Egolanza

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Egolanza 5 mg plėvele dengtos tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Egolanza 5 mg plėvele dengtos tabletės

Kiekvienoje plėvele dengtoje tabletėje yra 5 mg olanzapino (atitinkančio 7,03 mg olanzapino dihidrochlorido trihidrato).

Pagalbinė medžiaga, kurios poveikis žinomas:

Kiekvienoje Egolanza 5 mg plėvele dengtoje tabletėje yra 40,98 mg laktozės monohidrato.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Plėvele dengta tabletė.

Egolanza 5 mg plėvele dengtos tabletės

Tabletė yra geltona, pailga, abipus išgaubta, dengta plėvele, jos vienoje pusėje yra vagelė, o kitoje – įspausta stilizuota raidė „E” ir skaitmuo „402”.

Tabletę galima padalyti į lygias dozes.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Suaugusieji

Olanzapinas skirtas šizofrenijai gydyti.

Olanzapinas veiksmingas kliniškai pagerėjusiai būklei palaikyti tęsiant gydymą pacientams, kurių pradinis gydymas juo buvo sėkmingas.

Olanzapinas skirtas vidutinio sunkumo ar sunkios manijos epizodui gydyti.

Pacientams, kurių manijos epizodo gydymas olanzapinu buvo sėkmingas, olanzapinas skirtas bipolinio sutrikimo pasikartojimo prevencijai (žr. 5.1 skyrių).

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Dozavimas

Suaugusieji

Šizofrenija: rekomenduojama pradinė olanzapino dozė – 10 mg per parą.

Manijos epizodas: pradinė dozė yra 15 mg vieną kartą per parą, taikant monoterapiją, arba 10 mg kartą per parą, skiriant kombinuotą terapiją (žr. 5.1 skyrių).

Bipolinio sutrikimo pasikartojimo prevencija: rekomenduojama pradinė dozė yra 10 mg per parą. Pacientams, kurių manijos epizodas yra gydomas olanzapinu, bipolinio sutrikimo pasikartojimo prevencijos gydymą reikia tęsti tomis pačiomis dozėmis. Pasireiškus naujam manijos, mišriam arba depresijos epizodui, reikia tęsti gydymą olanzapinu (jei reikia, parinkti tinkamiausią dozę) kartu pagal klinikines indikacijas taikant papildomą nuotaikos simptomų gydymą.

Šizofrenijos, manijos epizodo gydymo ir bipolinio sutrikimo recidyvo profilaktikos metu paros dozę galima palaipsniui pritaikyti pasirenkant tarp 5–20 mg per parą ir atsižvelgiant į paciento klinikinę būklę. Didinti dozę iki didesnės nei rekomenduojama pradinė, patariama tik tinkamai pakartotinai įvertinus klinikinę paciento būklę, ir tai turėtų būti daroma ne trumpesniais kaip 24 valandų intervalais. Nutraukiant gydymą olanzapinu, reikia palaipsniui mažinti dozę.

Ypatingos populiacijos

Senyvi pacientai

Mažesnė pradinė dozė (5 mg per parą) paprastai nėra skiriama, bet dėl tam tikrų klinikinių veiksnių reikėtų apsvarstyti, ar nevertėtų skirti mažesnę pradinę dozę 65 metų ir vyresniems pacientams (žr. 4.4 skyrių).

Pacientai, kurių inkstų ir (arba) kepenų funkcijos sutrikusi

Tokius pacientus reikia pradėti gydyti mažesne (5 mg) pradine doze. Jeigu yra vidutinio sunkumo kepenų nepakankamumas (cirozė, A arba B klasė pagal Child-Pugh), pradinė dozė turi būti 5 mg, ją didinti galima tik atsargiai.

Lytis

Pradinė dozė ir tarpai tarp dozių moteriškos ir vyriškos lyties pacientams paprastai nesiskiria.

Rūkantieji

Pradinė dozė ir tarpai tarp dozių rūkaniems ir nerūkantiems pacientams paprastai nesiskiria. Rūkymas gali skatinti olanzapino metabolizmą. Rekomenduojama stebėti klinikinę būklę ir, prireikus, apsvarstyti olanzapino dozės didinimo galimybę (žr. 4.5 skyrių).

Kai yra daugiau nei vienas veiksnys, galintis lėtinti metabolizmą (moteriška lytis, senyvas amžius, nerūkymas), reikia apsvarstyti, ar nereikėtų skirti mažesnę pradinę dozę. Jeigu yra indikacijų, dozė tokiems pacientams turi būti didinama atsargiai. (Žr. 4.5 ir 5.2 skyrius.)

Vaikų populiacija

Olanzapino nerekomenduojama vartoti vaikams ir paaugliams, jaunesniems kaip 18 metų amžiaus, nes trūksta duomenų apie preparato saugumą ir veiksmingumą šio amžiaus pacientams. Trumpalaikiai tyrimai su paaugliais pacientais parodė didesnę įtaką svorio didėjimui, lipidų ir prolaktino pokyčiams nei tyrimai su suaugusiais pacientais (žr. 4.4, 4.8, 5.1 ir 5.2 skyrius).

Vartojimo metodas

Vartoti per burną.

Olanzapinas gali būti vartojamas nepriklausomai nuo valgio, nes maistas absorbcijai įtakos neturi.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai 6.1 skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai.

Nustatyta uždarojo kampo glaukomos rizika.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Antipsichozinio gydymo metu paciento klinikinė būsena pagerėja per kelias dienas ar kelias savaites. Šiuo laikotarpiu pacientus reikia atidžiai stebėti.

Su demencija susiję psichozės ir (arba) elgesio sutrikimai

Olanzapino nerekomenduojama vartoti pacientams, kuriems pasireiškia su demencija susiję psichozė ir (arba) elgesio sutrikimai, nes padidėja mirtingumas ir galvos smegenų kraujotakos sutrikimų rizika. Placebu kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu (6–12 savaičių trukmės) su senyvais (vidutinis amžius 78 metai) sergančiais su demencija susijusiomis psichozėmis ir (arba) turinčiais elgesio sutrikimų pacientais, olanzapinu gydytų pacientų mirčių dažnis buvo 2 kartus didesnis nei pacientų, gavusių placebą (atitinkamai 3,5 % ir 1,5 %). Didesnis mirčių dažnis nebuvo susijęs su olanzapino doze (vidutinė paros dozė – 4,4 mg) ar gydymo trukme. Šios pacientų populiacijos mirštamumo padidėjimą gali lemti tokie rizikos veiksniai kaip amžius >65 metai, disfagija, sedacija, mitybos sutrikimai ir dehidratacija, plaučių ligos (t. y. pneumonija su aspiracija arba be jos), arba kartu vartojami benzodiazepinai. Tačiau mirčių dažnis tarp olanzapinu gydytų pacientų buvo didesnis negu tarp gavusių placebo nepriklausomai nuo šių rizikos veiksnių.

