Amiokordin

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Amiokordin 200 mg tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Tabletėje yra 200 mg amjodarono hidrochlorido.

Pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. VAISTO FORMA

Tabletė
Tabletė apvali, abipus išgaubta, nuo baltos iki kreminės spalvos, su įranta vienoje pusėje.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Pradėti gydyti amjodaronu ir gydymo eigą sekti galima tik ligoninėje arba specialistui prižiūrint. Geriamaisiais amjodarono preparatais gydomi tik sunkūs širdies ritmo sutrikimai tuo atveju, jeigu kiti antiaritminiai preparatai yra neveiksmingi arba netinka.
 Su Volfo-Parkinsono-Vaito sindromu susijusi tachikardija.
 Prieširdžių virpėjimo ar plazdėjimo profilaktika.
 Bet kokios rūšies paroksizminė tachikardija, įskaitant supraventrikulinę, atrioventrikulinę mazginę ir skilvelinę.
 Skilvelių virpėjimo profilaktika.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Suaugusiems žmonėms
Labai svarbu gydyti mažiausia veiksminga doze. Ją reikia nustatyti, atsižvelgiant į paciento reakciją į medikamentą ir savijautą. Paprastai veiksmingas būna toliau nurodytas dozavimas.

Pradinis gydymas
Įprasta pradinė dozė – 200 mg 3 kartus per parą. Ji geriama savaitę. Antrą savaitę dozę reikia mažinti ir skirti gerti po 200 mg 2 kartus per parą.
Pradžioje didesne paros doze rekomenduojama gydyti todėl, kad į audinius greitai patektų reikiamas vaistinio preparato kiekis.

Palaikomasis gydymas
Po pradinio gydymo dozę reikia mažinti ir skirti kartą per parą gerti 200 mg arba mažesnę, jei reikia, dozę. retais atvejais gali reikėti didesnės palaikomosios paros dozės. Palaikomąją paros dozę, ypač didesnę negu 200 mg, reikia reguliariai peržiūrėti.
Palaikomojo gydymo metu vartojama per didelė dozė gali sukelti nepageidaujamą poveikį, kuris, manoma, priklauso nuo didelės amjodarono ir jo metabolitų koncentracijos audiniuose, todėl labai svarbu gydyti mažiausia veiksminga paros doze ir reguliariai pacientą tirti, kad būtų įmanoma nustatyti, ar neatsirado klinikinių amjodarono pertekliaus organizme simptomų. Prireikus atitinkamai keisti gydymą.

Vaikams
Kontrolinių tyrimų su vaikais neatlikta. Remiantis publikuotais nekontrolinių tyrimų duomenimis, veiksmingas turėtų būti toliau nurodytas dozavimas.
- Pradinė dozė. 7 – 10 parų reikia skirti gerti 10 – 20 mg/kg kūno svorio (arba 500 mg/m2 kūno paviršiaus ploto) paros dozę.
- Palaikomasis gydymas. Atsižvelgiant į paciento reakciją į medikamentą, reikia skirti gerti mažiausią veiksmingą paros dozę, pvz., 5 – 10 mg/kg kūno svorio (arba 250 mg/m2 kūno paviršiaus ploto).

Senyviems žmonėms
Pagyvenusius ligonius, kaip ir visus kitus žmones, reikia gydyti mažiausia veiksminga doze. Kad senyviems pacientams reikėtų keisti dozę, duomenų nėra, tačiau gydant per didele doze, jiems yra didesnė bradikardijos ar širdies laidumo sutrikimų tikimybė. Ypač svarbu sekti tokių ligonių skydliaukės funkciją (žr. 4.3 ir 4.4 skyrius).

Tabletę reikia nuryti nepažeistą, užgeriant skysčiu, valgant arba po valgio. Šį vaistą reikia vartoti reguliariai, kasdien tokiu pačiu laiku. Užmirštą vaisto dozę prisimi­nus reikia išgerti kiek įmanoma greičiau, tačiau jeigu iki laiko kitai dozei liko tik kelios valandos, užmir­š­to­ji praleidžiama, o kita geriama atėjus jos laikui. Dvigubos dozės vartoti niekada negalima.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas bet kuriam šio vaisto komponentui arba jodui.
Sinusinė bradikardija, sinoatrialinė blokada.
Sinusinio mazgo silpnumo sindromas (išskyrus atvejį, kai yra stimuliatorius).
Sunkūs laidumo sutrikimai (didelio laipsnio atrioventrikulinė blokada, bifascikulinė arba trifascikulinė blokada) išskyrus atvejį, kai yra stimuliatorius).
Kartu su vaistais, galinčiais sukelti polimorfinę skilvelinę paroksizminę tachikardiją (torsade de pointes) (žr. 4.5 skyrių).
Esama arba buvusi skydliaukės liga (prieš pradedant gydyti amjodaronu, reikia ištirti kiekvieno paciento skydliaukės funkciją).
Nėštumas, išskyrus būtinus atvejus, kai laukiamas gydomasis poveikis viršija galimą riziką (žr. 4.6 skyrių)..
Žindymas (žr. 4.6 skyrių).

