Cordarone

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Cordarone 200 mg tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Vienoje tabletėje yra 200 mg amjodarono (amjodarono hidrochlorido pavidalu).

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Tabletė.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Cordarone vartojamas toliau išvardytų aritmijų atsinaujinimo profilaktikai.
Gyvybei pavojingos skilvelių tachikardijos (gydymą reikėtų pradėti ligoninėje, nes ligonį būtina atidžiai stebėti).
Simptominės ir neįgalumą sukeliančios skilvelių tachikardijos.
Supraventrikulinės tachikardijos, kuomet įprastas gydymas buvo neveiksmingas arba kiti vaistiniai preparatai nuo aritmijos kontraindikuotini.
Skilvelių virpėjimas.
Cordarone galima vartoti supraventrikulinei tachikardijai gydyti, prieširdžių virpėjimo ar plazdėjimo dažniui mažinti.
Cordarone galima vartoti pacientams, sergantiems išemine širdies liga ir (ar) pablogėjusia kairiojo skilvelio funkcija (žr. 5.1 skyrių).

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Pradinė dozė
Pirmąsias 8-10 dienų dažniausiai vartojamos 3 tabletės per parą. Kartais iš pradžių vartojamos 4-5 tabletės per parą. Tokiu atveju vaistinį preparatą reikia vartoti trumpiau ir atidžiai stebėti elektrokardiogramos pokyčius.

Palaikomoji dozė
Reikėtų vartoti mažiausią veiksmingą dozę, kuri atskiriems pacientams yra nevienoda. Dažniausiai reikia vartoti ½ tabletės (1 tabletę kas antrą dieną) - 2 tabletės per parą.

4.3 Kontraindikacijos

Cordarone draudžiama vartoti toliau išvardytais atvejais:
jeigu diagnozuota sinusinė bradikardija ir sinoatrialinė blokada, bet neimplantuotas širdies elektrostimuliatorius;
esant sinusinio mazgo silpnumo sindromui, išskyrus atvejį, kai funkcionuoja elektrostimuliatorius (sinusinio mazgo veiklos sustojimo pavojus);
jeigu sunkiai sutrikęs atrioventrikulinio mazgo laidumas, išskyrus atvejį, kai funkcionuoja elektrostimuliatorius;
hipertiroidizmas (vartojant amjodaroną gali pablogėti);
jeigu padidėjęs jautrumas jodui, amjodaronui arba bet kuriai pagalbinei medžiagai;
nėštumo laikotarpiu (išskyrus neabejotinai būtinus atvejus);
žindyvėms;
kartu su vaistais, galinčiais sukelti torsade de pointes:
Ia grupės vaistiniais preparatais nuo aritmijos (chinidinu, hidrochinidinu, disopiramidu ir kt.)
III grupės vaistiniais preparatais nuo aritmijos (sotaloliu, dofetilidu, ibutilidu ir kt.).
Sultopridu.
Bepridiliu, cisapridu, difemaniliu, mizolastinu, sparfloksacinu, į veną injekuojamu eritromicinu bei vinkamicinu ir kt. (žr. 4.5 skyrių).

Nerekomenduojama vartoti amjodarono kartu su toliau išvardytais vaistiniais preparatais.
Į veną vartojamu diltiazemu.
Halofantrinu, pentamidinu, moksifloksacinu.
Kai kuriais vaistiniais preparatais nuo psichozės (tioridazinu, chlorpromazinu, levopromazinu, trifluoperazinu, ciamemazinu, sulpiridu, amisulpiridu, tiapridu, pimozidu, haloperidoliu, droperidoliu).
β-adrenoreceptorių blokatoriais, išskyrus sotalolį ir esmololį (žr. 4.5 skyrių).