Tų pačių klinikinių tyrimų metu buvo pranešta apie nepageidaujamus cerebrovaskulinius reiškinius (NCVR, pvz., insultą, trumpalaikį išemijos priepuolį), įskaitant mirties atvejus. Olanzapinu gydytiems pacientams NCVR dažnis buvo 3 kartus didesnis nei gavusiems placebą (atitinkamai 1,3 % ir 0,4 %). Visiems olanzapinu ir placebu gydytiems pacientams, patyrusiems cerebrovaskulinių reiškinių, prieš tyrimą buvo rizikos veiksnių. Buvo pripažinta, kad >75 metų amžius ir kraujagyslinė bei mišri demencija gydant olanzapinu yra NCVR rizikos veiksniai. Šių tyrimų metu olanzapino efektyvumas nebuvo nustatytas.

Parkinsono liga

Olanzapino nerekomenduojama vartoti dopamino agonistų sukeltoms psichozėms gydyti Parkinsono liga sergantiems pacientams. Klinikinių tyrimų metu pastebėta, kad skiriant olanzapiną labai dažnai ir dažniau nei placebo grupėje (žr. 4.8 skyrių) Parkinsono ligos simptomatika pasunkėjo ir atsirado haliucinacijų, o olanzapinas nebuvo efektyvesnis, palyginti su placebu, gydant psichozės simptomus. Šių klinikinių tyrimų metu iš anksto buvo reikalaujama, kad paciento būklė būtų stabili, vartojant mažiausias veiksmingas vaistų Parkinsono ligai gydyti (dopamino agonistų) dozes ir visų klinikinių tyrimų metu vaistai Parkinsono ligai gydyti ir jų dozės liktų tokios pačios. Gydymas olanzapinu buvo pradėtas nuo 2,5 mg per parą ir tyrėjų nuožiūra titruojamas iki maksimalios 15 mg per parą dozės.

Piktybinis neurolepsinis sindromas (PNS)

PNS – tai gyvybei pavojinga būklė, susijusi su antipsichoziniais vaistiniais preparatais. Žinomi keli atvejai, kai PNS sukėlė olanzapinas. PNS kliniškai pasireiškia hiperpireksija, raumenų rigidiškumu, sutrikusia psichikos būkle ir nestabilios autonominės nervų sistemos požymiais (nereguliariu pulsu ar kraujospūdžiu, tachikardija, prakaitavimu ir širdies ritmo sutrikimu). Kiti požymiai: padidėjusi kreatinfosfokinazės koncentracija, mioglobinurija (rabdomiolizė) ir ūminis inkstų nepakankamumas. Jeigu pacientui pasireiškia PNS simptomai ar be priežasties labai padidėja temperatūra, nors kitų klinikinių PNS požymių nėra, visų antipsichozinių vaistų, taip pat ir olanzapino, vartojimą reikia nutraukti.

Hiperglikemija ir diabetas

Nedažnais atvejais buvo pastebėta hiperglikemija ir (arba) diabeto paūmėjimas, kartais susiję su ketoacidoze ar koma, tarp jų pasitaikė ir keli mirties atvejai (žr. 4.8 skyrių). Kai kuriais atvejais prieš tai buvo minėtas svorio padidėjimas, kuris galėjo būti predispozicinis faktorius. Patartina tinkama klinikinė priežiūra laikantis vartojamų antipsichotikų rekomendacijų, pvz., išmatuoti gliukozės koncentraciją kraujyje prieš pradedant gydymą, praėjus 12 savaičių nuo gydymo olanzapinu pradžios ir vėliau kiekvienais metais. Gydant bet kuriuo antipsichoziniu vaistiniu preparatu, įskaitant olanzapiną, reikėtų stebėti hiperglikemijos požymius ir simptomus (tokius kaip polidipsija, poliurija, polifagija ir silpnumas), o pacientus, sergančius cukriniu diabetu arba turinčius cukrinio diabeto rizikos veiksnių, reikėtų reguliariai tikrinti dėl pablogėjusios gliukozės kontrolės. Turėtų būti nuolat reguliuojamas svoris, pvz., prieš pradedant gydymą, praėjus 4, 8 ir 12 savaičių nuo gydymo olanzapinu pradžios ir vėliau kas ketvirtį.

Lipidų pokyčiai

Placebu kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu buvo stebimi nepageidaujami lipidų pokyčiai olanzapinu gydomų pacientų (žr. 4.8 skyrių). Lipidų pokyčius reikėtų reguliuoti atsižvelgiant į klinikinius požymius, ypač gydant pacientus, kuriems yra lipidų sutrikimų, ir pacientus, kuriems yra lipidų sutrikimo išsivystymo rizikos veiksnių. Gydant bet kuriuo antipsichoziniu vaistiniu preparatu, įskaitant Egolanza, turi būti reguliariai kontroliuojami lipidai, laikantis antipsichotikų vartojimo rekomendacijų, pvz., prieš pradedant gydymą, praėjus 12 savaičių nuo gydymo olanzapinu pradžios ir vėliau kas 5 metus.

Anticholinerginis aktyvumas

Nors in vitro olanzapinui būdingas anticholinerginis aktyvumas, tačiau klinikinių tyrimų metu sukaupta patirtis rodo, kad nuo jo priklausomų reiškinių dažnis yra mažas. Vis dėlto ligonių, sergančių ir gretutine liga, gydymo olanzapinu patirties yra nedaug, todėl pacientams, kuriems yra prostatos hipertrofija, paralyžinis žarnų nepraeinamumas ar panaši būklė, šio vaisto skirti vartoti reikia atsargiai.