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Vaistinio preparato sudėtyje yra laktozės, todėl jo negalima vartoti pacientams, sergantiems įgimta galaktozemija, gliukozės ir galaktozės malabsorbcijos sindromu arba laktozės stygiumi.

Amjodaronas gali sukelti sunkias nepageidaujamas akių, širdies, plaučių, kepenų, skydliaukės, odos ir periferinės nervų sistemos reakcijas (žr. 4.8 skyrių). Jos gali būti uždelstos, todėl ilgai medikamentu gydomiems ligoniams būtina atidi priežiūra.
Kadangi nepageidaujamas amjodarono poveikis paprastai priklauso nuo dozės dydžio, reikia gydyti mažiausia veiksminga palaikomąja doze. Pacientą reikia įspėti, kad prieš operaciją apie amjodarono vartojimą būtina pasakyti anesteziologui (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius).

Širdies sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Gydant per didele doze, galima sunki bradikardija ir laidumo sutrikimas, pasireiškiantis idioventrikuliniu ritmu, ypač senyviems arba rusmenės glikozidų vartojantiems žmonėms. Tokiu atveju amjodarono vartojimą reikia nutraukti. Prireikus galima gydyti beta adrenomimetikais arba gliukagonu. Kadangi amjodarono pusinės eliminacijos laikas ilgas, pasireiškus sunkiai simptominei bradikardijai, svarstytina širdies stimuliatoriaus implantacija.

Ligoniams, sergantiems latentiniu arba pastebimu širdies nepakankamumu, geriamųjų amjodarono preparatų vartoti nedraudžiama, tačiau juos šiuo vaistiniu preparatu reikia gydyti atsargiai, kadangi kartais širdies nepakankamumas gali pasunkėti. Taip atsitikus, kartu su amjodaronu galima vartoti kitų tinkamų medikamentų.

Dėl farmakologinio amjodarono poveikio galimi EKG pokyčiai: QT intervalo pailgėjimas (priklauso nuo repoliarizacijos pailgėjimo), U dantelio atsiradimas ir T dantelio deformacija. Šie pokyčiai toksinio amjodarono poveikio neatspindi.

Senyviems žmonėms gali labai suretėti širdies ritmas.

Jeigu atsiranda 2-ojo arba 3-iojo laipsnio atrioventrikulinė blokada, sinoatrialinė ar bifascikulinė blokada, amjodarono vartojimą reikia nutraukti.

Amjodaronas sukelia silpną proartiminį poveikį. Buvo naujos aritmijos atsiradimo ir gydomos aritmijos pasunkėjimo, kartais mirtino, atvejų. Preparato neveiksmingumą svarbu, nors ir sunku, atskirti nuo proaritminio poveikio, tiek susijusio, tiek nesusijusio su širdies funkcijos pablogėjimu. Proaritminis poveikis paprastai pasireiškia vaistinių preparatų sąveikos ir (arba) elektrolitų pusiausvyros sutrikimo metu (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius).

Prieš pradedant gydyti amjodaronu, rekomenduojama padaryti EKG ir pamatuoti kalio kiekį kraujo serume. Gydymo metu patariama sekti EKG.

