Monozide

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Monozide 20/12,5 mg tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Tabletėje yra 20 mg fosinoprilio natrio druskos ir 12,5 mg hidrochlorotiazido.

Pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. VAISTO FORMA

Tabletė

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Hipertenzija (Monozide vartojamas tada, kai monoterapijos fosinopriliu arba hidrochlorotiazidu poveikio nepakanka).

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Dozuojama individualiai.

Suaugusiems ir senyviems pacientams skiriama 1 tabletė (20 mg natrio fosinoprilio ir 12,5 mg hidrochlorotiazido) per parą.

Pacientams, sergantiems inkstų nepakankamumu. Jei inkstų nepakankamumas lengvas arba vidutinio sunkumo (kreatinino klirensas didesnis kaip 30 ml/min., kreatinino koncentracija serume neviršija maždaug 3 mg/dl, t.y. 265 mol/l), rekomenduojama skirti įprastą Monozide dozę. Pacientams, sergantiems sunkiu inkstų nepakankamumu (kreatinino klirensas mažesnis kaip 30 ml/min.), Monozide nerekomenduojamas, kadangi jiems kilpiniai diuretikai tinka geriau už tiazidinius (žr. 4.4 skyrių).

Pacientams, sergantiems kepenų nepakankamumu, pradinės Monozide dozės koreguoti nereikia (žr. 4.4 skyrių).

Senyviems pacientams. 20 % pacientų, vartojusių fosinoprilio ir hidrochlorotiazido derinį klinikinių tyrimų metu, buvo 65‑75 metų. Bendrų vaisto veiksmingumo ir vartojimo saugumo skirtumų šiems ir jaunesniems pacientams nepastebėta, tačiau negalima paneigti didesnio kai kurių senyvų pacientų organizmo jautrumo šiam vaistui galimybės.

Vaikams Monozide vartojimas neištirtas.

4.3 Kontraindikacijos

Monozide vartoti negalima, jeigu padidėjęs organizmo jautrumas šio vaisto veikliosioms arba pagalbinėms medžiagoms, kitiems AKF inhibitoriams, sulfamidų dariniams (pvz., tiazidams). Padidėjusio jautrumo reakcijų pavojus yra didesnis pacientams, kuriems anksčiau buvo alerginių reakcijų, taip pat sirgusiems ar sergantiems bronchine astma. Be to, Monozide negalima skirti esant anurijai.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Angioneurozinė edema. Buvo atvejų, kai, vartojant AKF inhibitorius (įskaitant fosinoprilį), pasireiškė angioneurozinė edema, apėmusi galūnes, veidą, lūpas, gleivinę, liežuvį, balso aparatą arba gerklas. Angioneurozinei edemai apėmus liežuvį, balso aparatą ar gerklas, gali pasireikšti kvėpavimo takų obstrukcija ir ištikti mirtis, todėl būtina nedelsiant gydyti: švirkšti 1:1000 epinefrino tirpalo po oda, prireikus imtis kitų priemonių. Tik veidą, burnos gleivinę, lūpas ir galūnes apėmusi edema paprastai praeidavo nutraukus fosinoprilio vartojimą, tačiau kai kuriais atvejais prireikė gydymo.

Anafilaktoidinės reakcijos nujautrinant. Nujautrinant plėviasparnių nuodais, dviems kitą AKF inhibitorių (enalaprilį) vartojantiems pacientams pasireiškė gyvybei pavojingų anafilaktoidinių reakcijų. Laikinai nutraukus AKF inhibitoriaus vartojimą, tiems patiems pacientams tokių reakcijų nepasireiškė, tačiau jos atsinaujino netyčia vėl pavartojus vaisto. Dėl to, mažinant AKF inhibitorius vartojančių pacientų organizmo jautrumą, reikėtų atsargumo priemonių.

Anafilaktoidinės reakcijos dializuojant labai laidžiomis membranomis arba atliekant lipoproteinų aferezę. Aprašyta atvejų, kai labai laidžiomis membranomis dializuojamiems ir AKF inhibitorius vartojantiems pacientams pasireiškė anafilaktoidinių reakcijų. Jų taip pat buvo atliekant mažo tankio lipoproteinų aferezę su absorbcija dekstrano sulfatu. Tokiems pacientams geriau parinkti kitokią dializės membraną arba kitos grupės vaistą.