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Specialieji perspėjimai

Širdies sutrikimai (žr. 4.8 skyrių)
Prieš pradedant vartoti amjodaroną, būtina užrašyti elektrokardiogramą.
Senyviems žmonėms gali labai sumažėti širdies susitraukimų dažnis.
Dėl amjodarono poveikio pakinta elektrokardiograma: prailgėja QT intervalas (dėl prailgėjusios repoliarizacijos), gali atsirasti U banga. Šie pokyčiai rodo įsotinimą, bet ne toksinį poveikį.
Jei pasireiškia antrojo ar trečiojo laipsnio atrioventrikulinė blokada, sinoatrialinė blokada arba dviejų pluoštelių blokada, šio vaistinio preparato vartojimą reikėtų nutraukti. Pasireiškus pirmojo laipsnio atrioventrikulinei blokadai, pacientą būtina stebėti atidžiau.
Buvo naujos aritmijos atsiradimo ar jau gydomos aritmijos pablogėjimo atvejų, kurie kartais būdavo mirtini. Nors ir sunku, labai svarbu atskirti vaistinio preparato veiksmingumo stoką nuo proaritminio jo poveikio, nepriklausomai nuo to, ar pablogėjo širdies būklė. Proaritminis poveikis, vartojant amjodaroną, pasireiškia rečiau, nei vartojant kitus antiaritminius preparatus, ir paprastai pasireiškia, jei atsiranda amjodarono ir kitų vaistinių preparatų sąveika ir (arba) jei sutrinka elektrolitų pusiausvyra (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius).

Hipertiroidizmas (žr. 4.8 skyrių)
Hipertiroidizmas gali atsirasti gydymo amjodaronu metu arba kelių mėnesių laikotarpyje po jo nutraukimo. Į tokius klinikinius simptomus (paprastai nesunkius) kaip kūno svorio mažėjimas, aritmijos atsiradimas, krūtinės angina, stazinis širdies nepakankamumas, gydytojas turi atkreipti dėmesį. Diagnozė patvirtinama, jei serume aiškiai sumažėja TSH koncentracija (nustatyta ultrajautriu būdu). Tokiu atveju amjodarono vartojimą reikia nutraukti. Būklė paprastai sunormalėja per keletą mėnesių po gydymo nutraukimo: pirmiausia tampa normali klinikinė būklė, po to - skydliaukės funkcijos tyrimo rodmenys. Sunkiais atvejais, kurie gali būti mirtini, reikia skubaus terapinio gydymo.

Sąveika su kitais vaistiniais preparatais (žr. 4.5 skyrių)
Amjodarono rekomenduojama nevartoti kartu su beta blokatoriais, širdies susitraukimus retinančiais kalcio kanalų blokatoriais (verapamiliu, diltiazemu) bei stimuliuojamo poveikio vidurius laisvinančiais vaistiniais preparatais, kurie gali sukelti hipokalemiją.

Plaučių sutrikimai (žr. 4.8 skyrių)
Pasireiškus dusuliui ar sausam kosuliui kartu su (be) bendru savijautos pablogėjimu, reikia įtarti toksinį poveikį plaučiams, pvz., intersticinį pneumonitą. Jeigu krūvio metu atsiranda dispnėja (izoliuota arba susijusi su bendru būklės pablogėjimu, pasireiškiant nuovargiui, svorio mažėjimui, karščiavimui), būtina atlikti krūtinės ląstos rentgenogramą bei iš naujo apsvarstyti gydymą amjodaronu, nes anksti nutraukus jo vartojimą intersticinis pneumonitas paprastai praeina: klinikiniai požymiai dažniausiai išnyksta per 3 ‑ 4 savaites, o radiologinis vaizdas ir plaučių funkcija gerėja lėčiau (kelis mėnesius). Būtina apsvarstyti, ar neskirti kortikosteroidų.
Labai retais atvejais, paprastai iš karto po operacijos, gali pasireikšti sunki, kartais mirtina, kvėpavimo sistemos komplikacija (suaugusių ūminis respiracinis distreso sindromas). Manoma, kad šis sutrikimas gali būti susijęs su didele deguonies koncentracija (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius).

Kepenų sutrikimai (žr. 4.8 skyrių)
Tik pradėjus gydymą bei reguliariai jo metu rekomenduojama tirti kepenų funkciją (transaminazių koncentraciją) ir padaryti EKG. Vartojant geriamą ar į veną švirkščiamą amjodaroną, bei per 24 valandas po intraveninio amjodarono pavartojimo, gali pasireikšti ūminiai kepenų funkcijos sutrikimai (įskaitant sunkų hepatoceliulinį ar kepenų funkcijos nepakankamumą, kartais mirtiną) ir lėtinis kepenų funkcijos sutrikimas. Todėl, jei transaminazių koncentracija normalią viršija tris kartus, amjodarono dozę būtina sumažinti arba nutraukti jo vartojimą. Geriamo amjodarono sukelto lėtinio kepenų funkcijos sutrikimo klinikiniai ir laboratoriniai simptomai (hepatomegalija, transaminzių koncentracijos padidėjimas iki 5 kartų, palyginti su normalia) gali būti minimalūs ir gydymą nutraukus praeiti, nors buvo ir mirties atvejų.