Endokrininės sistemos sutrikimai (žr.ir 4.8 skyrių)
Vartojant amjodarono, galimas hipotirozė arba hipertirozė, ypač pacientams, kurių skydliaukės funkcija buvo sutrikusi anksčiau. Prieš gydymą visiems pacientams reikia atlikti klinikinius ir biocheminius tyrimus, įskaitant ultragarsinį tirotropinio hormono (ugTH) kiekio tyrimą. Tokius tyrimus reikia atlikinėti kas 6 mėn. gydymo metu ir kelis mėnesius po jo. Tai ypač svarbu atlikti senyviems žmonėms. Pacientus, kurių ligos istorija rodo, kad skydliaukės disfunkcijos rizika yra padidėjusi, rekomenduojama tirti reguliariai. Įtarus, kad skydliaukės funkcija sutriko, reikia atlikti ugTH kiekio tyrimą.
Amjodarone yra jodo, todėl medikamentas gali daryti įtaką radioaktyviojo jodo pasisavinimui, tačiau skydliaukės funkcijos tyrimo duomenys (laisvo trijodtironino (T3), laisvo levotiroksino (T4) bei ugTH kiekis) lieka interpretuotini. Amjodaronas periferijoje slopina T4 virtimą T3, todėl pacientams, kurių skydliaukės funkcija normali, gali atsirasti atskirų biocheminių pokyčių: kraujo serume laisvo T4 kiekis padidėja, o laisvo T3 kiekis šiek tiek sumažėja arba būna normalus. Jeigu tokiais atvejais neatsiranda klinikinių ar kitokių biocheminių (ugTH kiekio) skydliaukės ligos požymių, amjodarono vartojimą nutraukti nebūtina.

Hipotirozė
Hipotirozę galima įtarti tuo atveju, jeigu atsiranda tokių klinikinių požymių: kūno svorio didėjimas, šalčio netoleravimas, aktyvumo sumažėjimas, didelė bradikardija. Diagnozę paremia ugTH kiekio padidėjimas kraujo serume ir sustiprėjusi TH reakcija į tirotropiną išskiriantį hormoną (TIH). T3 ir T4 kiekis gali būti mažas. Gydymą nutraukus, skydliaukės funkcija sunormalėja per 3 mėn. Jeigu būklė pavojinga gyvybei, gydymą galima tęsti amjodarono ir levotiroksino deriniu. Pastarojo preparato dozė nustatoma atsižvelgiant į TH kiekį.

Hipertirozė
Hipertirozė galima ir gydymo amjodaronu metu, ir kelių mėnesių laikotarpiu po jo. Įspėjamieji klinikiniai jos simptomai gali būti kūno svorio mažėjimas, astenija, neramumas, širdies ritmo padažnėjimas, aritmija, krūtinės angina, stazinis širdies nepakankamumas. Diagnozę paremia ugTH kiekio sumažėjimas kraujo serume, T3 padaugėjimas ir TH reakcijos į TIH susilpnėjimas. Gali padidėti ir reversinio T3 (rT3) kiekis.
Pasireiškus hipertirozei, gydymą amjodaronu reikia nutraukti. Pasveikstama paprastai per kelis mėnesius, tačiau buvo sunkių, kartais mirtinų, atvejų. Klinikiniai simptomai išnyksta anksčiau, negu tampa normalūs skydliaukės funkcijos tyrimų duomenys.

Sunkiam skydliaukės hiperaktyvumui slopinti buvo taikomi gydymo kursai antitiroidiniais preparatais. Pradžioje gali prireikti didelių jų dozių, tačiau šie medikamentai ne visada būna veiksmingi, todėl gali prireikti kelias savaites kartu vartoti didelę kortikosteroidų dozę (pvz., 1 mg/kg kūno svorio prednizolono dozę).

Akių sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Jeigu daiktai tampa matomi lyg per miglą arba susilpnėja rega, būtina, kad akių gydytojas neatidėliotinai atliktų visus akių tyrimus, įskaitant fundoskopiją. Jeigu prasideda regos nervo neuropatija ar (ir) uždegimas, amjodarono vartojimą reikia nutraukti, kadangi šie sutrikimai gali progresuoti į apakimą. Rekomenduojama, kad akių gydytojas akis tirtų kartą per metus, išskyrus tuos atvejus, kai daiktai tampa matomi lyg per miglą arba susilpnėja rega.

Kepenų ir tulžies sistemos sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Amjodarono vartojimą galima sieti su įvairiu poveikiu kepenims, įskaitant cirozę, hepatitą, geltą ir kepenų nepakankamumą. Nuo jų buvo keli mirties atvejai, daugiausiai ilgalaikio gydymo metu, tačiau retais atvejais jie galimi ir praėjus nedaug laiko nuo gydymo, ypač į veną leidžiamais amjodarono preparatais, pradžios. Kepenų funkciją, ypač transaminazių kiekį, patariama matuoti prieš pradedant gydyti ir kas 6 mėn. gydymo metu.

Gydymo pradžioje galimas transamnazių kiekio padidėjimas (1,5 – 3 kartus didesnis, palyginti su norma) kraujo serume, kuris gali būti ir atskiras. Kiekis sunormalėja sumažinus dozę, kartais  savaime.

Pavieniais atvejais galimas ūminis kepenų funkcijos sutrikimas ir kartu transaminazių kiekio padidėjimas kraujo serume ir (arba) gelta. Tokiu atveju gydymą amjodaronu reikia nutraukti.