Neutropenija ir agranulocitozė. Retais atvejais AKF inhibitoriai sukelia agranulocitozę ir slopina kaulų čiulpus. Tokių reakcijų pasireiškia dažniau, kai sutrikusi inkstų funkcija, ypač jei pacientas taip pat serga kraujagysles pažeidusia kolagenoze, pvz., sistemine raudonąja vilklige arba sklerodermija. Gali būti tikslinga stebėti leukocitų skaičių tokių pacientų kraujyje. Tiazidai retais atvejais taip pat sukelia agranulocitozę ir slopina kaulų čiulpus.

Hipotenzija. Retais atvejais fosinoprilis gali sukelti simptominę hipotenziją. Jos tikimybė didžiausia pacientams, kurių organizme sumažėjęs skysčių ir (arba) druskos kiekis dėl ilgalaikio diuretikų vartojimo, druskos kiekio maiste ribojimo, dializių, viduriavimo arba vėmimo. Prieš skiriant Monozide, reikėtų sureguliuoti skysčių ir (arba) druskos kiekį organizme. Pacientams, sergantiems staziniu širdies nepakankamumu (su inkstų nepakankamumu arba be jo), AKF inhibitoriai gali sukelti ryškią hipotenziją, kartu su kuria gali pasireikšti oligurija ir azotemija, o retais atvejais ištikti ūminis inkstų nepakankamumas ir mirtis. Tokius pacientus reikėtų atidžiai stebėti pirmąsias 2 gydymo savaites ir padidinus dozę. Tiazidai gali sustiprinti kitų antihipertenzinių vaistų poveikį (žr. 4.5 skyrių). Be to, tiazidų antihipertenzinis poveikis gali būti stipresnis po simpatektomijos.
Vaisių ar naujagimių sergamumas ir mirštamumas. Antrąjį ir trečiąjį nėštumo trimestrus vartojami AKF inhibitoriai gali pažeisti vaisių ir net sukelti jo mirtį (pasaulinėje literatūroje aprašytos kelios dešimtys tokių atvejų). Nustačius nėštumą, kiek įmanoma greičiau reikėtų nutraukti Monozide vartojimą.

Kepenų nepakankamumas. Vartojant AKF inhibitorius, retais atvejais pasireiškė sindromas, kuris prasideda cholestazine gelta bei progresuoja iki žaibiškos kepenų nekrozės ir kartais mirties. Šio sindromo mechanizmas neištirtas. Jei pasireiškė gelta arba gerokai padidėjo kepenų fermentų koncentracija, reikėtų nutraukti AKF inhibitoriaus vartojimą ir atitinkamai stebėti pacientą.

Inkstų nepakankamumas. Jeigu sunkiai sutrikusi inkstų funkcija (kreatinino klirensas mažesnis kaip 30 ml/min./1,73 m2), Monozide skiriama atsargiai, kadangi gali pasireikšti kumuliacinis hidrochlorotiazido poveikis ir su juo susijusi azotemija. Be to, dėl fosinoprilio sukeliamo renino, angiotenzino ir aldosterono sistemos slopinimo gali pakisti šiam poveikiui jautrių asmenų inkstų funkcija. Jeigu hipertenzija sergančio paciento vieno arba abiejų inkstų arterijos susiaurėjusios, tai, vartojant AKF inhibitorių, gali padidėti šlapalo azoto ir kreatinino koncentracija serume. Nutraukus vaisto vartojimą, šie rodikliai paprastai sunormalėja. Pirmosiomis gydymo savaitėmis tokių pacientų inkstų funkciją reikėtų stebėti. Kai kuriems hipertenzija sergantiems pacientams, kurių inkstų kraujagyslės pastebimai nepakitę, kartu vartojant fosinoprilį ir diuretiką padidėja šlapalo azoto ir kreatinino koncentracija serume. Paprastai šis padidėjimas būna nežymus ir trumpalaikis, jo tikimybė didesnė pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi. Monozide dozę gali tekti mažinti.

Kepenų nepakankamumas. Monozide atsargiai skiriama pacientams, sergantiems kepenų nepakankamumu arba progresuojančia kepenų liga, kadangi net nedideli skysčių ir elektrolitų pusiausvyros pokyčiai jiems gali sukelti kepeninę komą. Be to, kepenų nepakankamumu sergančių pacientų plazmoje gali susidaryti didesnė fosinoprilio koncentracija. Tiriant alkoholine arba tulžine kepenų ciroze sergančius pacientus, nustatytas sumažėjęs suminis (organizmo) fosinoprilato klirensas ir maždaug 2 kartus padidėjęs PPK plazmoje.