Nervų ir raumenų sutrikimai (žr. 4.8 skyrių)
Amjodaronas gali sukelti periferinę sensomotorinę neuropatiją ir (arba) miopatiją. Paprastai šie sutrikimai praeina per kelis mėnesius po amjodarono vartojimo nutraukimo, tačiau kartais nevisiškai.

Akių sutrikimai (žr. 4.8 skyrių)
Jei matomas vaizdas tampa neryškus arba pablogėja regėjimas, būtina nedelsiant atlikti pilną oftalmologinį ištyrimą, įskaitant fundoskopiją. Jei atsiranda optinė neuropatija ir (arba) optinis neuritas, dėl galimo būklės progresavimo iki aklumo amjodarono vartojimą būtina nutraukti.

Atsargumas
Reikia būti atsargiems, jeigu yra elektrolitų pusiausvyros sutrikimų, ypač hipokalemija. Būtina atkreipti dėmesį į būkles, galinčias sukelti hipokalemiją, nes ji skatina vaistinio preparato aritminio poveikio pavojų. Prieš pradedant gydymą amjodaronu, reikia sureguliuoti kalio kiekį kraujyje.Toliau išvardytas nepageidaujamas poveikis dažniausiai būna susiję su per didele doze, todėl būtina atidžiai parinkti mažiausią veiksmingą palaikomąją dozę norint jo išvengti arba sumažinti.

Pacientus reikėtų perspėti, kad vartojant šį vaistinį preparatą, negalima būti saulės šviesoje, bei kad būtina imtis priemonių, kad ji nepaveiktų odos (žr. 4.8 skyrių).

Būklės stebėjimas (žr. 4.8 skyrių)
Prieš gydymą amjodaronu rekomenduojama užrašyti EKG ir ištirti kalio kiekį kraujo serume. Gydymo metu rekomenduojama reguliariai tirti kepenų funkciją (transaminazių koncentraciją) ir stebėti EKG.
Be to, amjodaronas gali sukelti hipotiroidizmą ar hipertiroidizmą, ypač jei pacientui jau buvo skydliaukės sutrikimų, todėl prieš jo vartojimą rekomenduojama atlikti klinikinį bei laboratorinį (TSH ultrajautriu būdu) ištyrimą. Tokius stebėjimus reikia atlikinėti viso gydymo metu bei kelis mėnesius po jo nutraukimo. Jei įtariama, kad skydliaukės funkcija sutrikusi, reikia ištirti TSH koncentraciją serume.
Pastebėta, kad nuolat skiriant antiaritminius vaistus, padidėja širdies stimuliatoriaus ar implantuojamų kardioverterių-defibriliatorių skilvelių defibriliacijos ir/ar ritmo vedlio slenkstis, dėl ko gali sutrikti prietaiso efektyvus veikimas. Todėl, prieš gydymą ir gydymo amjodoronu metu, rekomenduojama dažnai tikrinti prietaiso veikimą.

Skydliaukės sutrikimai (žr. 4.8 skyrių)
Amjodaronas gali sukelti skydliaukės sutrikimų (žr. 4.8 skyrių). Amjodaronas slopina periferinį tiroksino (T4) virtimą trijodtironinu (T3) ir gali sukelti izoliuotus biocheminius pokyčius (didinti laisvo T4 koncentraciją serume, laisvo T3 koncentracijai kiek mažėjant ar net išliekant normaliai), nors kliniškai pacientui būna eutiroidizmas. Tokiu atveju amjodarono vartojimo nutraukti nereikia.
Kad pasireiškė hipotiroidizmas, galima įtarti, kai yra tokių klinikinių požymių (paprastai jie būna lengvi): kūno svorio didėjimas, šalčio netoleravimas, aktyvumo sumažėjimas, stipri bradikardija. Diagnozė patvirtinama, jei serume aiškiai sumažėja TSH koncentracija. Eutiroidizmas paprastai pasiekiamas po gydymo nutraukimo praėjus 1 ‑ 3 mėnesiams. Jei yra gyvybei pavojinga būklė, amjodarono vartojimą galima tęsti, tačiau kartu reikia vartoti L-tiroksiną (jo dozė nustatoma pagal TSH koncentraciją).

