Majamil

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Majamil 25 mg dengtos tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Vienoje 25 mg Majamil dengtoje tabletėje yra 25 mg diklofenako natrio druskos (Diclofenacum natricum).

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Majamil 25 mg dengta tabletė yra geltona, apskrita, abipus išgaubta, 9 mm skersmens.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Vaistas tinka artralgijos, artrito, lėtinio reumatoidinio artrito, ankilozinio spondilito, degeneracinių kaulų ir sąnarių ligų simptomams lengvinti, raumenų, raiščių, sausgyslinės plėvės, tepalinio maišelio, sausgyslių ir jų makščių uždegimo sukeltam minkštųjų audinių skausmui malšinti, traumos sukeltam patinimui bei uždegimui mažinti, stuburo smegenų šaknelių uždegimo ar mėnesinių sutrikimo sukeltam skausmui lengvinti.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Kiekvienam pacientui diklofenako dozę reikia nustatyti atsižvelgiant į medikamento veiksmingumą bei nepageidaujamą poveikį.

Suaugę žmonės
Paprastai iš pradžių reikia vartoti 100‑150 mg dienos dozę. Ją reikia išgerti per 2‑3 kartus. Jei reikia, dienos dozę galima didinti arba mažinti. Per dieną reikėtų vartoti ne daugiau kaip 150 mg preparato.

Mėnesinių sutrikimas
Paprastai iš pradžių reikėtų gerti kartą per dieną 50 mg. Vėliau, jei reikia, tokią dozę per dieną galima gerti net 3 kartus.

Vyresni negu 6 metų vaikai
Dienos dozė yra 2‑3 mg/kg kūno svorio. Ją reikia išgerti per 2‑3 kartus.

Tabletę reikia praryti nekramtytą valgio metu arba iš karto po jo.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas diklofenakui arba bet kuriai pagalbinei medžiagai;
kraujavimas iš virškinimo trakto ar jo perforacija, susijusi su nesteroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimu;
aktyvi arba buvusi lėtinė peptine opa, polinkis į kraujavimą iš virškinimo trakto (nustatyti bent du nesusiję išopėjimo ar kraujavimo atvejai);
vartoti pacientams, kuriems nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo sukelia dusulio priepuolį, šienligę ar dilgėlinę;
sunkus širdies nepakankamumas;
trečias nėštumo trimestras.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Medikamento reikia vartoti atsargiai, jei:
pacientas sirgo lėtine skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa, kuri sukėlė virškinimo trakto negalavimą. Jei pradeda kraujuoti iš virškinimo trakto, vaisto vartojimą reikia nutraukti;
sutrikęs kraujo krešėjimas arba vartojama antikoaguliantų (diklofenakas slopina trombocitų agregaciją). Tokių ligonių kraujo krešėjimą ir periferinio kraujo sudėtį rekomenduojama stebėti reguliariai;
ligonis serga širdies nepakankamumu, padidėjusiu kraujo spaudimu arba kitokia liga, dėl kurios organizme kaupiasi skystis (vartojantiems nesteroidinių vaistų nuo uždegimo gali atsirasti periferinė edema);
labai sutrikusi kepenų bei inkstų veikla.

Diklofenakas, kaip ir kitokie nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, gali sutrikdyti kepenų ir inkstų veiklą, todėl jo vartojant būtina reguliariai tikrinti minėtų organų veiklą.

Reikia vengti kartu vartoti diklofenako kartu su kitokiai nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, tarp jų ir selektyviais ciklooksigenaze‑2 slopinančiais preparatais.

Nepageidaujamas poveikis bus mažesnis, jei vartosite mažiausią veiksmingą preparato dozę trumpiausią būtina laikotarpį.

Kraujavimas iš virškinimo trakto, išopėjimas ir perforacija.
Kraujavimo iš virškinimo trakto, išopėjimų ir perforacijų, galinčių baigtis mirtimi, nustatoma visą gydymo laikotarpį. Gali būti arba nebūti įspėjamųjų simptomų arba buvusių sunkių virškinimo trakto sutrikimų.