Elektrolitų pusiausvyros sutrikimai. Reikėtų periodiškai tirti elektrolitų koncentraciją serume norint nustatyti galimus jų pusiausvyros sutrikimus. Tiazidai (įskaitant hidrochlorotiazidą) gali sukelti skysčių ir elektrolitų pusiausvyros sutrikimų (hipokalemiją, hiponatremiją, hipochloreminę alkalozę). Reikėtų periodiškai tirti, ar nėra klinikinių sutrikusios skysčių ir elektrolitų pusiausvyros požymių arba simptomų, pvz., burnos sausumo, troškulio, silpnumo, letargijos, mieguistumo, nenustygimo, raumenų skausmo, mėšlungio ar nuovargio, hipotenzijos, oligurijos, tachikardijos, pykinimo ar vėmimo. Tiazidai gali sukelti hipokalemiją (ypač kai išsiskiria daug šlapimo ir sunkia kepenų ciroze sergantiems pacientams), tačiau jos pavojų mažina fosinoprilis. Monozide gali didinti, mažinti kalio koncentraciją serume arba jos neveikti. Šio vaisto sukeltas chloro stygius paprastai būna lengvas, jo koreguoti nereikia. Tiazidai mažina kalcio išsiskyrimą. Nedaugeliui pacientų, ilgai vartojusių tiazidus, nustatyta patologinių prieskydinės liaukos pokyčių, hiperkalcemija ir hipofosfatemija. Dažnų hiperparatirozės komplikacijų (pvz., inkstų akmenų, kaulų rezorbcijos, pepsinės opos) nebuvo. Prieš tiriant prieskydinių liaukų funkciją, tiazidų vartojimą reikėtų nutraukti. Tiazidai didina magnio išsiskyrimą su šlapimu, todėl gali sukelti hipomagnezemiją.

Metabolizmo sutrikimai. Kai kuriems tiazidus vartojantiems pacientams gali pasireikšti hiperurikemija ir ūminis podagros priepuolis. Vartojant šiuos vaistus, gali pakisti insulino poreikis cukriniu diabetu sergantiems pacientams, kliniškai pasireikšti latentinis cukrinis diabetas. Tiazidus vartojantiems pacientams buvo cholesterolio ir trigliceridų koncentracijos padidėjimo atvejų.

Kosulys. Buvo atvejų, kai AKF inhibitorius (įskaitant fosinoprilį) vartojantys pacientai pradėjo kosėti. Paprastai kosulys būna sausas, nuolatinis ir praeina nutraukus vaisto vartojimą. Nustatant kosulio diferencinę diagnozę, reikėtų atsižvelgti į tai, kad jį gali sukelti AKF inhibitoriai.

Operacija ir anestezija. Operuojant arba atliekant anesteziją hipotenziją sukeliančiais vaistais, fosinoprilis gali sustiprinti hipotenzinį poveikį.

Sisteminė raudonoji vilkligė. Aprašyta atvejų, kai tiazidai sukėlė sisteminės raudonosios vilkligės paūmėjimą ar suaktyvėjimą (taip pat žr. 4.4 skyrių).

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Sąveika su kitais vaistais

Alkoholis, barbitūratai ir narkotiniai analgetikai gali sustiprinti tiazidų sukeliamą ortostatinę hipotenziją.

Antacidiniai vaistai (aliuminio hidroksidas, magnio hidroksidas ir simetikonas) gali trikdyti Monozide rezorbciją, todėl, jeigu šiuos vaistus reikia vartoti kartu, nuo jų iki Monozide vartojimo turėtų praeiti bent 2 val.

Vaistų nuo cukrinio diabeto (geriamųjų ir insulino) dozes gali tekti didinti, kadangi tiazidai gali didinti gliukozės koncentraciją kraujyje.

Vaistų nuo podagros (probenecido, sulfinpirazono) dozes gali tekti didinti, kadangi hidrochlorotiazidas gali didinti šlapimo rūgšties koncentraciją kraujyje.

Kalcio druskos. Tiazidai gali mažinti kalcio išsiskyrimą ir didinti jo koncentraciją serume, todėl, jei kartu su jais būtina skirti kalcio druskų, reikėtų stebėti kalcio koncentraciją serume ir prireikus koreguoti jo dozę.