Vaikai
Cordarone vaikams vartoti nerekomenduojama, nes jo saugumas ir veiksmingumas tokio amžiaus ligoniams kontroliuotų klinikinių tyrimų metu netirtas.

Anestezija (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius)
Prieš operaciją anesteziologą reikėtų informuoti apie tai, jog pacientas vartoja amjodaroną.
Jei vaistinis preparatas vartojamas ilgai, vietinės ar bendrosios anestezijos metu gali padidėti nepageidaujamo poveikio (kraujotakos sutrikimų) pavojus. Dažniausiai gali labai suretėti širdies susitraukinėjimai, sumažėti arterinis kraujospūdis ir širdies išstumiamo kraujo tūris, atsirasti laidumo sutrikimų.
Žinomi keli atvejai, kai pacientams, vartojantiems amjodaroną, pasibaigus operacijai, pasireiškė kvėpavimo distreso sindromas, todėl, pradėjus dirbtinę plaučių ventiliaciją, tokius ligonius būtina atidžiai stebėti.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Dauguma vaistinių preparatų nuo aritmijos gali slopinti širdies automatizmą, pabloginti laidumą ir mažinti širdies susitraukinėjimų jėgą. Kelių vaistinių preparatų nuo aritmijos vartojimas kartu didina jų veiksmingumą, tačiau tokiu atveju būtina labai atidžiai stebėti pacientų savijautą bei jų elektrokardiogramą. Kartu draudžiama vartoti preparatus (pvz., amjodaroną) didinančius torsade de pointes pavojų. Vartoti tos pačios grupės vaistinius preparatus nuo aritmijos nerekomenduojama, nes didėja nepageidaujamo poveikio širdžiai pavojus. Jei kartu vartojami keli vaistiniai preparatai, galintys sukelti bradikardiją, pabloginti širdies laidumą ir mažinti širdies susitraukinėjimų jėgą, būtina atidžiai stebėti paciento savijautą ir elektrokardiogramą.

Vaistiniai preparatai, kuriuos vartoti kartu su amjodaronu draudžiama.

Preparatai, kurie gali sukelti torsade de pointes:
vaistiniai preparatai nuo aritmijos, pvz., Ia grupės (kvinidinas, hidrokvinidinas, disopiramidas), III grupės (sotalolis, dofetilidas, ibutilidas), bepridilis;
neantiaritminiai vaistiniai preparatai: kai kurie neuroleptikai, cisapridas, difemanilis, mizolastinas, į veną injekuojami eritromicinas ir vinkamicinas bei parenteraliniu būdu vartojamas pentamidinas.
Didėja skilvelių aritmijos, ypač polimorfinės skilvelinės paroksizminės tachikardijos, pavojus.
Sparfloksacinas
Vartojant amjodaroną su sparfloksacinu, torsade de pointes pavojus didėja, nes ilgėja QT tarpas (stiprėja šių vaistinių preparatų toks elektrofiziologinis poveikis).

Nerekomenduojama vartoti amjodarono kartu su toliau išvardytais vaistiniais preparatais.

Vaistiniais preparatais nuo psichozės, kurie gali sukelti torsade de pointes (fenotiazinais: tioridazinu, chlorpromazinu, levopromazinu, trifluoperazinu, ciamemazinu, benzamidais: sulpiridu, amisulpiridu, tiapridu, butirofenonais: haloperidoliu, droperidoliu, kitais, pvz., pimozidu).
Didėja skilvelių aritmijos, ypač torsade de pointes pavojus.
Halofantrinu, pentamidinu, moksifloksacinu.
Didėja skilvelių aritmijos, ypač torsade de pointes pavojus, todėl jei įmanoma, būtina nutraukti šių vaistinių preparatų vartojimą. Jei šių vaistinių preparatų ir amjodarono vartojimas būtinas, prieš gydymą reikia ištirti QT tarpą, o po to stebėti elektrokardiogramą.
Injekuojamu diltiazemu.
Didėja bradikardijos ir atrioventrikulinės blokados pavojus. Jei tokio vaistinių preparatų derinio vartojimas yra gyvybiškai svarbus, būtina atidžiai stebėti ligonio savijautą ir elektrokardiogramą.
β-adrenoreceptorių blokatoriais, išskyrus sotalolį ir esmololį.
Gali pasireikšti širdies automatizmo, kontraktiliškumo ir laidumo sutrikimų (slopinamas kompensacinis simpatinis mechanizmas).
Fluorchinolonais.