Kepenų funkcija

Dažnai, ypač gydymo pradžioje, būdavo pastebimas laikinas, besimptominis kepenų aminotransferazių (ALT, AST) suaktyvėjimas. Gydant pacientus, kuriems yra padidėjęs ALT ir (arba) AST kiekis, tuos asmenis, kuriems yra kepenų funkcijos sutrikimo požymių ir simptomų, pacientus, kurių būklės susijusios su nedideliu kepenų funkcijos rezervu, ir pacientus, vartojančius potencialiai hepatotoksiškus vaistus, turi būti imamasi atsargumo priemonių ir atliekami pakartotiniai tyrimai. Nustačius hepatitą (įskaitant hepatoceliulinį, cholestazinį ar mišrų kepenų pažeidimą) gydymas olanzapinu turi būti nutrauktas.

Neutropenija

Vaistą reikėtų atsargiai skirti vartoti pacientams, kurių organizme dėl bet kokios priežasties leukocitų ir (arba) neutrofilų skaičius yra mažas, pacientams, kurie vartoja vaistinius preparatus, sukeliančius neutropeniją, pacientams, kuriems buvo vaistų sukeltas kaulų čiulpų slopinimas ar toksinis poveikis kaulų čiulpams, pacientams, kuriems dėl gretutinių ligų, spindulinės terapijos ar chemoterapijos slopinami kaulų čiulpai, hipereozinofilinės būklės pacientams arba sergantiems mieloproliferacine liga. Kartu vartojant olanzapiną ir valproatą buvo dažnai pranešama apie neutropenijos atvejus (žr. 4.8 skyrių).

Gydymo nutraukimas

Staiga nutraukus olanzapino vartojimą, ūminiai simptomai, tokie kaip prakaitavimas, nemiga, tremoras, nerimas, pykinimas ar vėmimas, buvo pastebėti retai (nuo ≥ 0,01 % iki < 0,1 %).

QT intervalas

Klinikinių tyrimų metu, kliniškai reikšmingi QTc pailgėjimai (Fridericia QT korekcija [QTcF] ≥ 500 milisekundžių [ms] bet kuriuo metu po pradinio momento pacientams, kurių pradinis QTcF buvo < 500 ms) buvo nedažni (0,1–1 %) pacientų, gydytų olanzapinu, organizme, palyginti su placebu, nebuvo jokių reikšmingų su tuo susijusių nepageidaujamų širdies reiškinių skirtumų. Tačiau olanzapiną reikia atsargiai skirti vartoti kartu su vaistais, ilginančiais QTc intervalą, ypač senyviems pacientams, taip pat asmenims, kuriems yra įgimtas ilgo QT sindromas, stazinis širdies nepakankamumas, širdies hipertrofija, hipokalemija ar hipomagnezemija.

Tromboembolija

Buvo gauta nedažnų (≥ 0,1 % ir < 1 % atvejų) pranešimų apie tai, kad gydymas olanzapinu laikinai buvo susijęs su venų tromboembolija. Priežastinio ryšio tarp gydymo olanzapinu ir venų tromboembolijos nebuvo nustatyta. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šizofrenija sergantiems pacientams dažnai būna venų tromboembolijos rizikos veiksnių, reikia nustatyti visus galimus VTE rizikos veiksnius, pvz., pacientų imobilizavimas, ir imtis prevencinių priemonių.

Bendra CNS veikla

Jeigu pasirodo pirmieji olanzapino poveikiai CNS, reikia atsargumo, kai šis vaistas vartojamas kartu su kitais preparatais, veikiančiais centrinę nervų sistemą, ir alkoholiu. Kadangi jis in vitro rodo dopamino antagonizmą, olanzapino veikimas gali būti antagonistinis tiesioginių ir netiesioginių dopamino agonistų poveikių atžvilgiu.

Traukuliai

Olanzapinas turi būti atsargiai skiriamas vartoti pacientams, kuriems yra buvę traukulių arba kuriems yra traukulių slenkstį mažinančių veiksnių. Pacientams, gydytiems olanzapinu, nedažnais atvejais pasireikšdavo traukuliai. Tokiais atvejais traukuliai dažniausiai jau buvo minėti anamnezėje ir buvo traukulių atsiradimo rizikos faktorių.

Vėlyvoji diskinezija

Vienerių metų ir trumpesni lyginamieji tyrimai parodė, kad olanzapinas statistiškai reikšmingai rečiau sukelia diskineziją, kurią reikia skubiai gydyti. Vėlyvosios diskinezijos rizika didėja gydant ilgai, todėl jeigu paciento, vartojančio olanzapiną, organizme atsiranda vėlyvosios diskinezijos požymių ar simptomų, reikia nuspręsti, ar mažinti dozę, ar nutraukti vartojimą. Nutraukus gydymą šių simptomų gali atsirasti arba jie gali laikinai sustiprėti.

Ortostazinė hipotenzija

Olanzapino klinikinių tyrimų metu senyviems pacientams ortostazinė hipotenzija pasireiškė retai. Todėl vyresniems nei 65 metų pacientams rekomenduojama reguliariai matuoti kraujospūdį.

Staigi kardialinė mirtis

Olanzapiną pateikus į rinką, buvo pranešta apie šį vaistą vartojusių pacientų staigią kardialinę mirtį. Retrospektyvaus apžvalginio bendro tyrimo duomenimis, numanoma staigios kardialinės mirties rizika olanzapinu gydomiems pacientams buvo maždaug dvigubai didesnė nei pacientams, nevartojantiems antipsichozinių preparatų. Tyrimo metu olanzapino vartojimo rizika buvo panaši kaip ir atipinių antipsichozinių preparatų, įtrauktų į bendrą tyrimą.

Vaikų populiacija

Olanzapinas neskiriamas gydyti vaikams ir paaugliams. Tyrimai su 13–17 metų pacientais parodė įvairias nepageidaujamas reakcijas, įskaitant svorio padidėjimą, medžiagų apykaitos pokyčius ir prolaktino koncentracijos padidėjimą (žr. 4.8 ir 5.1 skyrius).

Laktozė

Egolanza tabletėse yra laktozės. Šio vaisto negalima vartoti pacientams, kuriems nustatytas retas paveldimas sutrikimas – Lapp laktazės stygius arba gliukozės ir galaktozės malabsorbcija.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Vaikų populiacija

Sąveikos tyrimai atlikti tik suaugusiems žmonėms.

Galima sąveika, keičianti olanzapino poveikį

Kadangi olanzapinas yra metabolizuojamas CYP1A2, medžiagos specifiškai indukuojančios ar slopinančios šį izofermentą, gali veikti olanzapino farmakokinetiką.