Cholestiramino derva ir kolestipolio hidrochloridas gali lėtinti arba mažinti hidrochlorotiazido rezorbciją. Tiazidų nereikėtų gerti bent 1 val. iki ir 4‑6 val. po šių vaistų vartojimo.

Litis. Pacientams, kartu su AKF inhibitoriais ir (arba) diuretikais vartojantiems ličio preparatus, rasta didesnė ličio koncentracija serume, nustatytas ličio toksinio poveikio pavojus. Monozide ir ličio preparatų kartu skiriama atsargiai, rekomenduojama dažnai tirti ličio koncentraciją serume.

Endogeninių prostaglandinų sintezės inhibitoriai kai kurių pacientų organizme gali silpninti diuretikų poveikį. Taip pat nustatyta, kad indometacinas silpnina kitų AKF inhibitorių antihipertenzinį poveikį, ypač mažos renino koncentracijos hipertenzija sergantiems pacientams. Panašiai gali veikti ir kiti nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (pvz., aspirinas).

Kiti diuretikai ir antihipertenziniai vaistai. Monozide sudėtyje esantis hidrochlorotiazidas gali sustiprinti kitų antihipertenzinių vaistų, ypač ganglijų blokatorių ir periferinių adrenoblokatorių poveikį. Be to, jis gali sąveikauti su diazoksidu, todėl reikėtų stebėti gliukozės koncentraciją kraujyje, šlapimo rūgšties koncentraciją serume ir kraujospūdį.

Kalio papildai ir kalį sulaikantys diuretikai. Kalio papildai ir kalį sulaikantys diuretikai (pvz., spironolaktonas, amiloridas, triamterenas) gali didinti hiperkalemijos pavojų. Jeigu šių vaistų reikia skirti kartu su Monozide, jie vartojami atsargiai, dažnai tiriant kalio koncentraciją serume.

Operacijos metu vartojami vaistai. Hidrochlorotiazidas gali sustiprinti nedepoliarizuojančių raumenų relaksantų, anestezijos premedikacijai ir operacinei anestezijai vartojamų vaistų (pvz., tubokurarino chlorido ir galamino trietiodido) poveikį, todėl jų dozes gali tekti koreguoti. Reikėtų ištirti, ar nesutrikusi skysčių ir elektrolitų pusiausvyra bei prireikus ją sureguliuoti prieš operaciją. Monozide vartojantiems ir operuojamiems pacientams kraujospūdžio didinamųjų vaistų (pvz., norepinefrino) skiriama atsargiai. Anestezijos premedikacijai ir anestezijai vartojamų vaistų dozės mažinamos. Jei įmanoma, hidrochlorotiazido vartojimą reikėtų nutraukti likus savaitei iki operacijos.

Kiti vaistai. Kartu vartojami aspirinas, chlortalidonas, cimetidinas, digoksinas, metoklopramidas, nifedipinas, propranololis, propantelinas ir varfarinas įtakos neprisijungusio fosinoprilio biologiniam prieinamumui neturi.

Įtaka laboratorinių tyrimų rezultatams

Vartojant fosinoprilį, absorbcijos ant anglies metodu gali būti nustatyta mažesnė negu yra digoksino koncentracija serume, todėl ją geriau tirti kitais būdais, naudojant antikūnais padengtą vamzdelį. Likus kelioms dienoms iki prieskydinių liaukų funkcijos tyrimo, Monozide vartojimą reikėtų laikinai nutraukti.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas. Aprašyta atvejų, kai, vartojus AKF inhibitorius antrąjį ir trečiąjį nėštumo trimestrus, buvo pažeistas arba net žuvo vaisius ar naujagimis. Šiuos vaistus vartojus tik pirmąjį nėštumo trimestrą, tokių nepageidaujamų poveikių nepastebėta. Nustačius nėštumą, kiek įmanoma greičiau reikėtų nutraukti Monozide vartojimą (žr. 4.4 skyrių)

Žindymas. Fosinoprilio ir hidrochlorotiazido randama motinos piene. Monozide gali sukelti sunkių nepageidaujamų poveikių žindomam kūdikiui, todėl, atsižvelgiant į gydymo šiuo vaistu svarbą motinai, reikėtų nutraukti jo vartojimą arba atsisakyti žindymo.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

-

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Placebo kontroliuojamų tyrimų metu šis vaistas dažniausiai vartotas 2 mėn. Dėl klinikinių arba laboratorinių nepageidaujamų poveikių fosinoprilio ir hidrochlorotiazido derinio vartojimą nutraukė 3,5 %, placebo – 4,3 % pacientų. Klinikinių Monozide tyrimų metu nepageidaujamų poveikių dažnis senyviems (65 metų ir vyresniems) pacientams buvo panašus kaip jaunesniems. Klinikiniai nepageidaujami poveikiai, tikriausiai arba galbūt susiję su Monozide, ir placebu kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu pasireiškę bent 2 % pacientų, nurodyti žemiau.