Didesnis kraujavimo iš virškinimo trakto, opų ar perforacijų atsiradimo pavojus yra pacientams: vartojantiems dideles nesteroidinių vaistų nuo uždegimo dozes; sirgusiems opalige, ypač jeigu yra buvusių komplikacijų - kraujavimo iš virškinimo trakto ar perforacijų (žr. 4.3 skyrių); ir vyresniame amžiuje. Tokiems pacientams gydymą būtina pradėti mažiausia galima doze. Jiems bei pacientams, kuriems reikia vartoti mažą aspirino dozę arba kitų vaistų, neigiamai veikiančių virškinimo traktą (žr. 4.5 skyrių), vaistą reiktų skirti kartu su apsaugančiais preparatais (pvz., mizoprostoliu arba protonų siurblio inhibitoriais).

Pacientai, kuriems nustatytas toksinis poveikis virškinimo traktui, ypač vyresnio amžiaus, ypatingai pradiniame gydymo etape privalo pasakyti apie kiekvieną pilvo srityje atsiradusi neįprastą simptomą (ypač kraujavimą iš virškinimo trakto). Specialių atsargumo priemonių reikia pacientams, kartu vartojantiems didinančių opų atsiradimo ar kraujavimų pavojų preparatų, pvz., geriamųjų kortikosteroidų, antikoaguliantų (pvz., varfarino), selektyvių serotonino reabsorbicijos inhibitorių arba trombocitų agregaciją slopinančių vaistų (pvz., aspirino) (žr. 4.5 skyrių).

Atsiradus kraujavimui į virškinimo traktą ar opoms, gydymą diklofenaku būtina nutraukti.

Sirgusiems virškinimo trakto ligomis (pvz., opiniu kolitu, Krono liga) nesteroidinių vaistų nuo uždegimo reikia skirti atsargiai, nes būklė gali pasunkėti (žr. 4.8 skyrių).

Vartojantiems nesteroidinių vaistų nuo uždegimo labai retai nustatoma sunkių odos reakcijų, kai kurios iš jų gali baigtis mirtimi, taip pat eksfoliacinio dermatito, Stevens-Johnson sindromo ir toksinės epidermio nekrozės atvejų (žr. 4.8 skyrių). Pradiniame gydymo etape tokių atvejų atsiradimo pavojus didesnis. Dažniausiai jos atsiranda per pirmą gydymo mėnesį. Pastebėjus pirmuosius simptomus: odos bėrimą, gleivinės pažeidimą ar kitokį padidėjusio jautrumo požymį, gydymą diklofenaku būtina nutraukti.

Diklofenako vartojimas gali sutrikdyti moterų vaisingumą, todėl ketinančioms pastoti moterims jo vartoti nerekomenduojama. Moterims, kurioms sunku pastoti ar atliekami tyrimai dėl nevaisingumo, diklofenako vartojimą rekomenduojama nutraukti.

Vyresni nei 65 metų pacientai
Vaisto efektyvumo, nepageidaujamo poveikio ar farmakokinetikos skirtumų tarp jaunų ir vyresnio amžiaus pacientų nenustatyta. Vyresniems žmonėms, vartojantiems nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, nepageidaujamas poveikis atsiranda dažniau, ypač kraujavimas į virškinimo traktą ir perforacijos, tai gali baigtis mirtimi (žr. 4.2 skyrių).