CYP1A2 indukcija

Olanzapino metabolizmą gali greitinti rūkymas ir karbamazepinai, kurie gali mažinti olanzapino koncentraciją. Buvo pastebėtas tik nedidelis ar vidutinis olanzapino klirenso padidėjimas. Klinikinių išvadų yra nedaug, tačiau, jei reikia, rekomenduojama pacientą stebėti ir didinti olanzapino dozę (žr. 4.2 skyrių).

CYP1A2 slopinimas

Fluvoksaminas yra specifinis CYP1A2 inhibitorius, galintis stipriai slopinti olanzapino metabolizmą. Fluvoksaminą vartojančioms nerūkančioms moterims Cmax vidutiniškai padidėjo 54 %, o rūkantiems vyrams – 77 %. Olanzapino AUC vidutiniškai padidėjo atitinkamai 52 % ir 108 %. Pacientams, vartojantiems fluvoksaminą ar kitą CYP1A2 inhibitorių, tokį kaip ciprofloksaciną, turi būti skiriama vartoti mažesnė pradinė olanzapino dozė. Jei pradedama gydyti CYP1A2 inhibitoriumi, reikia apsvarstyti olanzapino dozės sumažinimą.

Sumažėjęs biologinis prieinamumas

Aktyvintoji anglis sumažina geriamo olanzapino biologinį prieinamumą 50–60 % ir turi būti vartojama mažiausiai 2 valandas prieš olanzapino vartojimą arba po jo.

Fluoksetinas (CYP2D6 inhibitorius), vienkartinės antacidinių preparatų dozės (aliuminis, magnis) arba cimetidinas olanzapino farmakokinetikos pastebimai neveikia.

Galimas olanzapino poveikis kitiems vaistiniams preparatams

Olanzapinas gali antagonistiškai veikti tiesioginius ir netiesioginius dopamino agonistus.

Olanzapinas neslopina pagrindinių CYP450 izofermentų in vitro (pvz., 1A2, 2D6, 2C9, 2C19, 3A4). Taigi jokia specifinė sąveika nėra tikėtina, kaip nustatyta atliekant visus in vivo tyrimus, kurių metu nebuvo nustatytas šių veikliųjų medžiagų metabolizmo slopinimas: triciklių antidepresantų (labiausiai susijusių su CYP2D6), varfarino (CYP2C9), teofilino (CYP1A2) arba diazepamo (CYP3A4 ir 2C19).

Olanzapiną vartojant kartu su ličiu ar biperidenu sąveikos nebūna.

Terapiniai valproatų plazmos kiekio stebėjimai neparodė, kad valproatų dozę reikėjo keisti pradėjus gydymą kartu su olanzapinu.

Bendra CNS veikla

Reikia atsargiai skirti vartoti pacientams, geriantiems alkoholį ar vartojantiems vaistinius preparatus, galinčius slopinti centrinę nervų sistemą.

Olanzapiną vartoti kartu su antiparkinsoniniais vaistiniais preparatais pacientams, sergantiems Parkinsono liga ir demencija, yra nerekomenduojama (žr. 4.4 skyrių).

QTc intevalas

Atsargumo priemonių reikia imtis, jei olanzapinas pradedamas vartoti kartu su vaistiniais preparatais, ilginančiais QTc intervalą (žr. 4.4 skyrių).

4.6 Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Nėra atlikta tinkamų ir gerai kontroliuojamų tyrimų su nėščiomis moterimis. Pacientės turi pasakyti gydytojui, jei pastoja arba ketina pastoti besigydydamos olanzapinu. Nors vaisto vartojimo patirties yra nedaug, olanzapiną nėštumo metu galima vartoti tik tada, kai galima nauda yra didesnė už galimą riziką vaisiui.

Naujagimiams, kurių motinos trečiąjį nėštumo trimestrą vartojo antipsichozinių vaistinių preparatų (įskaitant olanzapiną), po gimimo yra padidėjusi rizika pasireikšti nepageidaujamoms reakcijoms, įskaitant ekstrapiramidinius ir (arba) nutraukimo simptomus, kurių intensyvumas ir trukmė gali būti skirtingi. Gauta pranešimų apie sujaudinimo, raumenų tonuso padidėjimo ar sumažėjimo, tremoro, mieguistumo, kvėpavimo distreso ir apsunkinto žindymo atvejus. Tokių naujagimių būklę reikia atidžiai stebėti.

Žindymas

Atliekant tyrimus su sveikomis žindančiomis moterimis buvo nustatyta, kad olanzapino patenka į motinos pieną. Vidutinis vaisto, patenkančio kūdikiui, kiekis (mg/kg) esant pastoviai vaisto koncentracijai yra 1,8 % motinos olanzapino dozės (mg/kg). Pacientėms, kurios vartoja olanzapiną, reikia patarti nežindyti kūdikio.

Vaisingumas

Poveikis vaisingumui nežinomas (žr. 5.3 skyriuje informaciją apie ikiklinikinių tyrimų duomenis).

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Poveikio gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus tyrimų neatlikta. Olanzapinas gali sukelti mieguistumą ir svaigulį, todėl pacientai turi būti atsargūs valdydami mechanizmus ir vairuodami.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Saugumo duomenų santrauka

Suaugusieji

Nepageidaujamas poveikis, susijęs su olanzapino vartojimu, apie kurį klinikinių tyrimų metu buvo pranešta dažniausiai (stebėtas ≥1 % pacientų), buvo somnolencija, kūno masės padidėjimas, eozinofilija, padidėjusi prolaktino, cholesterolio, gliukozės ir trigliceridų koncentracija (žr. 4.4 skyrių), gliukozurija, apetito padidėjimas, svaigulys, akatizija, parkinsonizmas, leukopenija, neutropenija (žr. 4.4 skyrių), diskinezija, ortostazinė hipotenzija, anticholinerginis poveikis, laikinas besimptomis kepenų aminotransferazių suaktyvėjimas (žr. 4.4 skyrių), bėrimas, astenija, nuovargis, karščiavimas, artralgija, šarminės fosfatazės suaktyvėjimas, didelis gama gliutamiltransferazės aktyvumas, didelė šlapimo rūgšties koncentracija, didelis kratinfosfokinazės aktyvumas ir edema.

Nepageidaujamų reakcijų sąrašas lentelėje

Toliau pateiktoje lentelėje nurodomi nepageidaujami poveikiai yra nustatyti remiantis savanoriškais pranešimais ir klinikiniais tyrimais. Kiekvienoje dažnio grupėje nepageidaujami poveikiai pateikiami mažėjančio sunkumo tvarka. Dažnumas apibūdinamas taip: labai dažni (≥ 1/10); dažni (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10); nedažni (nuo ≥ 1/1 000 iki < 1/100); reti (nuo ≥ 1/10 000 iki < 1/1 000); labai reti (< 1/10 000), dažnis nežinomas (negali būti įvertintas pagal turimus duomenis). 