Vaistiniai preparatai, kuriuos kartu su amjodaronu reikia vartoti atsargiai.

Geriamieji antikoaguliantai
Amjodaronas, slopindamas citochromą P450 2C9, didina varfarino koncentraciją. Varfariną vartojant su amjodaronu, gali stiprėti antikoaguliantinis poveikis ir didėti kraujavimo pavojus. Būtina dažniau tirti protrombino laiką ir tarptautinį normalizuotą santykį (INR). Vartojant amjodaroną ir nutraukus jo vartojimą, būtina koreguoti geriamųjų antikoaguliantų dozę.
Ciklosporinas
Pablogėjus ciklosporino metabolizmui kepenyse, jo koncentracija kraujyje didėja, todėl gali pasireikšti toksinis poveikis inkstams. Vartojant amjodaroną ir jo vartojimą nutraukus, būtina ištirti ciklosporino koncentraciją kraujyje bei inkstų funkciją, prireikus keisti dozę.
Geriamasis diltiazemas
Vartojant šiuos vaistinius preparatus kartu, didėja bradikardijos ir atrioventrikulinės blokados pavojus. Toks poveikis dažniau pasireiškia senyvo amžiaus žmonėms. Būtina stebėti paciento būklę ir elektrokardiogramą.
Širdies glikozidai
Vartojant šiuos vaistinius preparatus kartu, slopinamas automatizmas (gali pasireikšti pernelyg didelė bradikardija) ir atrioventrikulinis laidumas. Tai atsitinka todėl, kad dėl mažėjančio digoksino klirenso didėja pastarojo koncentracija kraujyje.
Būtina sekti klinikinę paciento būklę, EKG bei digoksino koncentraciją kraujyje ir stebėti, ar neatsiranda klinikinių toksinio širdį veikiančių glikozidų poveikio požymių. Jei reikia, koreguojama digoksino dozė.
Esmololis
Gali pasireikšti širdies automatizmo, kontraktiliškumo ir laidumo sutrikimų (slopinamas kompensacinis simpatinis mechanizmas). Būtina stebėti paciento savijautą ir elektrokardiogramą.
Kalio kiekį kraujyje mažinantys vaistiniai preparatai: hipokalemiją sukeliantys diuretikai vartojami po vieną arba keli kartu, stimuliuojamojo veikimo vidurių minkštinamieji vaistiniai preparatai, sisteminio poveikio gliukokortikoidai (sisteminio poveikio), tetrakosactidas, į veną injekuojamas amfotericinas B.
Didėja skilvelių aritmijos, ypač torsade de pointes pavojus, nes tai skatina sumažėjęs kalio kiekis kraujyje. Vartojant šiuos vaistinius preparatus kartu su amjodaronu, būtina stebėti paciento būklę, elektrokardiogramą ir laboratorinių tyrimų rodmenis.
Fenitoinas
Amjodaronas, slopindamas citochromą P450 2C9, didina fenitoino koncentraciją plazmoje. Šiuos vaistinius preparatus vartojant kartu, gali pasireikšti fenitoino perdozavimas (atsirasti neurologinių simptomų). Reikia stebėti klinikinę ligonio būklę, fenitoino koncentraciją plazmoje ir, jei reikia mažinti fenitoino dozę.
Bradikardiją galintys sukelti vaistiniai preparatai: kalcio kanalų blokatoriai (diltiazemas, verapamilis), beta adrenoreceptorių blokatoriai (išskyrus sotalolį), klonidinas, guanfacinas, rusmenės preparatai, meflokvuinas, cholinesterazės inhibitoriai (donepezilis, galantaminas, rivastigminas, takrinas, ambemonius, piridostigminas, neostigminas).
Didėja skilvelių aritmijos, ypač torsade de pointes, pavojus. Būtina stebėti pacientą savijautą ir elektrokardiogramą.
Flekainidas
Amjodaronas, slopindamas citochromo CYP 2D6 aktyvumą, didina flekainido koncentraciją plazmoje, todėl būtina koreguoti flekainido dozę.
Vaistiniai preparatai, kuriuos metabolizuoja citochromas P450 3A4:
Tokių vaistinių preparatų, vartojamų su CYP 3A4 inhibitoriumi amjodaronu, koncentracija plazmoje gali padidėti, todėl gali padidėti toksinio poveikio pavojus:
- Ciklosporinas: koncentracija plazmoje gali padidėti. Būtina koreguoti dozę.
- Fentanilis: farmakologinis poveikis gali sustiprėti, todėl padidėja toksinio poveikio pavojus.
- Kiti vaistiniai preparatai, kuriuos metabolizuoja citochromas CYP 3A4: lidokainas, takrolimuzas, sildenafilis, midazolamas, triazolamas, dihidroergotaminas, ergotaminas, simvastinas ir kitokie CYP 3A4 metabolizuojami statinai (didėja toksinio poveikio raumenims pavojus).
Bendroji anestezija (žr. 4.4 skyrių).
Pacientams, kuriems buvo sukelta bendroji anestezija, atsirado potencialiai sunkių komplikacijų: bradikardija (nereaguojanti į atropiną), hipotenzija, laidumo sutrikimai, širdies išstumiamo kraujo tūrio sumažėjimas. Buvo labai retų sunkaus kvėpavimo sistemos funkcijos sutrikimo atvejų (ūminis suaugusių respiracinio distreso sindromas), kartais net mirtinų. Toks sutrikimas paprastai pasireikšdavo iš karto po operacijos. Gali būti, kad jo atsiradimui turi įtakos amjodarono sąveika su didelės koncentracijos deguonimi.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumo laikotarpis
Atlikus tyrimus su gyvūnais, teratogeninio poveikio nenustatyta. Nors, atlikus gerai kontroliuojamus tyrimus su dviem gyvūnų rūšimis, nustatyta apsigimimų, kurie yra teratogeninio poveikio pasekmė, tokio poveikio gydant žmones nesitikima.
Nėra pakankamai duomenų, ar pirmuosius tris nėštumo mėnesius vartojamas amjodaronas gali sukelti apsigimimų.
Išnykus mėnesinėms, vaisiaus skydliaukė pradeda kaupti jodą tik po 14 savaičių, todėl nesitikima kokio nors poveikio jai, nors prieš tai ir buvo vartotas amjodaronas. Jei vaistinis preparatas vartojamas nuo šios nėštumo savaitės, dėl jodo pertekliaus gali atsirasti laboratorinių hipotireozės ir net gūžio simptomų.
Amjodaroną nėštumo laikotarpiu vartoti draudžiama, išskyrus neabejotinai būtinus atvejus.