Buvo lėtinės kepenų ligos atvejų. Ją gali rodyti gydymo metu ilgiau negu 6 mėn. išsilaikantis laboratorinių tyrimų duomenų pokytis, kuris gali būti ir mažas (transaminazių kiekis 1,5 – 5 kartus didesnis už normą) arba klinikiniai požymiai (hepatomegalija). Vadinasi, patariama įprasta tvarka sekti kepenų funkcijos tyrimų duomenis. Gydymą nutraukus, nenormalūs klinikinių ir laboratorinių tyrimų duomenys paprastai sunormalėja, tačiau buvo ir mirties atvejų. Histologinių tyrimų rezultatai gali priminti tariamąjį alkoholinį hepatitą, tačiau jie gali būti ir kitokie, įskaitant būdingus cirozei.

Nors neaprašyta, kad alkoholis stiprina nepageidaujamą poveikį kepenims, amjodaronu gydomiems žmonėms reikia patarti mažiau gerti alkoholio.

Nervų sistemos sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Amjodaronas gali sukelti periferinę sensorinę neuropatiją ir (arba) miopatiją. Abu šie sutrikimai gali būti sunkūs, tačiau preparato vartojimą nutraukus, jie paprastai per kelis mėnesius išnyksta, nors kartais nevisiškai.

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpusienio sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Dusulio ar sauso kosulio atsiradimas gali priklausyti nuo toksinio poveikio plaučiams (su jautrumo padidėjimu susijusi pneumonija, alveolinė arba intersticinė pneumonija, fibrozė, pleuritas, obliteruojančio bronchiolito sukelta pneumonija). Jo simptomai gali būti dispnėja (ji gali būti sunki ir nepaaiškinama esama širdies veiklos būkle), sausas kosulys, savijautos pablogėjimas (nuovargis, kūno svorio mažėjimas ir karščiavimas). Paprastai toks poveikis pasireiškia palengva, tačiau gali greitai progresuoti. Nors daugiausiai toks poveikis pasireikšdavo ilgalaikio gydymo metu, bet keliems pacientams jis atsirado, praėjus nedaug laiko nuo gydymo pradžios.

Prieš pradedant gydyti kiekvieną pacientą reikia atidžiai ištirti, prireikus rentgenu peršviesti krūtinės ląstą. Toksinį poveikį plaučiams įtarus gydymo metu, pacientą reikia iš naujo tokiu pačiu būdu ištirti ir atlikti plaučių funkcijos, jeigu įmanoma, ir perdavimo (transfer) faktoriaus kiekio tyrimus. Pradinius rentgenu nustatomus plaučių pokyčius gali būti sunku atskirti nuo pokyčių, kuriuos sukelia kraujo stazė plaučių venose. Amjodarono vartojimą nutraukus anksti, toksinis poveikis plaučiams paprastai išnyksta tiek gydant kortikosteroidais, tiek jais negydant. Klinikiniai simptomai dažnai išnyksta per kelias savaites, o rentgenu nustatomi pokyčiai ir plaučių funkcijos rodmenys gerėja lėčiau. Kai kurių pacientų būklė gali sunkėti ir nutraukus amjodarono vartojimą.

Odos ir poodinio audinio sutrikimai (žr. ir 4.8 skyrių)
Amjodaronu gydomą pacientą reikia įspėti, kad saugotųsi saulės poveikio ir naudotųsi apsaugos nuo jos priemonėmis, kadangi preparatas didina jautrumą saulės šviesai, kuris gali išlikti net kelis mėnesius po gydymo nutraukimo. Paprastai toks poveikis pasireiškia tik saulės paveikto odos ploto dilgčiojimu, deginimu ir eritema, tačiau galima ir sunki fototoksinė reakcija, susijusi su pūslių atsiradimu.

Vaistų sąveika (žr. ir 4.5 skyrių)
Amjodarono nerekomenduojama vartoti kartu su beta adrenoblokatoriais, širdies ritmą retinančiais kalcio kanalų blokatoriais (verapamiliu, diltiazemu) ar stimuliuojančiais vidurių laisvinamaisiais preparatais, galinčiais sukelti hipokalemiją.
Amjodaronas gali didinti kartu vartojamo flekainido koncentraciją kraujo plazmoje. Tokio gydymo metu reikia atitinkamai mažinti flekainido dozę ir atidžiai pacientą prižiūrėti.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Baigus vartoti šį vaistą, kliniškai reikšminga sąveika gali pasireikšti dar kelis mėnesius.

