Jei paprašyčiau sugalvoti sinonimą žodžiui „vaikystė“ , kas šautų į galvą? „Žaidimai“
, „nerūpestingumas“, „sūpuoklės“? Vaiko raidos psichologai sunerimę: gali būti,
kad augančiai kartai vaikystę primins ne žaidimai, o pavargusi auklytė, kuri
šimtąjį kartą lėtai taria: ,,This is a mom…“
Konsultuoja ,,Namų darželio“ psichologė Dovilė Jankauskienė ir auklėtoja Rūta
Jurėnienė
Vaikystė palauks?
Žaidžiama visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės. Tačiau ypač žaidžia 2–6
metų vaikai. Šie vaikystės metai psichologų vadinami žaidimų metais. Deja, tai,
kiek laiko ir dėmesio pastaruoju metu skiriama žaidimams, daugeliui pedagogų ir
vaiko raidos psichologų kelią nerimą.
Šiandien ypač žavimasi ugdomąja ir lavinamąja veikla. Lavinamosios užduotys,
ugdomosios pratybos, pyplių anglų kalbos mokyklėlės ar panašūs suaugusiųjų „išradimai“,
pavadinti „mokymusi žaidžiant“, iš tiesų yra mokymasis, o ne žaidimas! Tikrasis
žaidimas prasideda tada, kai vaikas pasislepia nuo mūsų, suaugusiųjų, būna savo
pasaulyje, pats kuria žaidimą.
Žaidžia ar mokosi?
Žaisdamas mažiukas parodo, kaip jaučiasi, ką išgyvena, kaip supranta tai, kas
vyksta šalia. O mokantis išorinis pasaulis ir jo taisyklės yra priimamos kaip
neginčijama tiesa ir paverčiamos „savomis“. Čia slypi du pavojai –
ikimokykliniame amžiuje mažyliui gali neužtekti patirties mokantis gautos
informacijos suprasti. Antra, darželinuko asmenybė dar tik formuojasi, todėl
mokantis gauta informacija gali pernelyg padaryti daug įtakos, tapti dirbtina
asmenybės dalimi. Žaisdamas vaikas keičia pasaulį taip, kaip jam norisi. O
mokydamasis keičiasi pats, prisitaiko. Trumpai tariant, rizikuojama prarasti
vaiko tikrąjį „aš“.
Kodėl svarbu žaisti
Pirmiausia žaisti vaikui labai malonu. Net sunkumai, iškilę žaidžiant, yra
malonūs: vaikas juos įveikia ir tai teikia žaidimui žavesio. Antra vertus,
žaidimas nesukelia įtampos. Be to, taip susipažįstama su pasauliu.
Pastarųjų dešimtmečių žaidimo tyrimai įrodo, kad vaikai, kurie daug žaidė, augo
emociškai, socialiai ir fiziškai brandūs. Vokiečių psichologas Arminas Krencas
teigia, kad žaidimas padeda vaikui įgyti savarankiškam ir atsakingam gyvenimui
reikiamų įgūdžių, išvystyti svarbiausius gebėjimus. Žaisdamas vaikas ne tik
savaip atkartoja patirtus įvykius ir išgyvenimus, bet ir netiesiogiai įveikia
konfliktus, kylančius tikrame gyvenime. Vaikystės žaidimų vaisiai sunoksta
vėliau – suaugus.
Neišsižaidę – mažiau gabūs
Puiku, jei pasitikdamas septintą gimtadienį vaikas pasakys: „Nusibodo darželis,
čia nėra kas veikti!“ Tai požymis, kad vaikas gerai panaudojo „žaidimų laiką“ ir
yra pasiruošęs naujam – mokymosi etapui. Praktika rodo, kad vaikai, kurie galėjo
netrukdomi žaisti iki mokyklos, labai nori mokytis ir mokosi sėkmingai.
Jei trimetis nuo ryto iki vakaro ugdomas, lanko daug būrelių, nekeista, kad
šešerių jau yra pervargęs, o po dvidešimties galbūt ne tik persisotinęs
intelektiniais žaidimais, bet ir stokojantis emocinio intelekto, socialumo,
skurdokų jausmų žmogus. Galbūt net turintis sutrikusį tikrovės pojūtį.
Dažnai diskutuojama, ar vaikas, bendraudamas tik su suaugusiais ir neturėdamas
galimybių žaisti su kitais vaikais, galės įgyti reikiamų socialinių įgūdžių. Yra
teigiančiųjų, kad tai įmanoma, nes vaikas puikiai geba prisitaikyti. Tačiau
akivaizdu, kad mažiukas, galėdamas žaisti su kitais vaikais, įgyja
įvairiapusiškesnės patirties. Norvegijoje atlikti tyrimai įrodė, kad vaikai,
kurie augo atokiuose vienkiemiuose, net ir praleidę dvejus metus pradinėje
mokykloje, atsilieka nuo savo bendraamžių gebėjimu suprasti kitų žmonių požiūrį
į įvairius dalykus. Tyrimais taip pat įrodyta, kad vaikai, turintys geresnę
vaizduotę, yra aukštesnio intelekto, geriau mokosi ir lengviau įveikia sunkumus.