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Diklofenako ir kitokių nesteroidinių vaistų nuo uždegimo vartojant kartu, didėja nepageidaujamo poveikio atsiradimo galimybė.
Jei diklofenako vartojama kartu su acetilsalicilo rūgštimi, plazmoje sumažėja abiejų vaistų koncentracija.
Jei diklofenako ir kortikosteroidų vartojama kartu, didėja skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos atsiradimo bei kraujavimo iš virškinimo trakto galimybė.
Nors antikoaguliantų, pvz., varfarino, ir diklofenako sąveikos nepastebėta, tačiau dėl galimo kraujavimo pavojaus rekomenduojama stebėti pacientų, kurie vartoja minėtų vaistų, kraujo krešėjimo rodmenis ir prireikus koreguoti antikoaguliantų dozę (žr. 4.4 skyrių).
Diklofenakas, kaip ir kitokie nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, gali slopinti prostaglandinų sintezę inkstuose, todėl gali didėti kai kurių medikamentų, pvz., metotreksato ir digoksino (serume padidėja jų koncentracija), toksinis bei ciklosporino nefrotoksinis poveikis.
Trombocitų agregaciją slopinantys preparatai ir serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) gali padidinti kraujavimo į virškinimo traktą pavojų.
Diklofenako ir ličio druskų vartojant kartu, mažėja pastarojo preparato šalinimas pro inkstus, todėl didėja jo koncentracija plazmoje.
Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gali sumažinti diuretikų ir kitokių vaistų hipertenzijai gydyti (pvz., AKF inhibitorių ir angiotenzino II antagonistų) veiksmingumą. Kai kuriems pacientams su susilpnėjusia inkstų funkcija (pvz., dehidratuotiems arba vyresnio amžiaus pacientams su susilpnėjusia inkstų funkciją), kartu skiriant AKF inhibitorių ar angiotenzino II antagonistų ir ciklooksigenazę slopinančių preparatų, inkstų funkcija gali dar pablogėti ar atsirasti dažniausiai grįžtamas ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas. Todėl reikia atsižvegti į galimą šios sąveikos pavojų pacientams, kartu vartojantiems diklofenako ir AKF inhibitorių ar angiotenzino II antagonistų. Specialios atsargumo priemonės būtinos kartu skiriant šiuos preparatus vyresnio amžiaus žmonėms. Prieš skiriant šiuos preparatus kartu, paciento organizme turi būti pakankamas skysčių kiekis, ištirta ir gydymo metu nuolat tikrinama inkstų funkcija.
Nors diklofenakas neveikia sveikų žmonių gliukozės apykaitos ir nedaro įtakos geriamųjų cukraus kiekį kraujyje mažinančių preparatų poveikiui, tačiau minėtų vaistų vartojant kartu, gliukozės kiekis kraujyje gali labai sumažėti arba padidėti, todėl gali reikėti koreguoti geriamųjų cukraus kiekį kraujyje mažinančių vaistų dozę.
Doksiciklinas, digitoksinas, prednisolonas, aukso junginiai, vartojami kartu su diklofenaku, pastarojo medikamento didžiausiai koncentracijai plazmoje ir AUC įtakos nedaro.
In vitro diklofenakas šiek tiek mažina kai kurių vaistų, pvz., acetilsalicilo rūgšties, tolbutamido, prednisolono, varfarino, gebėjimą jungtis su baltymais.
Benzilpenicilinas, ampicilinas, oksacilinas, chlortetraciklinas, doksicilinas, cefalotinas, eritromicinas ir sulfametoksazolis diklofenako gebėjimo in vitro jungtis su plazmos baltymais neveikia.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas
Prostaglandinų sintezės slopinimas gali nepageidaujamai veikti nėštumą ir (arba) embriono ir vaisiaus raidą. Epidemiologiniai tyrimai parodė, kad prostaglandinų sintezės inhibitorių vartojimas pačioje nėštumo pradžioje lema apsigimimų, širdies ydų ir įgimto pilvo sienos plyšio rizikos padidėjimą. Absoliuti širdies ir kraujagyslių sistemos apsigimimų rizika padidėjo nuo mažiau kaip 1% iki maždaug 1,5%. Manoma, kad didinant vaistinio preparato dozę ir vartojimo trukmę rizika didėja. Tyrimai su gyvūnais parodė, kad dėl prostaglandinų sintezės inhibitorių vartojimo dažnėjo persileidimai prieš ir po implantacijos ir padidėjo embriono bei vaisiaus mirštamumas. Be to, pranešama, kad gyvūnams, organogenezės laikotarpiu gavusiems prostaglandinų sintezės inhibitorių, padažnėjo įvairių, įskaitant širdies ir kraujagyslių sistemos, apsigimimų. Pirmą ir antrą nėštumo trimestrą diklofenako vartoti negalima, išskyrus neabejotinai būtinus atvejus. Jeigu moteriai, mėginančiai pastoti, arba pirmą ir antrą neštumo trimestrą reikia vartoti diklofenako, turi būti kiek galima trumpiau vartojama kiek galima mažesnė vaistinio preparato dozė.

Trečią nėštumo trimestrą visi prostaglandinų sintezės inhibitoriai gali sukelti vaisiui:
toksinį poveikį širdžiai ir plaučiams (pasireiškia priešlaikinis arterinio latako užakimas ir plautinė hipertenzija);
inkstų funkcijos sutrikimą, kuriam progresuojant gali pasireikšti inkstų funkcijos nepakankamumas ir oligohidramnijonas;
nėštumo pabaigoje motinai ir naujagimiui:
gali pailgėti kraujavimo laikas, antitrombocitinis poveikis gali pasireikšti net vartojant labai mažas vaistinio preparato dozes;
gimdos susitraukimų slopinimas, dėl to vėluoja ar pailgėja gimdymas.
Taigi trečią nėštumo trimestrą diklofenako vartoti draudžiama.