Placebo kontroliuojamų tyrimų pastebėti vaisto nepageidaujami poveikiai *

Fosinoprilio ir hidrochlorotiazido derinys (n = 660)
Placebo (n = 368)

Pasireiškimo ir vartojimo nutraukimo dažniai (%)
Pasireiškimo ir vartojimo nutraukimo dažniai (%)
Galvos skausmas
7,0 (0,3)
12,8 (1,4)
Kosulys
5,6 (0,3)
1,1 (0,0)
Nuovargis
3,9 (0,2)
2,4 (0,3)
Galvos svaigimas
3,2 (0,0)
2,2 (0,3)
Viršutinių kvėpavimo takų infekcija
2,3 (0,0)
2,7 (0,0)
Raumenų ir kaulų skausmas
2,0 (0,0)
1,9 (0,3)
* Reikšmingo skirtumo tarp fosinoprilio ir hidrochlorotiazido derinį bei placebą vartojusių grupių nenustatyta.

Žemiau pagal organizmo sistemas išvardyti kiti kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu (n = 660) pastebėti klinikiniai nepageidaujami poveikiai, kurie yra tikriausiai arba galbūt susiję su Monozide ir pasireiškė 0,5‑2 % pacientų, arba pasireiškė rečiau, tačiau buvo kliniškai svarbūs (nepriklausomai nuo ryšio su Monozide vartojimu).

Bendrieji: krūtinės skausmas, silpnumas, karščiavimas.

Širdies ir kraujagyslių sistema: ortostatinė hipotenzija, edema, paraudimas dėl kraujo priplūdimo, aritmija, sinkopė.

Oda: niežulys, išbėrimas.

Endokrininė sistema ir metabolizmas: lytinė disfunkcija, pakitęs lytinis potraukis.

Virškinimo sistema: pykinimas ar vėmimas, viduriavimas, dispepsija ar rėmuo, pilvo skausmas, gastritas ar ezofagitas.

Imuninė sistema: angioneurozinė edema.

Raumenys ir kaulai: mialgija ar mėšlungis.

Nervų sistema ir psichika: somnolencija, depresija, nejautra ar parestezija.

Kvėpavimo sistema: sinusų paburkimas, faringitas, sloga.

Specifiniai pojūčiai: triukšmas ausyse.

Urogenitalinė sistema: dažnas šlapinimasis, dizurija.

Laboratorinių tyrimų anomalijos: elektrolitų, šlapimo rūgšties, gliukozės, magnio, cholesterolio, trigliceridų ir kalcio koncentracijos serume pokyčiai (žr. 4.4 skyrių), neutropenija.

Be to, atskirai vartojant fosinoprilį ir hidrochlorotiazidą, pastebėta žemiau nurodytų nepageidaujamų poveikių.

Širdies ir kraujagyslių sistema: krūtinės angina ar miokardo infarktas, smegenų kraujotakos katastrofa, hipotenzija, šlubumas.

Oda: dilgėlinė, jautrumo šviesai padidėjimas.

Endokrininė sistema ir metabolizmas: podagra.

Virškinimo sistema: pankreatitas, cholestazinė gelta, hepatitas.

Kraujas: aplazinė anemija, agranulocitozė, leukopenija, trombocitopenija, hemolizinė anemija, limfadenopatija.

Imuninė sistema: nekrozinis angijitas, Stevens-Johnson sindromas, kvėpavimo distresas (pneumonitas, plaučių edema), purpura.

Raumenys ir kaulai: artralgija.

Nervų sistema ir psichika: vertigas (galvos sukimasis), apsvaigimas, parestezija.

Kvėpavimo sistema: bronchų spazmas.

Specifiniai pojūčiai: regos ir skonio sutrikimai.

Urogenitalinė sistema: inkstų nepakankamumas.

Laboratorinių tyrimų anomalijos: kepenų funkcijos rodiklių (transaminazių, laktato dehidrogenazės, šarminės fosfatazės ir bilirubino) koncentracijos serume padidėjimas.