Žaisti svarbu, nes:
vaikas mokosi pažinti pasaulį ir save. Žaisdamas mažylis išsiduoda, kaip
jaučiasi, ką išgyvena, kaip supranta tai, kas vyksta šalia;
formuojasi vertybės. Žaidimas yra tyrinėjimo forma. Žaidimas atsispindi vaiko
idealus, kuriuos į savo pasaulėlį perkelia iš suaugusiųjų pasaulio. Taip po
truputį formuojasi paties vaiko gyvenimiška pozicija;
lavina vaizduotę, kūrybingumą ir fantaziją. Skiautė balto audeklo virsta
gydytojo chalatu, pagaliukas – švirkštu, popieriaus skiautelės – vaistais, o
lėlė ar kantrus senelis – ligoniu. Tokie kūrybiški žaidimai yra svarbiausias
ikimokyklinio amžiaus vaikų pomėgis;
lavina protą. Spręsdamas žaidžiant iškilusias užduotis, vaikas savo mintis
mokosi reikšti žodžiais. Žaisdamas vaikas lavina mąstymą, kalbą ir vaizduotę;
moko rasti alternatyvą. Vaikams į galvą dažnai šauna nepaprastų idėjų, kaip
antai skėtis ne tik saugo nuo lietaus, apverstas panašus į laivą! Vaikai,
kuriems tėvai nesuteikė galimybių ieškoti alternatyvų, neparodė, kad alternatyva
visada yra, lengvai pasiduoda panikai;
didina pasitikėjimą savimi. Žaisdamas mažylis mokosi įveikti sunkumus, todėl
žaidimas niekada nepabosta ir teikia pasitenkinimo savimi;
moko bendrauti su kitais. Žaisdami mažyliai pykstasi, bet taip pat ir mokosi
susitaikyti, rasti kompromisą, kurti tokias žaidimo taisykles, kurios būtų
priimtinos ir kitiems. Persikūnydamas iš vieno vaidmens į kitą, vaikas mokosi
vertinti padėtį tarsi iš šalies;
ugdo motorikos įgūdžius ir gabumus. Šiuolaikiniai vaikai juda per mažai, todėl
motorika yra silpnai išvystyta. O mamos vis dažniau kreipiasi į logopedus dėl
vaiko kalbos sutrikimų. Juk šie du dalykai yra glaudžiai susiję.
3 svarbūs klausimai
1. „Ne taip žaidi, ne pagal taisykles!“ – šaukia įpykusi mama, kai sūnus
penktą kartą nugriauna kaladėlių bokštą. Ar suaugusieji turėtų kištis į vaiko
žaidimą?
Žaidimo organizavimas – „slidus“ dalykas, nes rizikuojama peržengti ribą,
įsikišti per daug, nuslopinti, užgožti vaiko kūrybingumą. Mažyliai
suaugusiuosius mėgdžioja, todėl kartu žaisti naudinga. Tačiau tėvai turėtų ne
dominuoti, o būti stebėtojai. Gebėjimą žaisti vaikas „atsineša“ gimdamas ir tik
laisvai žaisdamas gali atskleisti visą savo fantaziją. Taigi geriausias žaidimas
– netikėtas, spontaniškas.
Jei vaikas neprašo pagalbos, nesikiškite, nes be sunkumų ir kliūčių greitai
tampa nuobodu. Nebūtina užversti vaiką siūlymais, ką veikti. Nuobodulys taip pat
skatina kurti. Nuobodžiaujantis vaikas dar kartą apžiūri aplinką, daiktus, tarsi
paklausia savęs: „Ko man norisi?“ Antra vertus, dažnai vaiko klausimas – „Ką
veikti?“ slepia prašymą: „Veikime ką nors drauge!“ Mažyliui galima pasiūlyti
kartu „žaisti“ namų ruošą: kepti sausainius, siurbti kilimus ar valyti dulkes.
Vaikui tai labai įdomu. Taip „žaisdamas“ vaikas semiasi idėjų savo žaidimams.
2.Kiek laiko per dieną vaikai turėtų žaisti?
Kuo daugiau – tuo geriau. Atlikite eksperimentą: paprastą dieną namuose
stebėkite, kiek jūsų ikimokyklinukas žaidžia. Jei bent 5–6 valandas, jau
neblogai. Idealu – 7–8 valandos.
3.Kokia aplinka yra palanki žaidimams?
Kūrybiniam žaidimui reikia erdvės, laiko, trupučio žaislų ir sąmoningos bei
pagarbios suaugusiojo priežiūros, t. y. stebėti. Žaidimui reikia priemonių. Ne
dėlionių, galvosūkių, o tiesiog universalios, natūralios medžiagos: audinio
skiaučių, medžio trinkelių, akmenukų, kaštonų ir kitų gamtos dovanų. Vaikai
mėgsta mūsų rankomis pagamintus žaislus: mamos megztą pelytę, tėčio drožinėtą
arkliuką, auklėtojos pintą krepšelį. Vertėtų nepamiršti ir širmos, kad mažylis
galėtų atsitverti nuo suaugusiųjų. Trečia svarbi sąlyga – saugumas, leidžianti
vaikams pasinerti į žaidimą. Svarbu, kad suaugusieji būtų sąmoningi ir
netrukdytų žaisti.