Žindymo laikotarpis
Motinos piene susidaro didesnė negu kraujyje amjodarono, jo metabolitų ir jodo koncentracija, todėl žindyti draudžiama, nes kūdikiams didėja pavojus susirgti hipotireoze.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Nežinoma.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Toliau išvardytos nepageidaujamos reakcijos suskirstytos pagal organų sistemų klases bei pasireiškimo dažnumą: labai dažnos (≥1/10), dažnos (nuo ≥1/100 iki <1/10), nedažnos (nuo ≥1/1 000 iki <1/100), retos (nuo ≥1/10 000 iki <1/1 000), labai retos (<1/10 000).

Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai
Labai reti:
trombocitopenija.

Širdies sutrikimai
Dažni: bradikardija, dažniausiai vidutinio sunkumo.
Nedažni:
aritmija arba jos pasunkėjimas (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius);
laidumo sutrikimas (sinoatrialinė blokada, įvairaus laipsnio AV blokada) (žr. 4.4. skyrių).
Labai reti: sunki bradikardija ar sinusinio mazgo veiklos nutrūkimas pacientams, kuriems yra sinusinio mazgo funkcijos sutrikimas ir (arba) kurie yra senyvi.

Endokrininiai sutrikimai ( žr. 4.4 skyrių)
Dažni:
hipotiroidizmas;
hipertiroidizmas (kartais mirtinas).
Labai reti: sutrikusios antidiurezinio hormono sekrecijos sindromas (SAHSS).

Akių sutrikimai
Labai dažni: smulkios nuosėdos ragenoje (paprastai už vyzdžio). Akinamoje šviesoje gali matytis spalvoti ratilai ar matomas vaizdas gali tapti neryškus. Smulkias nuosėdas ragenoje sudaro lipidų kompleksai, kurie gydymą nutraukus išnyksta.
Labai reti: optinė neuropatija ar optinis neuritas, galintys progresuoti iki aklumo (žr. 4.4 skyrių).

Virškinimo trakto sutrikimai
Labai dažni: lengvi virškinimo sutrikimai (pykinimas, vėmimas, skonio jutimo sutrikimas), paprastai atsirandantys pradėjus vartoti įsotinamąją dozę ir praeinantys ją sumažinus.

Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai (žr. 4.4 skyrių)
Labai dažni: izoliuotas transaminazių koncentracijos serume padidėjimas, paprastai vidutinio intensyvumo (normali koncentracija viršijama 1,5 ‑ 3 kartus). Koncentracija gali sunormalėti sumažinus dozę ar net dozavimo nekeičiant.
Dažni: ūminis kepenų funkcijos sutrikimas, gausiai padidėjus transaminazių koncentracijai serume ir (arba) pasireiškiant geltai, įskaitant kepenų funkcijos nepakankamumą, kuris kartais būna mirtinas.
Labai reti: lėtinis kepenų funkcijos sutrikimas (pseudoalkoholinis hepatitas), kartais mirtinas.

Imuninės sistemos sutrikimai
Dažnis nežinomas: angioneurozinė edema (Kvinkės edema).

Tyrimai
Labai reti: inkstų funkcijos pablogėjimas, pasireiškiantis kreatinino koncentracijos serume padidėjimu.

Nervų sistemos sutrikimai
Dažni:
tremoras ar kiti ekstrapiramidiniai simptomai;
košmariški sapnai;
miego sutrikimai.
Nedažni: periferinė sensorinė, motorinė ar sensomotorinė neuropatija ir (arba) miopatija, paprastai praeinanti nutraukus vaistinio preparato vartojimą (žr. 4.4 skyrių).
Labai reti:
smegenėlių ataksija;
gerybinė intrakranijinė hipertenzija;
galvos skausmas.

Lytinės sistemos ir krūties sutrikimai
Labai reti:
epididimitas.

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai
Dažni: toksinis poveikis plaučiams (alveolinis ar intersticinis pneumonitas arba fibrozė, pleuritas, obliteruojantis bronchiolitas ir organizacinė pneumonija), kartais mirtinas (žr. 4.4 skyrių).
Labai reti:
bronchų spazmas, ypač sergantiems astma žmonėms;
ūminis respiracinio distreso sindromas, kartais mirtinas, paprastai pasireiškiantis iš karto po operacijos, galbūt dėl amjodarono sąveikos su didelės koncentracijos deguonimi (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius).
Dažnis nežinomas: kraujavimas iš plaučių.

Odos ir poodinio audinio sutrikimai
Labai dažni: padidėjęs jautrumas šviesai (žr. 4.4 skyrių).
Dažni: alyvų spalvos arba melsvai pilka odos pigmentacija (jei gydoma ilgai ir vartojama didelė paros dozė). Baigus gydymą, tokia pigmentacija lėtai, t.y. per 10-24 mėnesių, išnyksta.
Labai reti:
eritema, atsirandanti spindulinio gydymo metu;
odos išbėrimas (paprastai nespecifinis);
eksfoliacinis dermatitas;
alopecija.

Kraujagyslių sutrikimai
Labai reti: vaskulitas.

4.9 Perdozavimas

Aprašyta nedaug ūminio apsinuodijimo didele amjodarono doze atvejų. Žinomi keli atvejai, kuomet pasireiškė sinusinė bradikardija, skilvelių aritmija, torsade de pointes ir kepenų pažeidimas. Gydyti reikėtų simptomiškai. Žinant vaistinio preparato kinetines savybes, paciento būklę, ypač jų širdies veiklą, būtina ilgai stebėti. Nei amjodaronas, nei jo metabolitai hemodializės būdu iš organizmo nepasišalina.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – III grupės vaistinis preparatas nuo aritmijos, ATC kodas – C01BD01

Antiaritminės savybės
Prailgina trečiąją veikimo potencialo fazę širdies laidžiosios sistemos ląstelėse, daugiausia dėl kalio srovės susilpnėjimo (šis poveikis būdingas III klasės vaistiniams preparatams nuo aritmijos pagal Vaughan-Williams klasifikaciją).
Mažina sinusinio mazgo automatizmą, todėl pasireiškia bradikardija, kurios neveikia atropinas.
Nekonkurenciniu būdu slopina alfa adrenoreceptorius ir beta adrenoreceptorius.
Mažina sinoatrialinį, prieširdinį ir atrioventrikulinio mazgo laidumą (šis poveikis stipresnis, kuomet širdis susitraukinėja dažnai).
Nekeičia laidumo skilveliuose.
Prailgina refrakterinį laiką ir mažina miokardo dirglumą prieširdžiuose, atrioventrikuliniame mazge ir skilveliuose.
Mažina laidumą ir prailgina refrakterinį laiką papildomuose atrioventrikuliniuose pluoštuose.

