Sugrįžę prisiminimų keliais į vaikystę spindinčiomis akimis pasakojame
klausytojams apie savo išdaigas, patirtus nuotykius… Taip viskas gražu ir
romantiška, kas susiję su praeitimi… Tačiau su mažu drebuliuku prisimename,
kaip mes patirdavome tikras kančias, kai tėvai reikalaudavo valgyti tai, ko mes
nemėgdavome: ,,Aš negalėdavau net pagalvoti apie pienišką ryžių sriubą. Ko tik
mama neprigalvodavo, norėdama ją man įsiūlyti: ją pavadindavo ir karališkąja, ir
pačia sveikiausia visame pasaulyje, …bet su didžiausiu vargu prarydavau penkis
šaukštus… ir viskas – norėdavosi vemti.“ Anot kitos mamos, tokias kančias
patirdavusi, kai ant stalo garuodavo burokėlių sriuba. Kartą tėtis privertęs
suvalgyti visą lėkštę, tačiau jo pergalė baigėsi tuo, kad visas skystis atsidūrė
klozete…
Labai gaila, bet su savo vaikais mamos kartoja tas pačias klaidas. Daugelio
išgyventas toks vaizdelis: sėdi vaikelis apsiašarojęs, sučiaupęs lūpytes, o
tėveliai visaip stengiasi įkišti dar kelis šaukštus: ,,Už mamytę, už tėvelį
…“. Girdime ir grasinimus: ,,Kol nesuvalgysi, nenueisi nuo stalo“.
Dažnai griežtiems tėvų nurodymams vaikutis paklūsta. Bet psichologų daroma
išvada turėtų priversti susirūpinti: jei vaiką, neturintį apetito, tėvai verčia
bet kokiomis priemonėmis valgyti, jie paveikia mažylio psichiką – dažnai vaikai
suserga net neuroze. Psichologų nuomone, net vaikų pabėginėjimai iš namų,
nesutarimai su tėvais, ,,užsidarymas savo kiaute“ susiję būtent su tėvų kova dėl
nevalgymo.
Paklusnūs vaikai išsako savo protestą kitaip: prieš tėvus sukyla jų žaislai,
kurie pabėga iš namų ir gyvena atskirai, neįsileisdami į savo naują erdvę nė
vieno suaugusiojo.
Nevalgi antrokė, kuri kūdikystėje buvo verčiama viską suvalgyti ne tik namuose,
bet ir darželyje, mokykloje mokytojos vedama priešpiečių, tiesiog pradėdavo
drebėti. Ji nedrįsdavo niekam prisipažinti, kad ją sukausto ne šaltis, o faktas,
kad ji nenorėdama privalės suvalgyti visą porciją.
Analizuodami paauglių konfliktus su tėvais, psichologai teigia, kad jų
nepasitikėjimas tėvais susiformavo dar ankstyvoje vaikystėje, kai buvo per
prievartą verčiami valgyti. Paauglių sąmonėje susiklosto nuostata: tėvai
demonstruoja savo jėgą, nekreipdami dėmesio į kito jausmus ir norus. Todėl sunku
sulaukti sūnaus ar dukters pasitikėjimo ir širdies atvėrimo.
Priverstinis vaiko maitinimas neretai vėliau atsiliepia ir sveikatai. Amerikos
mokslininkų tyrimų duomenimis, tokie vaikai vėlesniame amžiuje žymiai dažniau
kenčia nuo įvairių virškinimo trakto ar skydliaukės susirgimų. Taip pat šie
vaikai skiriasi nuo savo bendraamžių padidintu jautrumu, dirglumu. Jie negeba
savarankiškai priimti sprendimus, jiems trūksta valios įveikti iškilusias
problemas ir t.t.
Tėvai turėtų žinoti, kad mūsų organizmas pats prisitaiko prie įvairiausių
netikėtumų. Pavyzdžiui, jei susergame ar patiriame stresą, pakeičiame klimatą,
savaime netenkame apetito. Taigi prievartinis vaiko maitinimas yra tiesiog
nusikaltimas, kenkiantis vaiko sveikatai, trukdantis savaiminiam organizmo
prisitaikymui prie situacijos.
Vadinasi, tiek medikų, tiek psichologų nuomonės sutampa: priverstinis vaiko
maitinimas kenkia jo sveikatai.
Tai kokios priežastys verčia tėvus nepaisyti psichologų ir medikų
rekomendacijų?
Viena priežasčių – nuo seno mūsų tautoje susiklosčiusi nuostata: ,, Jei valgai,
esi sveikas.“
Antra priežastis – vyraujanti nuomonė, kad tik tėvai gali priimti su vaikais
susijusius sprendimus.
Būna ir tokių tėvų darboholikų, kurie bendravimo su vaikais stoką bando
kompensuoti perdėtu rūpinimusi vaiko sotumu.