Vaistai, kartu su kuriais amjodarono vartoti negalima dėl polimorfinės paroksizminės skilvelinės tachikardijos (torsade de pointes) rizika:
antiaritminiai: bepridilis, I (ypač chinidino) grupės, sotalolis;
kiti: vinkaminas, sultopridas, į veną leidžiami eritromicino ar pentamidino preparatai.

Vaistai, kartu su kuriais Amiokordin skirti nerekomenduojama:
kalcio antagonistai (diltiazemas, verapamilis) ir  adrenoblokatoriai (padidėja bradikardijos ir atrio­ven­tri­kulinės blokados pavojus);
stimuliuojamojo poveikio tuštinimąsi lengvinantys vaistai (padidėja hipokalemijos ir skilvelių arit­mi­jos pavojus).

Vaistai, kartu su kuriais Amiokordin vartojamas atsargiai, nurodyti žemiau.

Vaistai, galintys sukelti hipokalemiją:
kalio išskyrimą didinantys diuretikai;
kortikosteroidai;
į veną leidžiami amfotericino preparatai.

Dėl hipokalemijos gali dar pailgėti QT intervalas ir padidėti skilvelių aritmijos (įskaitant torsade de poin­tes) rizika. Jei amjodaroną būtina vartoti kartu su hipokalemiją galinčiais sukelti vaistais, reikia ste­bėti QT intervalą ir prireikus koreguoti hipokalemiją. Prasidėjus torsade de pointes, antiaritminių vaistų skirti negalima. Pradedama laikina širdies stimuliacija, prireikus skiriama magnio pre­pa­ratų į veną.

Varfarinas
Padidėja kraujavimo pavojus. Gydant amjodaronu ir jo vartojimą baigus, rekomenduojama dažniau tirti pro­trom­bino laiką bei prireikus koreguoti (sumažinti 1/3-1/2) varfarino dozę.

Tricikliniai antidepresantai, fenotiazinai, astemizolis ir terfenadinas
Vartojant kartu, gali dar labiau pailgėti QT intervalas ir padidėti skilvelių aritmijų, ypač torsade de pointes, pavojus.

Širdies glikozidai
Vartojant kartu, galimas sinergetinis poveikis širdies ritmui ir atrioventrikuliniam laidumui, ir padidėti digoksino koncentracija serume su­ma­žėjus jo klirensui. Pradedant gydyti amjodaronu, reikia stebėti digoksino koncentraciją serume ir pusiau su­mažinti jo dozę arba vartojimą nutraukti.

Fenitoinas
Gali padidėti kartu vartojamo fenitoino koncentracija serume ir pasireikšti klinikinių jo perdozavimo po­žymių. Tuomet reikia ištirti fenitoino koncentraciją serume ir atitinkamai (1/3‑1/2) sumažinti jo dozę.

Ciklosporinas
Sumažėjus ciklosporino klirensui, gali padidėti jo koncentracija serume, todėl dozę reikia atitinkamai kore­guo­ti.

Cimetidinas
Vartojant kartu, sulėtėja amjodarono metabolizmas, todėl padidėja jo koncentracija serume.

Bendrosios anestezijos metu reikia atsargumo priemonių, kadangi gali pasireikšti atropinui atspari bra­di­kar­di­ja, hipotenzija, sutrikti laidumas, sumažėti širdies minutinis tūris.

Amjodaroną vartojantiems pacientams aprašyti keli ūminio kvėpavimo distreso sindromo atvejai (bu­vo net pasibaigusių mirtimi). Šią komplikaciją galėjo skatinti reakcija su didelės koncentracijos deguo­ni­mi, to­dėl oksigenoterapija po operacijos atliekama atsargiai. Prieš numatomą operaciją anesteziologą reikia in­for­muoti apie tai, kad pacientas vartoja amjodaroną.

Amjodaronas gali turėti įtakos skydliaukės funkcijos tyrimų rodmenims (ypač T3, T4 ir TSH).

Greipfrutų sultys slopina citochromo P 450 3A4 izofermentų aktyvumą, todėl gali didinti amjodarono koncentraciją kraujo plazmoje. Vartojant geriamųjų amjodarono preparatų, greipfrutų sulčių gerti negalima.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Amjodarono patenka per placentą į vaisių, todėl nėščioms moterims jo vartoti negalima. Jo galima skir­ti tik neabejotinai būtinais atvejais, kai kiti antiaritminiai vaistai neveiksmingi, o laukiamas gy­domasis poveikis vir­šija galimą riziką vaisiui.