Kitos savybės
Mažina periferinį pasipriešinimą ir širdies susitraukinėjimų dažnį, todėl ji sunaudoja mažiau deguonies.
Dėl tiesioginio poveikio miokardo arterijų lygiesiems raumenims gerina vainikinę kraujotaką, palaiko širdies minutinį tūrį, kadangi mažina kraujospūdį aortoje ir periferinį pasipriešinimą, nesukelia neigiamo inotropinio poveikio.
Atlikta trisdešimties prospektyviųjų, kontroliuojamųjų ir randomizuotų tyrimų analizė. Šiuose tyrimuose dalyvavo 6553 ligoniai, nesenai persirgę miokardo infarktu (78 % pacientų) arba širdies nepakankamumu (22 % pacientų). Pacientai stebėti 0,4-2,5 metų. Dažniausiai jie vartojo 200-400 mg per parą. Paaiškėjo, kad amjodaronas 13 % sumažina bendrąjį (Cl95% 0,78-0,99; p  0,03) ir 29 % aritmijų sukeltą (Cl95% 0,59-0,85; p  0,0003) mirštamumą. Visgi šiuos duomenis reikėtų vertinti atsargiai, nes atlikti tyrimai labai skyrėsi: į tyrimus įtraukti skirtingi pacientai, nevienodai ilgai gydyti, tyrimai atlikti ir įvertinti įvairiais būdais. Pacientai, vartoję amjodaroną, gydymą nutraukė dažniau (41 % ligonių) negu vartoję placebą (27 % ligonių). 7 % tiriamųjų, vartojusių amjodaroną, pasireiškė hipotiroidizmas; vartojusiems placebą - 1 % pacientų. Hipertiroidizmas pasireiškė 1,4 % ligonių, vartojusių amjodaroną, ir 0,5 % - placebą. Intersticinė pneumopatija pasireiškė 1,6 % tiriamųjų, gėrusių amjodaroną, ir 0,5 % - placebą.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Išgertas amjodaronas rezorbuojasi lėtai ir gerai prasiskverbia į audinius.
Priklausomai nuo individualių organizmo ypatybių geriamojo amjodarono biologinis pasisavinimas - 30-80 % (vidutiniškai apie %). Išgėrus vieną dozę, didžiausia koncentracija plazmoje susidaro po 3-7 val. Gydomasis poveikis dažniausiai pasireiškia per savaitę, tačiau gali pasireikšti ir po kelių dienų ar dviejų savaičių.
Amjodarono pusinės eliminacijos periodas yra ilgas ir skirtingų žmonių organizme labai skiriasi (nuo 20 iki 100 dienų). Per pirmąsias vartojimo dienas šis vaistinis preparatas kaupiasi beveik visuose audiniuose, ypač riebaliniame. Eliminacija prasideda po kelių dienų. Pusiausvyrinė koncentracija plazmoje susidaro po vieno ar kelių mėnesių, priklausomai nuo individualių organizmo ypatybių. Dėl tokių preparato savybių, norint, kad greitai susidarytų būtina koncentraciją audiniuose, iš pradžių vartojama įsotinamoji dozė.
Dalis jodo atsiskiria nuo preparato ir randama šlapime jodito pavidalo. Vartojant 200 mg paros dozę, tai prilygsta 6 mg per parą. Likusi dalis preparato ir jodo per kepenis patenka į išmatas ir pasišalina. Dėl nereikšmingo išsiskyrimo per inkstus pacientams, sergantiems inkstų nepakankamumu, skiriama įprastinė amjodarono dozė.
Baigus vartoti amjodaroną, jo eliminacija tęsiasi dar kelis mėnesius. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad, toliau nevartojant šio vaistinio preparato, jo poveikis išlieka nuo 10 dienų iki vieno mėnesio.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Nėra duomenų.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Laktozės monohidratas
Kukurūzų krakmolas
Povidonas
Koloidinis bevandenis silicio dioksidas
Magnio stearatas

6.2 Nesuderinamumas

Nėra.

6.3 Tinkamumo laikas

3 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti ne aukštesnėje kaip 25º C temperatūroje.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Dėžutėje yra 30 tablečių lizdinėse plokštelėse.