¹ Pastebėtas kliniškai reikšmingas svorio padidėjimas visose pagrindinėse kūno masės indekso (KMI) kategorijose. Po trumpalaikio gydymo (vidutinė trukmė 47 dienos), svorio padidėjimas ≥ 7 % pradinės kūno masės buvo labai dažnas (22,2 %), ≥ 15 % buvo dažnas (4,2 %) ir ≥ 25 % buvo nedažnas (0,8 %). Pacientams svorio padidėjimas ≥ 7 %, ≥ 15 % ir ≥ 25 % jų pradinės kūno masės, vartojant ilgą laiką (mažiausiai 48 savaites), buvo labai dažnas (atitinkamai 64,4 %, 31,7 % ir 12,3 %).

² Lipidų koncentracija (bendro cholesterolio, MTL ir trigliceridų) nevalgius vidutiniškai labiau padidėjo pacientams, kuriems nuo pat pradžių nebuvo lipidų disreguliacijos.

³ Pastebėta pradinė normali koncentracija nevalgius (< 5,17 mmol/l) labai padidėja (≥ 6,2 mmol/l). Bendro cholesterolio koncentracijos pokyčiai nevalgius, kai pradinė cholesterolio koncentracija (≥ 5,17–< 6,2 mmol/l) labai padidėjo (≥ 6,2 mmol/l), buvo labai dažni.

⁴ Pastebėta pradinė normali koncentracija nevalgius (< 5,56 mmol/l) labai padidėjo (≥ 7 mmol/l). Gliukozės koncentracijos pokyčiai nevalgius, kai pradinė koncentracija (≥ 5,56–< 7 mmol/l) labai padidėjo (≥ 7 mmol/l), buvo labai dažni.

⁵ Pastebėta pradinė normali koncentracija nevalgius (< 1,69 mmol/l), kuri labai padidėjo (≥ 2,26 mmol/l). Trigliceridų koncentracijos pokyčiai nevalgius, kai pradinė koncentracija (≥ 1,69 mmol/l–< 2,26 mmol/l) labai padidėjo (≥ 2,26 mmol/l), buvo labai dažni.

⁶ Klinikinių tyrimų metu parkinsonizmo ir distonijos dažnis olanzapinu gydytiems pacientams buvo pastebimai didesnis, tačiau statistiškai šiek tiek skyrėsi nuo vartojusiųjų placebą. Olanzapiną vartojusiems pacientams rečiau negu vartojusiems titruotą haloperidolio dozę pasireiškė parkinsonizmas, akatizija ir distonija. Neturint išsamios informacijos apie jau buvusius ūminius ar vėlyvuosius ekstrapiramidinius judėjimo sutrikimus, negalima teigti, kad olanzapinas rečiau sukelia vėlyvąją diskineziją ir (arba) kitus vėlyvuosius ekstrapiramidinius sindromus.

⁷ Ūminiai simptomai, tokie kaip prakaitavimas, nemiga, tremoras, nerimas, pykinimas ir vėmimas, pasireiškia, kai olanzapino vartojimas nutraukiamas staigiai.

⁸ 12 savaičių trukmės klinikinių tyrimų metu olanzapiną vartojusių pacientų, kurių organizme prolaktino koncentracija plazmoje buvo normali, prolaktino koncentracija plazmoje viršijo normalios koncentracijos viršutinę ribą apie 30 %. Daugumai šių pacientų koncentracijos padidėjimas buvo lengvas ir viršutinę normos ribą viršijo mažiau kaip du kartus.

⁹ Nepageidaujamas reiškinys nustatytas pagal klinikinių tyrimų duomenis integruotoje olanzepino duomenų bazėje.

¹⁰ Įvertinta pagal klinikinių tyrimų metu išmatuotų rodmenų duomenis integruotoje olanzepino duomenų bazėje.

¹¹ Nepageidaujamas reiškinys nustatytas pagal savanoriškus pranešimus po vaistinio preparato patekimo į rinką, dažnis apskaičiuotas naudojant integruotą olanzepino duomenų bazę.

¹² Nepageidaujamas reiškinys nustatytas pagal savanoriškus pranešimus po vaistinio preparato patekimo į rinką, dažnis apskaičiuotas įvertinus viršutinę 95% pasikliautinojo intervalo ribą naudojant integruotą olanzepino duomenų bazę.

Ilgalaikis vartojimas (mažiausiai 48 savaitės)

Laikui bėgant pacientų, kuriems pasireiškė šalutiniai kliniškai reikšmingi svorio padidėjimo, gliukozės, bendro / MTL / DTL cholesterolio ar trigliceridų pokyčiai, proporcija padidėjo. Vidutinis gliukozės koncentracijos kraujyje didėjimo greitis suaugusiems pacientams, kurie baigė 9–12 mėnesių gydymą, sulėtėjo maždaug po 6 mėnesių.

Papildoma informacija apie tam tikras pacientų grupes

Klinikinių tyrimų metu senyviems demencija sergantiems pacientams gydymas olanzapinu, palyginti su placebu, buvo susijęs su mirties ir nepageidaujamų cerebrovaskulinių reiškinių dažnio padidėjimu (žr. 4.4 skyrių). Labai dažnos nepageidaujamos reakcijos, susijusios su olanzapino vartojimu, šioje pacientų grupėje buvo eisenos sutrikimas ir griuvimas. Dažnai pasireiškė pneumonija, padidėjusi kūno temperatūra, letargija, eritema, vizualios haliucinacijos ir šlapimo nelaikymas.

Atliekant klinikinius tyrimus su pacientais, sergančiais vaistų sukelta (dopamino agonistų) psichoze, susijusia su Parkinsono liga, nustatytas labai dažnas ir dažnesnis, palyginti su placebu, Parkinsono simptomatikos pasunkėjimas ir haliucinacijos.