Reikšmingas amjodarono kiekis išskiriamas su motinos pienu, todėl žindyvėms šio vaisto vartoti negalima.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Jeigu atsiranda klinikinių amjodarono sukeliamų akių sutrikimo simptomų, gebėjimas vairuoti ir valdyti mechanizmus gali sutrikti.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Pastebėtos nepageidaujamos amjodarono reakcijos išvardytos toliau. Sutrikimų dažnis apibūdinamas taip: labai dažni ( 1/10), dažni (nuo  1/100 iki  1/10), nedažni (nuo  1/1 000 iki  1/100), reti (nuo  1/10 000 iki  1/1 000), labai reti ( 1/10 000).

Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai
Labai reti: hemolizinė anemija, aplazinė anemija, trombocitopenija.

Širdies sutrikimai
Dažni: bradikardija, paprastai vidutinė ir priklausoma nuo dozės dydžio.
Nedažni: aritmijos pradžia arba pasunkėjimas, kartais sukeliantis širdies sustojimą (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius), laidumo sutrikimas: sinoatrialinė blokada, įvairaus laipsnio atrioventrikulinė blokada (žr. 4.4 skyrių).
Labai reti: didelė bradikardija arba sinusinio mazgo funkcijos sustojimas pacientams, kurių sinusinio mazgo funkcija sutrikusi, arba (ir) senyviems žmonėms.

Endokrininiai sutrikimai (žr. 4.4 skyrių)
Dažni: hipotirozė arba hipertirozė, kuri kartais būna mirtina.

Akių sutrikimai
Labai dažni: labai mažo kiekio nuosėdų ragenoje, paprastai žemiau vyzdžio, sankaupos, kurios paprastai nustatomos tik plyšine lempa. Jos gali būti susijusios su spalvotų aureolių blizgančioje šviesoje matymu arba matymu lyg per miglą. Labai mažo kiekio nuosėdų sankaupos ragenoje yra lipidų kompleksų nuosėdos. Gydymą nutraukus, jos išnyksta. Nuosėdos yra gerybinės, todėl dėl jų medikamento vartojimą nutraukti nereikia.
Labai reti: regos nervo neuropatija arba uždegimas, galintis progresuoti į apakimą (žr. 4.4 skyrių).

Virškinimo trakto sutrikimai
Labai dažni: gerybinis virškinimo trakto veiklos sutrikimas (pykinimas, vėmimas, disgeuzija). Jis paprastai atsiranda gydymo įsotinamąja doze metu ir praeina sumažinus dozę.

Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai (žr. 4.4 skyrių)
Labai dažni: atskiras transaminazių kiekio padidėjimas kraujo serume, kuris paprastai būna vidutinio dydžio (1,5 – 3 kartus didesnis už normalų), atsiranda gydymo pradžioje ir gali sunormalėti sumažinus dozę arba net savaime.
Dažni: ūminis kepenų veiklos sutrikimas, susijęs su dideliu transaminazių kiekiu kraujo serume ir (arba) gelta, įskaitant kepenų nepakankamumą, kuris kartais būna mirtinas.
Labai reti: lėtinė kepenų liga (tariamasis alkoholinis hepatitas, cirozė), kuri kartais gali būti mirtina.

Tyrimai
Labai reti: kreatinino kiekio padidėjimas kraujyje.

Nervų sistemos sutrikimai
Dažni; dėl ekstrapiramidinės sistemos pažaidos atsiradęs tremoras, paprastai praeinantis sumažinus dozę arba nutraukus vaistinio preparato vartojimą, košmariški sapnai, miego sutrikimas.
Nedažni: periferinė sensomotorinė neuropatija ir (arba) miopatija. Preparato vartojimą nutraukus, šie sutrikimai paprastai išnyksta (žr. 4.4 skyrių).
Labai reti: dėl smegenėlių pažaidos atsiradusi ataksija, paprastai praeinanti sumažinus dozę arba nutraukus vaistinio preparato vartojimą, gerybinis vidinio kaukolės spaudimo padidėjimas (tariamasis smegenų auglys), galvos skausmas ar sukimasis (vertigo).

Lytinės sistemos ir krūties sutrikimai
Labai reti: sėklidės ir antsėklidžio uždegimas, impotencija.

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai
Dažni: toksinis poveikis plaučiams (padidėjusio jautrumo sukelta pneumonija, alveolinė ar intersticinė pneumonija, fibrozė, pleuritas, obliteruojančio bronchiolito sukeliama pneumonija, kartais mirtina (žr. 4.4 skyrių).
Labai reti: bronchų spazmas pacientams, sergantiems sunkiu kvėpavimo nepakankamumu, ypač astmatikams, kvėpavimo distreso sindromas, ypač po operacijos (dėl galimos sąveikos su didele deguonies koncentracija (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius).