Žindymas
Diklofenakas prasiskverbia į motinos pieną, todėl žindyvei vaisto vartoti nepatariama.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Kad diklofenako vartojantiems pacientams sutrinktų gebėjimas vairuoti transportą ar valdyti mechanizmus, nepastebėta.
Kai kuriems žmonėms atsiradęs nepageidaujamas poveikis, pvz., svaigulys, gali sutrikdyti protinį ir fizinį darbingumą, todėl pacientą reikėtų informuoti, kad gali atsirasti toks sutrikimas. Jei pasireiškia minėtas nepageidaujamas poveikis, reikėtų atsisakyti vairuoti transportą bei valdyti ,mechanizmus.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Dažniausiai pasireiškia nepageidaujamas poveikis virškinimo traktui. Paprastai jis būna silpnas, tačiau kai kuriems pacientams dėl to vaisto vartojimą būtina nutraukti.
Kraujodaros sistema
Labai retai. Trombocitopenija, leukopenija, agranulocitozė, hemolizinė anemija, aplazinė anemija.
Padidėjusio jautrumo reakcija
Retai. Anafilaksinė reakcija (bronchų spazmas, dilgėlinė, odos išbėrimas, angioedema.
Labai retai. Kraujagyslių uždegimas.
Nervų sistema
Kartais. Galvos skausmas ir svaigulys.
Retai. Snaudulys, nuovargis.
Labai retai. Parestezija, orientacijos sutrikimas, nemiga, padidėjęs irzlumas, traukuliai, depresija, nerimas.
Jutimo organai
Labai retai. Regėjimo pokyčiai (vaizdas tampa neryškus ar dvejinasi), klausos, skonio sutrikimas, spengimas ausyse.
Širdies ir kraujagyslių sistema
Labai retai. Hipertenzija, stazinis širdies nepakankamumas.
Virškinimo traktas
Kartais. Skausmas viršutinėje pilvo dalyje, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo diegliai, sutrikęs virškinimas, flatulencija, apetito stoka, juodos išmatos, vėmimas tamsiu krauju, opinis stomatitas, kolito ir Krono ligos pasunkėjimas (žr. 4.4 skyrių), gastritas.
Retai. Skrandžio ar žarnų opos, perforacijos ar kraujavimas iš virškinimo trakto, kuris dažniausiai vyresnio amžiaus žmonėms kartais gali baigtis mirtimi (žr. 4.4 skyrių).
Labai retai. Vidurių užkietėjimas, aftinis dantenų uždegimas, kolitas.
Kepenys
Kartais. Didesnis serumo aminotransferazių aktyvumas,
Retai. Kepenų uždegimas.
Oda
Kartais. Odos išbėrimas.
Retai. Dilgėlinė.
Labai retai. Egzema, pūsliniai išbėrimai, tarp jų Stevens-Johnson sindromas ir toksinė epidermio nekrozė, daugiaformė eritema, padidėjęs jautrumas saulės šviesai, kraujosruvos, plaukų slinkimas.
Lyties ir šlapimo organų sistema
Retai. Edema.
Labai retai. Proteinurija, hematurija, nefrozės sindromas, tarpląstelinio inkstų audinio uždegimas, ūminis inkstų nepakankamumas.

4.9 Perdozavimas

Jei vaisto sugirdoma, jo LD50 žiurkei yra 55‑240 mg/kg, šuniui – 500 mg/kg, beždžionei – 3200 mg/kg, pelei – 100 mg/kg kūno svorio. Tyrimų su žiurkėmis metu nustatyta, kad hidroksilintų diklofenako metabolitų toksinis poveikis mažesnis negu nepakitusio vaisto. Mirtina diklofenako dozė žmogui nežinoma. Žinoma atvejų, kai žmogus, išgėręs daugiau negu 2,5 g diklofenako, išgyveno.