Atliekant vieną klinikinį tyrimą su pacientais, sergančiais bipoline manija, valproato vartojimas kartu su olanzapinu 4,1 % padidino neutropenijos dažnį; papildomas rizikos veiksnys galėjo būti didelė valproato koncentracija plazmoje. Olanzapino vartojimas kartu su ličiu ar valproatu padidino (≥ 10 %) tremoro, burnos džiūvimo, padidėjusio apetito ir svorio padidėjimo dažnį. Dažnai buvo pastebima kalbos sutrikimų. Gydant olanzapinu kartu su ličiu ar divalproeksu 17,4 % pacientų ūminės gydymo fazės metu (iki 6 savaičių) kūno svoris padidėjo ≥ 7 % nuo pradinio lygmens. Ilgalaikis (iki 12 mėnesių) olanzapino vartojimas bipolinio sutrikimo pasikartojimo prevencijai 39,9 % pacientų buvo susijęs su kūno svorio padidėjimu ≥ 7 % nuo pradinio lygmens.

Vaikų populiacija

Olanzapinas nėra skirtas gydyti vaikams ir paaugliams, jaunesniems kaip 18 metų amžiaus. Nors nėra atlikta klinikinių tyrimų, kurių metu būtų lyginamas poveikis paaugliams ir suaugusiems žmonėms, tačiau tyrimų su paaugliais duomenys buvo palyginti su duomenimis, gautais tyrimų su suaugusiais žmonėmis metu.

Lentelėje pateiktos šalutinės reakcijos, paaugliams pacientams (13–17 metų amžiaus) pasireiškusios dažniau negu suaugusiems žmonėms, arba šalutinės reakcijos, pasireiškiančios tik paaugliams pacientams trumpalaikių klinikinių tyrimų metu. Kliniškai reikšmingas svorio padidėjimas (≥ 7 %) paaugliams pasireiškia dažniau, palyginti su suaugusiais žmonėmis, nors vartojamos panašios dozės. Svorio padidėjimo dydis ir paauglių pacientų, kuriems kliniškai reikšmingai padidėjo svoris, proporcija buvo didesnė vaistą vartojant ilgai (mažiausiai 24 savaites).

Kiekvienoje dažnio grupėje nepageidaujamas poveikis pateikiamas mažėjančio sunkumo tvarka. Dažnumo terminų reikšmės: labai dažni (≥ 10 %); dažni (nuo ≥ 1 % iki < 10 %).

¹³ Po trumpalaikio gydymo (vidutinė trukmė 22 dienos) svorio padidėjimas ≥ 7 % pradinės kūno masės (kg) buvo labai dažnas (40,6 %), ≥ 15 % pradinės kūno masės buvo dažnas (7,1 %) ir ≥ 25 % buvo dažnas (2,5 %). Esant ilgalaikiam vartojimui (mažiausiai 24 savaitės), 89,4 % priaugo ≥ 7%, 55,3 % priaugo ≥ 15 %, o 29,1 % priaugo ≥ 25 % jų pradinės kūno masės.

¹⁰ Pastebėta, kad normali pradinė koncentracija nevalgius (< 1,016 mmol/l) labai padidėja (≥ 1,467 mmol/l), o trigliceridų koncentracija nevalgius, kai pradinė koncentracija yra ≥ 1,016 mmol/l–< 1,467 mmol/l, padidėja iki ≥ 1,467 mmol/l.

¹⁴ Bendro cholesterolio koncentracijos pokyčiai nevalgius, kai pradinė normali cholesterolio koncentracija (< 4,39 mmol/l) padidėjo iki ≥ 5,17 mmol/l, buvo dažni. Bendro cholesterolio koncentracijos pokyčiai nevalgius, kai pradinė koncentracija ≥ 4,39–< 5,17 mmol/l labai padidėjo iki ≥ 5,17 mmol/l, buvo labai dažni.

¹⁵ Prolaktino koncentracijos plazmoje padidėjimas pasireiškė 47,4 % paaugliams pacientams.

Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas

Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato pateikimo į rinką, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę interneto svetainėje http://www.vvkt.lt/ esančią formą, ir atsiųsti ją paštu Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Žirmūnų g. 139A, LT 09120 Vilnius, faksu 8 800 20131 arba el. paštu NepageidaujamaR@vvkt.lt.

4.9 Perdozavimas

Požymiai ir simptomai

Labai dažni perdozavimo simptomai (> 10 % dažnis) yra tachikardija, susijaudinimas ir (arba) agresija, kalbos sutrikimas, įvairūs ekstrapiramidiniai simptomai ir sutrikęs sąmonės lygis, nuo sedacijos iki komos.

Kitos mediciniškai svarbios perdozavimo pasekmės yra kliedėjimas, traukuliai, koma, galimas neurolepsinis piktybinis sindromas, kvėpavimo slopinimas, aspiracija, hipertenzija ar hipotenzija, širdies aritmijos (< 2 % perdozavimo atvejų) ir širdies bei kvėpavimo sustojimas. Esant ūminiam perdozavimui buvo mirties atvejų, suvartojus 450 mg dozę, tačiau buvo ir išgyvenimo atvejis po ūmaus maždaug 2 g olanzapino perdozavimo.

Perdozavimo gydymas

Nėra specifinio antidoto olanzapinui. Vėmimo skatinti nerekomenduojama. Gali būti taikomos standartinės perdozavimo gydymo priemonės (t. y. skrandžio plovimas, aktyvintosios anglies vartojimas). Buvo pastebėta, kad pavartojus aktyvintosios anglies olanzapino biologinis prieinamumas sumažėjo 50–60 %.

Taikyti simptominį gydymą ir stebėti gyvybines organų funkcijas reikia atsižvelgiant į klinikinę reakciją, be to, turi būti gydoma hipotenzija ir kraujagyslinis kolapsas bei palaikoma kvėpavimo funkcija. Nereikėtų vartoti epinefrino, dopamino ar kitų simpatomimetinių preparatų, išsiskiriančių beta agonistų aktyvumu, nes beta stimuliacija gali pabloginti hipotenziją. Norint nustatyti galimas aritmijas, būtina stebėti širdies ir kraujagyslių sistemą. Kol pacientas atsigaus, turi būti tęsiama atidi medicininė priežiūra ir stebėjimas.

Vaikų populiacija

Duomenų apie vaikus ir paauglius nėra.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – psicholeptikai, neuroleptikai, diazepinai, oksazepinai, tiazepinai ir oksepinai, ATC kodas – N05A H03.

Veikimo mechanizmas

Olanzapinas yra antipsichozinis, slopinantis maniją ir stabilizuojantis nuotaiką vaistas, plačiai farmakologiškai veikiantis daugelį receptorių sistemų.

