kurį anksčiau mėgo, nereikia jo versti ar įkalbinėti valgyti. Kai daromas spaudimas, vaikas nenoromis įsitikina, kad būtent šie valgiai yra jo priešai. Paliktas ramybėje jis tikriausiai vėl valgys patiekalą po savaitės ar mėnesio.
* Jeigu gerai nusiteikęs vaikas be aiškiai pastebimos priežasties prarado apetitą, purtosi ir nenori valgyti jam įprasto maisto, stebėkite, ar vaikas sveikas – pamatuokite temperatūrą, sekite vaiko elgesį.
* Apetitą sužadina bei skrandžio sulčių išsiskyrimą skatina malonus patiekalo kvapas ir išvaizda. Įvairūs augaliniai prieskoniai ne tik pagerina skonį, kvapą, spalvą, bet ir padidina gaminio vitaminingumą bei mineralinių medžiagų kiekį.
* Saldžios ir pieniškos sriubos sumažina virškinimo aktyvumą. Todėl jų duokite tik po pagrindinio patiekalo (mėsos, žuvies). Jos gali pakeisti kompotą, kisielių ar kitą saldų valgį.
* Jeigu ryte vaikas atsisako valgyti, duokite jam truputį vandens. Po 10-20 min. jis paprašys valgyti.
* Kartais vaikas atsisako valgyti, nes nori to, ką valgo vyresnis vaikas. Kad taip neatsitiktų, abiem duokite tą patį patiekalą, o jei neįmanoma, vaikus maitinkite atskirai. Blogai valgančiam 3-5 metų mažyliui pasiūlykite padėti gaminti valgį pačiam. Taip skatinsite susidomėjimą valgiu.
* Pasitaiko, kad vaikai nori valgyti kitaip, nei tai daro suaugusieji. Pvz., vaikui užeina noras valgyti tik vieną kurį nors iš jam paduotų patiekalų – arba tik duoną, arba tik mėsą, arba visą dieną tik obuolius. Už tai nereikia barti ar įkalbinėti. Nedrauskite, pvz., obuolio gabaliuko kaišioti į daržovių tyrę ir jį valgyti su tyre. Nesikiškite ir leiskite vaikui derinti produktus įvairiai.
* Jeigu vaikas blogai valgo, nereikia parodyti, kad namiškius tai jaudina. Jeigu tik vaikas supras, kad kam nors dėl jo nevalgymo skauda širdį, nevalgymas taps priemone erzinti bei atkreipti į jį dėmesį. Reikia parodyti, kad nevalgymas visai nejaudina šeimos narių. Leiskite suprasti, kad valgymas yra malonumas, o ne kančia arba bausmė.
* Niekada vaikui girdint negalima kalbėti apie jo blogą apetitą, nemėgstamus patiekalus, nes jis gali pasidaryti išrankus ir kaprizingas.
* Vaiko organizmas yra tobulai save reguliuojanti sistema, žinanti, kada ir kiek reikia maisto. Dėl to neįkalbinėkite vaiko valgyti daug. Vieną kartą jis suvalgys daugiau, kitą kartą mažiau. Nuolatiniai įkalbinėjimai ne tik įkyri, bet ir pamažu išugdo pasibjaurėjimą maistu. Be to, vaikas pripranta prie įkalbinėjimų kaip prie tam tikro ritualo, be kurio iš viso atsisako valgyti. Įkalbinėjimai atneša dar didesnę žalą negu apetito praradimas. Pirmuosius trejus gyvenimo metus vaikui turėtų būti ypač sudaryta galimybė pasidžiaugti valgymu – išalkus reikalauti maisto, po to pasimėgauti juo iki soties.
* Jeigu pradėjęs valgyti vaikas ima prie stalo maivytis, jį ramiai įspėkite, kad maistas bus paimtas, ir jis liks nevalgęs. Jeigu tai nepadeda, maistą ramiausiai paimkite. Jeigu vaikas, nuėmus lėkštę, pradeda reikšti nepasitenkinimą, lyg prieštaraudamas ir norėdamas pasakyti: „Aš dar nepavalgiau“, jam vėl leiskite valgyti. Jeigu jis nevalgys, kai pakartotinai padėsite lėkštę, kuo ramiausiai ją paimkite ir jau trečią kartą nebesiūlykite. Kai vėl sėsite prie stalo valgyti, nepriekaištaukite vaikui už tai, kad jis prieš tai nevalgė tai, kas buvo nemalonaus, nepriminkite.
Štai dar kelios auksinės taisyklės:
* Bet kurio amžiaus vaiko niekada nemaitinkite per prievartą.
* Leiskite savarankiškai valgyti.
* Maistą patiekite atvėsintą iki kūno temperatūros – sykį nusideginęs, vaikas neteks noro valgyti pats ir bijos.
* Nebarkite vaiko, jeigu kelis kartus blogiau valgė ir nežadėkite dovanų, kad daugiau suvalgytų.
* Neskubinkite, negreitinkite „valgymo mokslo“ ir paties valgymo proceso.
* Nebarkite vaiko už tai, kad valgydamas išsitepė ar jus ištepė. Kantriai ir ramiai parodykite, kaip naudotis servetėle, nusišluostyti burną, rankas. Savarankiški veiksmai vaikui patinka, jis labiau domisi valgiu, nuo to apetitas ir virškinimas pagerėja.
* Apetitui pagerinti nevartokite druskos ar aštrių prieskonių.
* Neskubėkite maisto saldinti. Vaikai, įpratę valgyti tik saldų maistą, blogai valgo daržovių tyres, košes, mėsą.