Apsinuodijimo simptomai
Apsinuodijimo simptomai yra panašūs į diklofenako sukeliamus nepageidaujamo poveikio simptomus.
5 g dozę išgėręs pacientas mirė. Kitiems žmonėms, išskyrus du (vienam pacientui, kuris išgėrė 2,5 g diklofenako, atsirado ūminis inkstų nepakankamumas, kitam, kuris išgėrė 2,37 g diklofenako, atsirado vėmimas bei mieguistumas), net išgėrus 2‑4 g diklofenako, klinikai reikšmingų simptomų neatsirado.

Pagalba pardozavus diklofenako
Specifinio priešnuodžio nėra, todėl juo apsinuodijus diklofenaku būtina pradėti simptominį ir palaikomąjį gydymą:
reikia nedelsiant ištuštinti skrandį: jį plauti arba, jei pacientas sąmoningas, sukelti vėmimą;
diklofenako rezorbcijai mažinti duoti gerti aktyvuotos medžio anglies.
Intensyvi diurezė, dializė, kraujo perpylimas tikriausiai yra neveiksmingi, kadangi daugiau negu 99% diklofenako prisijungia prie plazmos baltymų.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – vaistai nuo uždegimo ir reumato, nesteroidiniai, ATC kodas – M01A B05.
Diklofenakas yra nesteroidinis medikamentas nuo skausmo temperatūros bei uždegimo. Tikslus vaisto veikimas nevisiškai aiškus, tačiau atrodo, kad jis yra susijęs su prostaglandinų sintezės slopinimu.

Uždegimo slopinimas
Diklofenakas slopina ciklooksigenazės (fermento, kuris skatina prostaglandinų pirmtakų sintezę iš arachidono rūgšties) aktyvumą, todėl audiniuose sutrinka prostaglandinų sintezė.
Didelė diklofenako dozė sutrikdo kitokių arachidono rūgšties metabolitų, pvz., leukotrienų, 5–hidroksieikosanotetrano (5‑HETE) rūgšties, sintezę.
Diklofenakas gali slopinti leukocitų, ypač polimorfinių, skverbimąsi į uždegimo pažeistus audinius. Toks poveikis pasireiškia ne dėl tiesioginio lipooksigenazės slopinimo: diklofenakas slopina daugiabranduolinių leukocitų liposomų išskiriamus fermentus, kurie yra būtini aktyvių deguonies junginių (superoksidų) ir leukocitų chemotaksio faktoriaus sintezei.
Uždegimą diklofenakas slopina silpniau negu piroksikamas, tačiau 2,5 karto stipriau negu indometacinas, 10 kartų – negu naproksenas, 24 kartus – negu fenilbutazonas, 80 kartų - negu ibuprofenas ir 430 kartų – negu acetilsalicilo rūgštis (palygintas šių vaistų gebėjimas slopinti žiurkės letenos edemą).
Tyrimų su žiurkėmis, kurioms buvo sukeltas sąnarių uždegimas, duomenimis, diklofenakas uždegimą slopino taip pat kaip indometacinas, 30 kartų stipriau negu naproksenas, 95 kartus stipriau negu fenilbutazonas ir 380 kartų stipriau negu ibuprofenas.

Skausmo malšinimas
Diklofenako sukeliamas skausmo malšinimas yra susijęs su prostaglandinų sintezės slopinimu. Šios medžiagos didina skausmo receptorių jautrumą mechaniniam ir cheminių medžiagų (bradikinino, histamino) poveikiui. Diklofenakas slopina prostaglandinų sintezę periferiniuose audiniuose ir centrinėje nervų sistemoje, todėl skausmas mažėja. Kai kurių tyrimų duomenimis, diklofenakas didina endorfinų išsiskyrimą iš posmegeninės liaukos.
Tyrimų su pelėmis metu nustatyta, kad diklofenakas skausmą malšina taip pat kaip indometacinas, 5 kartus stipriau negu naproksenas, 10 kartų stipriau negu ibuprofenas, 22 kartus stipriau negu fenilbutazonas, 38 kartus stipriau negu acetilsalicilo rūgštis.
Klinikinių tyrimų metu diklofenakas skausmą malšino taip pat stipriai kaip kodeinas, 3‑8 kartus stipriau negu naproksenas, 8‑16 kartų stipriau negu ibuprofenas, 12‑18 kartų stipriau negu acetilsalicilo rūgštis.
Net jei vaisto vartojama ilgai, prie jo nepriprantama.