Farmakodinaminis poveikis

Ikiklinikiniai olanzapino tyrimai parodė, kad jis turi afinitetą (Ki; < 100 nM) serotonino 5HT_2A/2C, 5HT₃, 5HT₆; dopamino D₁, D₂, D₃, D₄, D₅, cholinerginiams muskarino m₁-m₅, α1 adrenerginiams ir histamino H₁ receptoriams. Olanzapino poveikio gyvūnų elgsenai tyrimai parodė būdingą antagonizmą 5 HT, dopaminui ir cholinerginį antagonizmą, atitinkantį prisijungimą prie receptorių. Tyrimais nustatyta, kad in vitro olanzapino afinitetas didesnis serotonino 5HT₂ negu dopamino D₂ receptoriams, in vivo – didesnis aktyvumas serotonino 5HT₂ negu dopamino D₂. Elektrofiziologiniai tyrimai parodė, kad olanzapinas selektyviai mažina mezolimbinių (A10) dopaminerginių neuronų iškrovą ir turi mažą poveikį motorines funkcijas reguliuojančiai dryžuotojo kūno (A9) sistemai. Olanzapino dozės, slopinančios sąlyginį vengimo refleksą (testas, rodantis antipsichozinį aktyvumą), yra mažesnės negu sukeliančios katalepsiją (padarinys, rodantis nepageidaują motorikos poveikį). Atliekant „anksiolitinį” testą, skirtingai negu kai kurie kiti antipsichoziniai vaistai, olanzapinas padidina reakciją.

Pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimu nustatyta, kad sveikų savanorių, išgėrusių vienkartinę (10 mg) olanzapino dozę, organizme prie 5 HT_2A receptorių olanzapino prisijungė daugiau negu prie dopamino D₂ receptorių. Be to, vieno fotono emisijos kompiuterinės tomografijos (SPECT) vaizdo tyrimu, kuriame dalyvavo šizofrenija sergantys ligoniai, nustatyta, kad olanzapinu sėkmingai gydomų pacientų organizmo dryžuotajame kūne buvo mažiau užimtų D₂ receptorių negu pacientų, sėkmingai gydomų kitais antipsichoziniais vaistais ir risperidonu, ir panašiai kaip sėkmingai klozapinu gydomų pacientų.

Klinikinis veiksmingumas ir saugumas

Atliekant du iš dviejų placebu ir du iš trijų lyginamųjų kontroliuojamų tyrimų, dalyvavusiems daugiau nei 2900 šizofrenija sergančių pacientų su teigiamais ir neigiamais simptomais olanzapinas statistiškai reikšmingai palengvino ir teigiamus, ir neigiamus simptomus.

Tarptautinio lyginamojo dvigubai aklo tyrimo metu dalyvaujant 1481 pacientui, sergančiam šizofrenija, šizoafektiniu ar panašiu sutrikimu, esant įvairaus laipsnio asocijuotų depresijos simptomų (bazinis vidutinis rodiklis pagal Montgomery-Asberg depresijos vertinimo skalę buvo 16,6), prospektyvi antrinė nuotaikos skalės rodiklių prieš gydymą ir galutinių tyrimo rezultatų pokyčio analizė parodė statistiškai reikšmingą palengvėjimą (p = 0,001) gydant olanzapinu (–6), palyginti su haloperidoliu (–3,1).

Pacientams, sergantiems bipoliniu sutrikimu, manijos ar mišraus epizodo metu olanzapino efektyvumas buvo didesnis nei placebo ir valproato (divalproex) slopinant manijos simptomus 3 savaites. Olanzapino efektyvumas buvo panašus kaip haloperidolio lyginant manijos ir depresijos simptomų palengvėjimo santykį per 6 ir 12 savaičių. Atliekant jungtinės terapijos tyrimą, kai pacientams mažiausiai 2 savaites buvo skiriamas vartoti litis arba valproatas, papildomai paskyrus vartoti 10 mg olanzapino (gydymas kartu su ličiu arba valproatu) manijos simptomai buvo slopinami geriau nei 6 savaites vartojant vien litį arba valproatą.

12 mėnesių pasikartojimo prevencijos tyrimo metu pacientams, kuriems manijos epizodas buvo sėkmingai nuslopintas olanzapinu, buvo atsitiktinai skirtas vartoti olanzapinas arba placebas, olanzapinas statistiškai daug geriau nei placebas nutraukė pirminį bipolinio sutrikimo pasikartojimą. Be to, olanzapinas buvo statistiškai daug pranašesnis už placebą užkertant kelią tiek manijos, tiek depresijos pasikartojimui.

Antro 12 mėnesių pasikartojimo prevencijos tyrimo metu pacientams, kuriems manijos epizodas buvo sėkmingai nuslopintas olanzapino ir ličio deriniu, atsitiktinių imčių būdu buvo skirtas vartoti tik olanzapinas arba tik litis, olanzapinas statistiškai ne blogiau nei litis nutraukė pirminį bipolinio sutrikimo pasikartojimą (olanzapinas – 30,0 %, litis – 38,3 %; p = 0,055).

18 mėnesių jungtinės terapijos tyrimo metu pacientams, kuriems manijos arba mišrus epizodas buvo sėkmingai stabilizuotas vartojant olanzapiną kartu su vienu iš nuotaiką stabilizuojančių vaistų (ličiu arba valproatu), ilgalaikis gydymas olanzapinu kartu su ličiu arba valproatu nebuvo statistiškai reikšmingai pranašesnis už gydymą tik ličiu arba valproatu pavėlinant bipolinį pasikartojimą, apibūdinamą sindrominiais (diagnostiniais) nustatymo kriterijais.

Vaikų populiacija

Kontroliuojamieji veiksmingumo paauglių (13–17 metų amžiaus) duomenys yra riboti ir yra pagrįsti trumpalaikių šizofrenijos (6 savaičių) ir manijos, susijusios su bipoliniu I tipo sutrikimu (3 savaičių) gydymo veiksmingumo tyrimų, kuriuose dalyvavo mažiau kaip 200 paauglių, duomenimis. Olanzapinas buvo vartojamas pritaikomomis dozėmis, pradedant 2,5 ir tęsiant iki 20 mg per parą. Gydant olanzapinu, paaugliai priaugo gerokai daugiau svorio, palyginti su suaugusiaisiais. Bendro cholesterolio, MTL, trigliceridų ir prolaktino pokyčių reikšmė nevalgius (žr. 4.4 ir 4.8 skyrius) paaugliams buvo didesnė nei suaugusiems. Nėra kontroliuojamųjų duomenų apie poveikio išlaikymą, o ilgalaikio vartojimo saugumo duomenų yra nedaug (žr. 4.4 ir 4.8 skyrius). Informacija apie ilgalaikį saugumą yra ribota, nes visų pirma yra pagrįsta atviru būdu surinktais nekontroliuojamaisiais duomenimis.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Absorbcija

Išgertas olanzapinas gerai absorbuojamas, didžiausia jo koncentracija kraujo plazmoje susidaro po 5‑8 valandų. Maistas absorbcijos neveikia. Absoliutus išgerto vaisto biologinis prieinamumas, palyginti su sušvirkšto į veną, nenustatytas.