* Rūpinkitės maisto kokybe, nes blogo apetito priežastis gali būti neskaniai pagamintas bei vienodas maistas. Vienodas maistas įgrysta, ir vaikas pradeda blogai valgyti. Vaiko maistas turi būti įvairus, skaniai pagamintas, tvarkingai ir gražiai patiektas.
* Siekite, kad vaikas sėstų valgyti gerai nusiteikęs, nebūtų pavargęs, suirzęs, sudirgintas.
* 20-30 min. prieš valgį pakvieskite iš lauko ar pamažu, be barnių ir kitų „kovos“ būdų atitraukite nuo įdomių žaidimų.
* Ruošiantis valgyti vaikui nuplaukite rankas, uždėkite seilinuką, pasakykite, kaip skaniai jis valgys, kaip bus jam malonu.
* Nuo 2,5 metų vaiką įtraukite į pasiruošimą valgymui – mokykite serviruoti stalą, nuimti ir suplauti indus.
* Tarp maitinimų neduokite saldainių, meduolių, kramtomosios gumos, bandelių, vaflių, nes visi saldūs ir miltiniai produktai sumažina alkio jausmą. Išvardinti produktai tinka nebent desertui, nors geriau duoti šviežių uogų, vaisių ar daržovių.
* Prieš valgį neduokite (net trupučio) saldumynų, duonos, rūkytų bei riebių produktų.
* Stenkitės maitinti visada tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje.
* Iki 2,5 metų vaiką sodinkite valgyti tuomet, kai pirmasis patiekalas jau padėtas ant stalo.
* Ant stalo visuomet turėtų būti tik vienas patiekalas.
* Nepripilkite pilnos lėkštės sriubos, neprikraukite daug košės bei kito patiekalo, nes didelė porcija gali erzinti. Geriau, vaikui suvalgius nedidelę porciją, įdėti dar.
* Valgant neleiskite atsikelti nuo stalo ir pradėti žaisti arba tai daryti sėdint prie stalo.
* Klaida, kai kiekvienas tiršto maisto kąsnis duodamas užsigerti kokiu nors skysčiu (sultimis, pienu, kisieliumi, vaisvandeniais). Taip vaikas įpratinamas užmiršti kramtyti, dėl to pasunkėja virškinimas, pablogėja apetitas.
* Kai valgydamas vaikas nustoja kreipti dėmesį į priešais padėtą maistą, žaidžia su šaukštu ir valgiu, pradeda rangytis, mėtyti maistą ant grindų – tai ženklas, kad pasisotino. Valgio nebesiūlykite, jį nuimkite.
Nevalgiems vaikams siūloma duoti vitaminų, o gal yra ir kokių nors apetitą žadinančių gėrimų, produktų? Visi žinome, kad suaugusiesiems apetitas pakyla atsigėrus alaus, o vaikams? Gal tinka rūgštoki produktai, jogurtai, sultys?
Vitaminai apetito nedidina, išskyrus vitaminą C, kuris didina skrandžio sulčių išsiskyrimą ir tuo skatina apetitą. Jeigu pastebite, kad vaikas suvalgęs rūgštesnio ar kartesnio maisto geriau valgo, tuomet produktus parūgštinkite, pavyzdžiui, salotas pašlakstykite vitaminu C arba citrinos rūgštimi, tiks rauginto ar marinuoto agurko gabaliukas, rauginti kopūstai arba jų rasalas. Suprantama, šiuos patiekalus galima duoti vaikams, kurie gerai sugeba kramtyti – vyresniems nei 1,5 metų. Jeigu vaikui patinka jogurtai, kefyras ar rūgščios sultys, tai jų duokite, tačiau saikingai – šie patiekalai neturi tapti nuolatiniais.
Ką pasakytumėte tėvams, kurių namuose – maisto kultas ir visi kemša kaip per „Mezym“ reklamą? Ar reikia džiūgauti, jei mažas vaikas suvalgo 4 kotletus ar cepelinus, kaip tėvas?
Reklamos tikslas – atkreipti potencialaus vartotojo dėmesį akcentuojant vieną ar kitą reklamuojamo produkto savybę. „Mezym“ yra virškinimo fermentas, kuris gali būti vartotinas tik tuomet, kai įrodoma, kad organizme jo trūksta. Be vaiko ištyrimo dėl virškinimo sistemos būklės jokių fermentų nederėtų vartoti. Cepelinai, nors ir manoma, kad tai yra nacionalinis lietuvių patiekalas, nėra sveikas maistas. Tai sunkiai virškinamas patiekalas ir jo nedera duoti vaikams iki 3 metų. Tai, kad vaikas daug valgo nėra priežastis džiūgauti – nuo mažumės daug įpratęs arba skatinamas valgyti vaikas įpranta tai daryti. Nuolatos persivalgant atsiranda viršsvoris arba nutukimas, o tai organizmui nenaudinga. Maisto kulto šeimoje neturėtų būti. Storumas nėra gero šeimos gyvenimo rodiklis.
Kaip pažaboti per daug valgantį vaiką, kuris nuolatos prašo valgyti?
Kiekvieno žmogaus medžiagų apykaitos greitis yra ne vienodas. Yra žmonių, kurie nuolatos daug valgo, tačiau yra normalaus svorio ir ūgio. Jų apetito tikrai nereikia žaboti. Vaikams, kurie daug valgydami „pučiasi kaip ant mielų“ duokite daug daržovių ir nesaldžių, neriebių patiekalų, vaiko prašykite valgyti lėtai ir gerai sukramtyti. Tokie patiekalai ir valgymo būdas greičiau suteikia sotumo jausmą ir vaikas valgo mažiau.
„Mamos žurnalas”, 2007 m., Nr.2