Temperatūros mažinimas
Diklofenakas mažina gyvūnams sukeltą temperatūrą. Toks vaisto poveikis tikriausiai yra susijęs su prostaglandinų sintezės slopinimu CNS.
Tyrimų su žiurkėmis metu nustatyta, kad 0,5 mg/kg kūno svorio diklofenako dozės temperatūrą mažinantis poveikis yra tokio pat stiprumo kaip 1,2 mg/kg kūno svorio indometacino, 24 mg/kg kūno svorio ibuprofeno, 35 mg/kg kūno svorio fenilbutazono, 55 mg/kg kūno svorio naprokseno arba 185 mg/kg acetilsalicilo rūgšties dozės.

Poveikis virškinimo traktui
Diklofenakas gali pažeisti virškinimo trakto gleivinę (gali atsirasti opa arba kraujavimas). Manoma, kad toks poveikis atsiranda dėl prostaglandinų, kurie saugo gleivinę nuo žalingo poveikio, gamybos slopinimo, aktyvių deguonies junginių, vadinamųjų laisvųjų radikalų, ir leukotrienų sintezės aktyvavimo bei oksidacijos ir fosforilinimo reakcijų sutrikimo, pasireiškiančio dėl tiesioginės vaisto įtakos mitochondrijų membranoms.

Poveikis kraujodaros sistemai
Diklofenakas gali slopinti trombocitų agregaciją ir dėl to ilginti kraujavimo laiką. Toks poveikis atsiranda dėl arachidono rūgšties metabolitų sintezės blokados. Tyrimų su sveikais savanoriais metu nustatyta, kad diklofenakas neveikia kolageno skatinamos trombocitų agregacijos, trombocitų kiekio, protrombino ir kraujavimo laiko (nors keliais atvejais protrombino laikas pailgėjo).

Kitoks poveikis
Diklofenakas gali didinti laisvų riebiųjų rūgščių koncentraciją ir lipoproteino lipazės aktyvumą kraujyje. Jis sveikų žmonių liuteinizuojančio ir tirotropinio hormono koncentracijos kraujyje neveikia, o prolaktino sumažina.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Rezorbcija
Išgertas diklofenakas greitai rezorbuojamas iš virškinimo trakto. Kadangi dalis veikliosios medžiagos suskaldoma pirmo prasiskverbimo per kepenis metu, todėl tik 50‑60% išgertos dozės patenka į sisteminę kraujotaką nepakitusia forma. Išgėrus tabletę su apvalkalu, didžiausia vaisto koncentracija kraujyje būna maždaug po 2 val., o išgėrus ilgiau veikliąją medžiagą atpalaiduojančią tabletę – maždaug po 4 val.
Maistas gali lėtinti veikliosios medžiagos rezorbciją (jei vartojama tabletė, maždaug 1‑4,5 val., jei vartojama ilgiau veikliąją medžiagą atpalaiduojanti tabletė, maždaug 1‑2 val.) bei mažinti jos didžiausią koncentraciją kraujyje, tačiau medikamento biologiniam pasisavinimui reikšmingos įtakos nedaro.
Vaisto vartojant pakartotinai, tokio priklausomumo nuo maisto nebūna. Nuo ligonio amžiaus diklofenako rezorbcija nepriklauso.
Net vartojant daugkartines dozes, medikamentas organizme nesikaupia.

Pasiskirstymas
Daugiau negu 99% diklofenako prisijungia prie plazmos baltymų, daugiausiai albuminų. Maždaug per 2 val. sinovijoje atsiranda 70 % tos medikamento koncentracijos, kuri būna plazmoje, o po 4 val. vaisto koncentracija sinovijoje būna daug didesnė negu plazmoje.
Diklofenakas gerai prasiskverbia į daugelį organizmo audinių. Daugiau jo būna kepenyse, tulžyje, kraujyje, širdyje, plaučiuose ir inkstuose. Į antinksčius, skydliaukę, seilių liaukas, kasą, blužnį, raumenis, galvos ir nugaros smegenis vaisto patenka mažiau. Į CNS medikamentas beveik neprasiskverbia.
Preparato pasiskirstymo tūris yra mažas. Jis sudaro tik 17% bendrojo kūno svorio (550 ml/kg), klirensas yra 350 ml/min.
Tyrimų su pelėmis ir žiurkėmis metu nustatyta, kad diklofenakas prasiskverbia per placentos barjerą.