Odos ir poodinio audinio sutrikimai
Labai dažni: jautrumo šviesai padidėjimas (žr. 4.4 skyrių).
Dažni: saulės paveikto odos, ypač veido srities, pilka arba melsva pigmentacija ilgai didele doze gydomiems pacientams. Gydymą nutraukus ši pigmentacija palengva išnyksta.
Labai reti: eritema radioterapijos metu, odos išbėrimas, dažniausiai nespecifinis, eksfoliacinis dermatitas, alopecija.

Kraujagyslių sutrikimai
Labai reti: angitas.

4.9 Perdozavimas

Dažnesni ir sunkūs nepageidaujami poveikiai paprastai rodo perdozavimą. Jų pasireiškus, daugumą at­vejų pakanka sumažinti amjodarono dozę arba laikinai nutraukti jo vartojimą ir stebėti pacientą (ma­tuoti krau­jospūdį, registruoti EKG).

Išgėrus per daug tablečių, gali pasireikšti sinusinė bradikardija, širdies blokada, skilvelinė tachikardija, polimorfinė skilvelinė paroksizminė tachikardija, kraujotakos nepakankamumas ir kepenų pažaida.

Gydymas. Plaunamas skrandis, duodama aktyvintosios anglies ir vidurius paleidžiančios druskos. Rei­kia ati­džiai stebėti pacientą, ypač kraujospūdį ir EKG. Specifinio priešnuodžio nėra, todėl gydoma sim­­tomiškai. Dialize iš organizmo nepašalinamas amjodaronas. Pasireiškusią bradikardija reikia šalinti beta adrenomimetikais, gliukagonu arba laikinu širdies stimuliatoriumi.

5. FARMAKOLOGINĖS savybės

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – antiaritmikai (III klasė), ATC kodas – C01BD01

Amjodaronas blokuoja kalio kanalus, greitus natrio kanalus ir kalcio kanalus, nekonkurenciniu būdu slopina su  ir  adrenoreceptorių stimuliavimu susijusį poveikį. Dėl jo farmakologinio vei­kimo pa­si­reiškia antiaritminis ir antiišeminis poveikis.

Antiaritminis poveikis
Blokuoja kalio kanalus, todėl pailgėja veikimo potencialo 3 fazė (su širdies susitraukimų dažniu šis pailgėjimas nesusijęs).
Mažina sinusinio mazgo automatizmą, todėl pasireiškia bradikardija, kurios nepašalina atropinas.
Nekonkurenciniu būdu slopina su  ir  adrenoreceptorių stimuliavimu susijusį poveikį.
Mažina sinoatrialinį, prieširdinį ir atrioventrikulinį laidumą.
Ilgina refrakterinį periodą bei mažina miokardo dirglumą prieširdžiuose, atrioventrikuliniame mazge ir skilveliuose.
Slopina laidumą ir ilgina refrakterinį periodą papildomose atrioventrikulinio laidumo jungtyse.
Nekeičia intraventrikulinio laidumo.

Antiišeminis poveikis
Saikingai mažina periferinį pasipriešinimą ir širdies susitraukimų dažnį, todėl ji suvartoja mažiau deguonies.
Nekonkurenciniu būdu slopina su  ir  adrenoreceptorių stimuliavimu susijusį poveikį.
Gerina vainikinę kraujotaką dėl tiesioginio poveikio miokardo arterijų lygiesiems raumenims.
Palaiko širdies minutinį tūrį, kadangi mažina kraujospūdį aortoje ir periferinių kraujagyslių pasi­prie­šinimą.

Kitas poveikis
Sukelia silpną neigiamą inotropinį poveikį.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Amjodarono farmakokinetinės savybės aprašytos, tačiau pilnutinai ištirtos ne visos. Ypač trūksta duo­me­nų apie didelius individualius biologinio prieinamumo, koncentracijos plazmoje ir terminalinio pu­si­nio laiko skirtumus.

Amjodarono rezorbcija yra lėta ir įvairi.

Amjodarono pasiskirstymo tūris yra didelis (didesnis kaip 66 l/kg, t.y. viršija 5000 l). Daugiausia šio vaisto pasiskirsto riebaliniame audinyje ir gausiai krauju aprūpinamuose organuose, kuriuose daug rie­balų – plaučiuose, limfmazgiuose, širdyje, kepenyse, kasoje, inkstuose, raumenyse ir skydliaukėje.