4.9 Perdozavimas

Specifinės informacijos apie Monozide perdozavimo gydymą nėra. Šiuo vaistu apsinuodijusius pacientus reikėtų gydyti simptominėmis ir palaikomosiomis priemonėmis. Perdozavus Monozide, reikėtų nutraukti vaisto vartojimą ir atidžiai stebėti pacientą. Rekomenduojama sukelti vėmimą ir (arba) plauti skrandį, nustatytais būdais šalinti dehidrataciją, elektrolitų pusiausvyros sutrikimus ir hipotenziją. Hemodializė ar peritoninė dializė pašalina mažai fosinoprilio. Kiek hemodializės metu pašalinama hidrochlorotiazido, nenustatyta.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Fosinoprilis yra esterinės struktūros provaistas, kurį esterazės hidrolizuoja į farmakologiškai veiklią formą – fosinoprilatą. Pastarasis yra specifinis konkurencinio veikimo AKF inhibitorius, neleidžiantis angiotenzinui I virsti kraujagysles siaurinančiu angiotenzinu II. Sumažėjus angiotenzino II, susilpnėja kraujagyslių lygiuosius raumenis susitraukti skatinantys impulsai ir aldosterono sekrecija.

Įtakos gydomajam poveikiui gali turėti ir tai, kad AKF slopinimas trikdo kraujagysles stipriai plečiančio peptido bradikinino irimą. Fosinoprilis mažina kraujospūdį ir tiems hipertenzija sergantiems pacientams, kurių plazmoje renino koncentracija maža.

Tiazidų (įskaitant hidrochlorotiazidą) antihipertenzinio poveikio mechanizmas nežinomas. Šie vaistai veikia elektrolitų reabsorbciją inkstų kanalėliuose (maždaug vienodai didina natrio ir choro išsiskyrimą). Padidėjus natrio išsiskyrimui su šlapimu, taip pat daugiau pasišalina kalio ir bikarbonato. Hidrochlorotiazidas didina renino aktyvumą plazmoje, aldosterono sekreciją bei mažina kalio koncentraciją serume. Kartu vartojamas fosinoprilis mažina hidrochlorotiazido sukeliamą kalio netekimą.

Klinikinių tyrimų metu nustatyta, kad fosinoprilio ir hidrochlorotiazido derinio sukeliamas kraujospūdžio sumažėjimas yra maždaug lygus atskirų jo komponentų sukeliamų sumažėjimų sumai. Išgėrus Monozide, kraujospūdis labiausiai sumažėja po 2‑6 val., antihipertenzinis poveikis išlieka 24 val. Simptominė ortostatinė hipotenzija yra nedažna, tačiau gali pasireikšti pacientams, kurių organizme sumažėjęs druskos ir (arba) skysčio kiekis. Staiga nutraukus fosinoprilio ir hidrochlorotiazido derinio vartojimą, rikošetinė hipertenzija nepasireiškia.

Išgėrus hidrochlorotiazido, diurezinis poveikis pasireiškia po 2 val., stipriausias būna maždaug po 4 val., ir išlieka apie 6‑12 val.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Išgėrus Monozide, rezorbuojama 30‑40 % fosinoprilio ir 50‑80 % hidrochlorotiazido. Maistas beveik neturi įtakos rezorbuojamam fosinoprilio kiekiui, tačiau gali sulėtinti jo rezorbciją.

Hidrochlorotiazido rezorbciją didina virškinimo trakto peristaltiką slopinantys vaistai.

Esterazės (daugiausiai kepenyse) hidrolizuoja fosinoprilį į farmakologiškai veiklią formą – fosinoprilatą. Kai kepenų funkcija sutrikusi, fosinoprilio virtimas fosinoprilatu gali būti lėtesnis, tačiau fosinoprilato susidaro tiek pat. Didžiausia fosinoprilato koncentracija plazmoje susidaro maždaug po 3 val. (nepriklausomai nuo fosinoprilio dozės). Išgėrus vieną Monozide dozę ir vartojant jį pakartotinai, farmakokinetikos rodikliai (didžiausia koncentracija plazmoje ir PPK) būna tiesiogiai proporcingi dozei.

Išgėrus Monozide, didžiausia hidrochlorotiazido koncentracija plazmoje susidaro maždaug po 1‑2,5 val.