Metabolizmas
Diklofenaką greitai ir labai stipriai metabolizuoja kepenys. Pagrindinis metabolitas yra 4\'-hidroksidiklofenakas. Metabolitai susijungia su gliukurono, sieros rūgštimi, taurinu ir kitokiais organizme sintetinamais junginiais.
4\'‑hidroksidiklofenakas farmakologiniu požiūriu yra aktyvus junginys, didelė jo koncentracija serume (30‑40% visų serume esančių diklofenako metabolitų) daro reikšmingą įtaką gydomajam vaisto poveikiui. Kitokie metabolitai yra 3\'‑hidroksidiklofenakas, 5‑hidroksidiklofenakas ir 4\',5‑dihidroksidiklofenakas.

Šalinimas
Išgėrus vienkartinę dozę, maždaug 65% medikamento pašalinama su šlapimu ir maždaug 35% – su išmatomis, daugiausia metabolitų forma. Nepakitusio vaisto pašalinama labai mažai. Diklofenako pusinės eliminacijos periodas yra 1‑2 val. Ar metabolitai organizme kauptis gali, neaišku.
Iš sinovijos diklofenakas šalinamas lėčiau negu iš plazmos.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Teratogeninis poveikis
Teratogeninio diklofenako poveikio nepastebėta.
Tyrimų su pelėmis ir žiurkėmis metu nustatyta, kad diklofenakas prasiskverbia per placentą. Nors tyrimų su vaikingomis triušių, žiurkių ir pelių patelėmis, kurios vartojo diklofenako, duomenimis, teratogeninis poveikis nepasireiškė, tačiau vartojama dozė sukėlė toksinį poveikį patelėms (ilgesnis vaikingumo periodas, sunkesnis atsivedimas) ir jų atsivestiems jaunikliams (mažesnis svoris, didesnis krintamumas).
Mažesnė negu 4 mg/kg kūno svorio diklofenako dienos dozė žiurkių vaisingumui įtakos nedarė.

Mutageninis poveikis
Tyrimų, atliktų in vitro su limfomos ląstelėmis, mikroorganizmais bei mielėmis, ir AMES tyrimo (minėtais tyrimais kontroliuojama, ar galima mutacija) metu mutacijos atsiradimo diklofenakas neskatino. In vivo tyrimų su pelėmis metu pasireiškė mutacija, dėl kurios žuvo vaisius ir atsirado sėklos kanalėlių epitelio ląstelių chromosomų pokyčių, tačiau kinų žiurkėnų ląstelių branduolių atsiradimui diklofenakas įtakos nedarė.

Kancerogeninis poveikis
Žiurkėms dvejus metus kasdien buvo sugirdoma didžiausia žmogui rekomenduojama diklofenako dozė (2 mg/kg kūno svorio), tačiau tyrimo metu dažnesnio auglių atsiradimo nepastebėta. Minėto tyrimo duomenimis, šiek tiek padaugėjo (duomenys statistiškai nepatikimi) žiurkėms įprastų gerybinių pieno liaukų adenofibromų.
Pelių patinams dvejus metus kasdien buvo sugirdoma 0,3 mg/kg kūno svorio, o patelėms – 1 mg/kg kūno svorio diklofenako, tačiau kancerogeninio poveikio nepastebėta.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Tabletės branduolys.
Laktozė
Povidonas K-25
Magnio stearatas
Talkas
Celiuliozės milteliai
Bulvių krakmolas

Tabletės apvalkalas.
Eudragitas L 100-55
Makrogolis 6000
Pigmentas (košenilo raudonasis E 124)
Titano dioksidas
Talkas

6.2 Nesuderinamumas

Nepastebėtas.

6.3 Tinkamumo laikas

2 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti žemesnėje kaip 25 C temperatūroje. Laikyti gamintojo pakuotėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos ir drėgmės.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Tabletės supakuotos aliuminio ir PVC plėvelės lizdinėse plokštelėse po 20 tablečių (2 lizdinės plokštelės po 10 tablečių). Kartono dėžutėje yra lizdinės plokštelės ir pakuotės lapelis.

6.6 Specialūs atliekų tvarkymo reikalavimai

Nesuvartotą preparatą ar atliekas reikia tvarkyti laikantis vietinių reikalavimų.