Amjodarono vidutinis biologinis prieinamumas – maždaug 40‑50 %.

Išgėrus vieną amjodarono dozę, didžiausia jo koncentracija plazmoje susidaro po 2‑10 val. Šį vaistą vartojant ilgai, didžiausia koncentracija susidaro palaipsniui, per kelias savaites arba mėnesius.

Daugiausia amjodarono metabolizuojama kepenyse, dalis – žarnų gleivinėje. Pagrindiniai meta­bo­liz­mo bū­dai yra desetilinimas (kepenyse) ir N‑dealkilinimas (žarnose). Pagrindinis amjodarono me­ta­bo­li­tas yra farmakologiškai aktyvus mono-N-desetilamjodaronas (desetilamjodaronas). Identifikuota ir ki­tų (dejodintų) metabolitų, tačiau galimas jų kaupimasis, farmakodinaminiai ir toksiniai poveikiai pil­nu­tinai neištirti.

Desetilamjodarono farmakokinetinės ir farmakodinaminės savybės yra panašios į amjodarono.

Amjodaronas su tulžimi patenka į išmatas, taip pat jo išskiriama per inkstus. Šis vaistas beveik visas me­ta­bo­li­zuojamas, todėl jo kiekis išmatose ir šlapime būna nereikšmingas. Dėl pastarosios priežasties inkstų nepakankamumu sergantiems pa­cien­tams dozės koreguoti nereikia.

Pavartojus vieną amjodarono dozę, jo vidutinis pusinis eliminacijos laikas, būna 3,2‑20,7 val., kli­ren­sas – 0,14‑0,69 l/min. Ilgai vartojamo amjodarono pusinis laikas yra labai ilgas – 13‑103 dienos (vi­du­ti­niškai 53  24). Baigus vartoti amjodaroną, jo eliminacija tęsiasi dar kelis mėnesius.

Pirmosiomis vartojimo dienomis amjodaronas kaupiasi organizme, eliminacija prasideda po kelių die­nų. Pusiausvyrinė koncentracija plazmoje susidaro palaipsniui, per kelias savaites arba mėnesius. Dėl aukščiau išvardytų amjodarono savybių šį vaistą reikia pradėti vartoti didelėmis (įso­ti­ni­mo) dozėmis, kad audiniuose greitai susidarytų gydomajam poveikiui būtinos koncentracijos.

Klinikinis antiaritminis amjodarono poveikis pasireiškia po maždaug 7 dienų, stipriausias – po 15‑30 dienų. Baigus vartoti šį vaistą, jo gydomasis poveikis išlieka 10‑30 dienų.

Amjodarono patenka per placentos barjerą, žindymo laikotarpiu jo išskiriama su motinos pienu. He­mo­dializės ir peritoninės dializės metu šio vaisto nepasišalina.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Amjodarono ūminis toksinis poveikis laboratoriniams gyvūnams yra silpnas (LD50 didesnė kaip 3 g/kg). Po il­ga­laikio šio vaisto vartojimo rasta kepenų ir plaučių pažeidimų. Tiriant amjodarono poveikį dau­gi­ni­muisi, nustatytas sumažėjęs vaisingumas ir embriotoksinis poveikis, tačiau teratogeninio poveikio ne­pastebėta. Duomenų apie galimą mutageninį amjodarono poveikį nėra. Žiurkėms, kurioms ilgai duo­ta amjodarono, rasta skydliaukės navikų.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Laktozės monohidratas
Kukurūzų krakmolas
Povidonas
Koloidinis bevandenis silicio dioksidas
Magnio stearatas

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

5 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Lizdines plokšteles laikyti išorinėje dėžutėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos.
Laikyti ne aukštesnėje kaip 25 C temperatūroje.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

PVC/Al folijos lizdinė plokštelė.
Kartono dėžutėje yra 30 tablečių (3 lizdinės plokštelės) arba 60 tablečių (6 lizdinės plokštelės).

6.6 Vartojimo ir darbo su vaistiniu preparatu instrukcija

Specialių reikalavimų nėra.

7. REGISTRAVIMO LIUDIJIMO TURĖTOJAS

Krka, d.d., Novo mesto
Šmarješka cesta 6, Novo mesto,
Slovėnija

8. REGISTRAVIMO LIUDIJIMO NUMERIS

N30 – LT/1/99/0927/001
N60 – LT/1/99/0927/002

9. PIRMOJO REGISTRAVIMO ARBA PERREGISTRAVIMO DATA

2007-11-30