Didelė fosinoprilato dalis (95 %) būna prisijungusi prie plazmos baltymų, tačiau prie kraujo kūnelių prisijungęs jo kiekis nereikšmingas.
Tyrimų su gyvūnais duomenimis, fosinoprilio ar fosinoprilato per kraujo ir smegenų barjerą nepatenka, tačiau nėštumo metu fosinoprilato patenka per placentą. Žmogaus placentos barjerą hidrochlorotiazidas praeina lengvai, susidaro panaši kaip motinos kraujyje vaisto koncentracija.

Hidrochlorotiazidas nemetabolizuojamas ir greitai eliminuojamas per inkstus. Plazmoje jo 68 % būna prisijungusio prie baltymų. Hidrochlorotiazido vidutinis pusinis laikas plazmoje – 5‑15 val.

Per kepenis ir inkstus pašalinamas maždaug vienodas į veną pavartoto fosinoprilato kiekis.

Hipertenzija sergantiems pacientams, kurių inkstų ir kepenų funkcija normali, kartojamai vartojant fosinoprilį, vidutinis efektyvus fosinoprilato akumuliacijos pusinis laikas buvo 11,5 val. Dializės metu fosinoprilio pašalinama nedaug. Fosinoprilato klirensas hemodializės metu sudaro vidutiniškai 2 %, o peritoninės dializės metu – 7 % šlapalo klirenso.

Sergant inkstų nepakankamumu (kai kreatinino klirensas mažesnis kaip 80 ml/min./1,73 m2), suminis (organizmo) fosinoprilato klirensas sumažėja maždaug 2 kartus, o rezorbcija, biologinis prieinamumas ir prie plazmos baltymų prisijungęs kiekis reikšmingai nepakinta. Inkstų nepakankamumo laipsnis reikšmingos įtakos fosinoprilato klirensui neturi, kadangi sumažėjusią eliminaciją per inkstus kompensuoja padidėjusi eliminacija per kepenis su tulžimi. Sergant įvairaus laipsnio (įskaitant paskutinę stadiją, kai kreatinino klirensas mažesnis kaip 10 ml/min./1,73 m2) inkstų nepakankamumu, PPK plazmoje padidėja mažiau kaip 2 kartus. Sergant sunkiu (kreatinino klirensas mažesnis kaip 20 ml/min./1,73 m2) inkstų nepakankamumu, hidrochlorotiazido pusinis laikas prailgėja iki 21 val.

Sergant kepenų nepakankamumu (alkoholine arba tulžine ciroze), hidrolizuojamas fosinoprilio kiekis reikšmingai nesumažėja, tačiau hidrolizė gali sulėtėti. Tariamasis suminis (organizmo) fosinoprilato klirensas sumažėja maždaug 2 kartus.

Senyvų (65‑74 metų) vyrų, kurių inkstų ir kepenų funkcijos kliniškai normalios, organizme fosinoprilato farmakokinetikos rodikliai reikšmingai nesiskiria nuo nustatytų jaunesniems (20‑35 metų) asmenims. Vartojant hidrochlorotiazidą daugkartinėmis dozėmis, jo PPK senyvų žmonių plazmoje būna didesnė (šie duomenys atitinka literatūroje aprašytus anksčiau).

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Ilgalaikių Monozide kancerogeniškumo tyrimų neatlikta, tačiau trumpalaikiai tyrimai neparodė fosinoprilio ar hidrochlorotiazido kancerogeninio poveikio pelių patelėms ir žiurkėms. Gauta prieštaringų duomenų apie hidrochlorotiazido kancerogeninį poveikį pelių patinų kepenims, tačiau pastarųjų 30 metų klinikinė patirtis potencialaus kancerogeninio šio vaisto poveikio žmogui neparodė. Fosinoprilio ir hidrochlorotiazido derinys potencialaus mutageninio poveikio neturi.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Laktozė
Kroskarmeliozės natrio druska
Povidonas
Natrio stearilfumaratas
Geležies oksidai (E172)

6.2 Nesuderinamumas

Nežinomas.

6.3 Tinkamumo laikas

18 mėn.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti ne aukštesnėje kaip 25 C temperatūroje.
Laikyti gamintojo pakuotėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo drėgmės.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Dėžutėje yra 28 arba 30 tablečių lizdinėse plokštelėse.

6.6 Vartojimo ir darbo su vaistiniu preparatu instrukcija

Specialių reikalavimų nėra.