Ypač valdingi, autoritariniai tėvai nepakenčia bet kokio vaikų nepaklusnumo ir
verčia nepalikti lėkštėje nė trupinėlio.
Jautrūs tėvai taip pat negali ramiai užmigti, kankinami neramių minčių, kad jų
mažylis per liesas, per dažnai sirguliuoja, gal jis blogai vystosi ir t.t. Tad
rytą vėl prasideda ritualas, kankinantis vaikutį: ,,Už mamytę, už tėvelį…“
Viena priežasčių, verčiančių tėvus šitaip elgtis su vaiku, stokojančiu apetito,
yra ta, kad mūsų seneliai, o ir tėvai, kilę iš totalitarinės visuomenės, kurioje
bet kokia prievarta buvo laikoma norma. Net vaikų darželyje auklėtoja privalėjo
vaikui sumaitinti skirtą porciją. Todėl dabar kai kuriuos tėvus glumina, kai
vaikas, grįžęs iš mokyklos, pareiškia, kad jis žino savo teises ir tėvai neturi
kištis į jo gyvenimą. Daugelyje Europos valstybių toks požiūris į vaiko
apsisprendimo laisvę yra norma. Gal todėl ten kitoks tėvų požiūris ir į vaiko
nevalgymą: ,,Norės – paprašys pats“.
Anot psichologų ir gydytojų, tėvų, turinčių nevalgų vaiką, elgesys po truputį
keičiasi ir mūsuose.
Pavyzdžiui, viena turtinga šeima savo vienturtį sūnų ilgai kankino versdama
valgyti. Jei kūdikystėje visi džiaugėsi jo pūstais žandukais, kojytėmis
,,riestainiukais“, tai paauglystėje jis tapo klasės draugų pašaipos
objektu.Kartą keturiolikmečio protestas prieš tėvus (ne prieš draugus) išsiveržė
pykčiu ir agresija. Tik pasikonsultavę su psichologu tėvai pradėjo elgtis
visiškai kitaip: suderino sūnaus maistą, padėjo laikytis dietos. Sūnus pradėjo
mankštintis, ir po kurio laiko berniukas ir tėvai pasijuto laimingi.
Keturmetė Rimutė staiga pradėjo nelaikyti šlapimo. Mamai tai buvo tragedija. Po
apsilankymo pas psichologą paaiškėjo susirgimo priežastis – priverstinis
maitinimas. Tik tada, kai mama leido mergaitei valgyti, kiek ji nori,
negalavimas po truputį praėjo.
Žinoma, ne visi tėvai turi galimybę konsultuotis su specialistais. Todėl
pastarieji siūlo, pastebėjus, kad vaikai pradėjo blogai valgyti, atkreipti
dėmesį į tokias rekomendacijas:
Išsiaiškinti priežastis, kodėl vaikas nebenori valgyti.
Pasiteirauti vaiko, ko jis norėtų valgyti. Nėra jokio reikalo versti vaiką
valgyti tai, ko jis nemėgsta. Juk kiekvieną produktą galima pakeisti kitu, ne
mažiau vertingu organizmui.
Nesijaudinti dėl to, kad vaikas kategoriškai atsisako valgyti. Vaikas nenumirs
iš bado. Tegu jis išgirsta: ,,Nevalgai- eik nuo stalo“. Tik reikia laikytis savo
principų iki galo.
Yra tėvų, nusiteikusių neduoti vaikui valgyti, kol jis pats nepaprašys. Bet
praeina diena, antra, o prašymo neišgirsta… Išsigandę tėvai vėl pradeda kovą
dėl valgymo. Tačiau psichologai primena tėveliams:
Žmogaus organizmas pats paprašo valgyti.
Apgalvokite vaiko maitinimo režimą. Jei vaikas protestuoja prieš pusryčius –
tegu nevalgo, bet tegu sulaukia pietų neragavęs jokių užkandėlių. Nenori pietų –
palaukim vakarienės. Jeigu ir tada jis tesuvalgys obuolį, nepanikuokite.
Vadinasi, šiuo momentu jo organizmui to pakanka.
Valgymas turi teikti pasitenkinimą. Nieko baisaus, jeigu mažyliui valgant bus
sekama pasaka ar skaitoma knygutė. Juk interaktyvūs mažyliai negeba ilgiau
nusėdėti vienoje vietoje. Pasakojimas jam padės nusiraminti ir susikaupti.
Jeigu ir dabar jūsų neįtikinome, kad nereikia vaiko maitinti per prievartą,
pakalbėkite su daugiavaike mama. Jos vaikams viskas skanu- tik spėk paduoti. Ir
ne todėl, kad šie vaikai kitokie. Ne, jie tokie patys, tik mama turi žymiai
didesnių problemų, nei vaikų nevalgymas…