Pasiskirstymas

Maždaug 93% olanzapino būna prisijungę prie plazmos baltymų, kai koncentracija kraujyje yra nuo 7 ng/ml iki 1000 ng/ml ribose. Daugiausia olanzapino prisijungia prie albumino ir α₁ rūgščiojo glikoproteino.

Biotransformacija

Olanzapinas metabolizuojamas kepenyse konjugacijos ir oksidacijos būdu. Daugiausia cirkuliuoja metabolito 10-N-gliukuronido, kuris neereina per hematoencefalinį barjerą. Veikiant citochromams P450-CYP1A2 ir P450-CYP2D6, susidaro N-desmetilo ir 2-hidroksimetilo metabolitų. Tyrimai su gyvūnais parodė, kad abu metabolitai in vivo farmakologiškai veikia daug silpniau negu olanzapinas. Todėl farmakologinis poveikis daugiausia priklauso nuo pradinio olanzapino. Sveikų asmenų vidutinis išgerto olanzapino pusinės eliminacijos periodas priklausė nuo amžiaus ir lyties.

Eliminacija

Sveikų senyvų asmenų (65 metų ir daugiau), palyginti su jaunesniais, vidutinis pusinės eliminacijos laikas buvo ilgesnis (atitinkamai 51,8 val. ir 33,8 val.), o klirensas mažesnis (atitinkamai 17,5 l/val. ir 18,2 l/val.). Farmakokinetikos senyvų pacientų organizme kintamumas atitinka jaunesnių pacientų ribas. 44 vyresniems kaip 65 metų pacientams, sergantiems šizofrenija, 5–20 mg paros dozė nesukėlė išskirtinio nepageidaujamo poveikio.

Moterų, payginti su vyrais, vidutinis pusinės eliminacijos laikas buvo šiek tiek ilgesnis (atitinkamai 36,7 val. ir 32,3 val.), o klirensas mažesnis (atitinkamai 18,9 l/val. ir 27,3 l/val.). Tačiau olanzapinas (5–20 mg) buvo toks pat saugus ir moterims (n = 467), ir vyrams (n = 869).

Sutrikusi inkstų funkcija

Pacientams, kuriems buvo inkstų nepakankamumas (kreatinino klirensas < 10 ml/min.), palyginti su sveikaisiais, nustatyta tik neryškių vidutinio pusinio eliminacijos laiko (atitinkamai 37,7 val. ir 32,4 val.) ir vaisto klirenso (atitinkamai 21,2 l/val. ir 25,0 l/val.) skirtumų. Masių pusiausvyros tyrimų metu nustatyta, kad apie 57 % radioaktyviąja medžiaga žymėto olanzapino išsiskiria su šlapimu, daugiausia metabolitų pavidalu.

Rūkantys žmonės

Rūkančių pacientų, kurių šiek tiek sutrikusi kepenų funkcija, vidutinis pusinės eliminacijos laikas (39,3 val.) buvo ilgesnis, o klirensas (18,0 l/val.) mažesnis, palyginti su sveikais nerūkančiais asmenimis (atitinkamai 48,8 val. ir 14,1 l/val.).

Nerūkančių asmenų (vyrų ir moterų), palyginti su rūkančiais, vidutinis pusinės eliminacijos laikas buvo ilgesnis (atitinkamai 38,6 val. ir 30,4 val.), o klirensas mažesnis (atitinkamai 18,6 l/val. ir 27,7 l/val.).

Olanzapino klirensas plazmoje yra mažesnis senyvų pacientų, palyginti su jaunesniais, moterų, palyginti su vyrais, ir nerūkančiųjų, palyginti su rūkančiaisiais. Tačiau amžiaus, lyties ir rūkymo įtaka olanzapino klirensui ir pusinės eliminacijos laikui yra nedidelė, palyginti su bendraisiais individų tarpusavio skirtumais.

Tiriant trijų populiacijų – baltaodžių, japonų ir kinų – farmakokinetikos rodiklius, skirtumų nenustatyta.

Vaikų populiacija

Paaugliai (13–17 metų amžiaus): paauglių ir suaugusiųjų organizme olanzapino farmakokinetika yra panaši. Klinikinių tyrimų metu olanzapino ekspozicijos vidurkis paaugliams buvo 27 % didesnis. Tarp paauglių ir suaugusiųjų yra demografinių skirtumų, t. y. mažesnis kūno masės vidurkis ir mažiau rūkančių paauglių. Šie veiksniai tikriausiai prisideda prie didesnio paaugliams nustatyto ekspozicijos vidurkio.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Ūminis (vienkartinės dozės) toksinis poveikis

Per burną pavartoto preparato toksinis poveikis graužikams buvo toks pat kaip stiprių neuroleptikų derinių – aktyvumo sumažėjimas, koma, tremoras, kloniniai traukuliai, seilėtekis ir svorio augimo slopinimas. Pelėms vidutinė letalinė dozė buvo maždaug 210 mg/kg, žiurkėms - 175 mg/kg kūno svorio. Šunys toleravo net 100 mg/kg vienkartines dozes ir nenugaišo. Jiems atsirado tokių reiškinių: sedacija, ataksija, tremoras, širdies ritmo padažnėjimas, kvėpavimo pasunkėjimas, miozė ir anoreksija. Beždžionėms ne didesnės kaip 100 mg/kg vienkartinės dozės sukėlė nusilpimą, didesnės dozės - sąmonės pritemimą.

Kartotinių dozių toksinis poveikis

Trijų mėnesių tyrimų metu pelėms ir vienerių metų tyrimų metu žiurkėms bei šunims pagrindinis poveikis buvo CNS slopinimas, anticholinerginis poveikis ir periferinio kraujo pokyčiai. CNS slopinimui pasireiškė tolerancija. Nuo didelių dozių sumažėjo augimo parametrai. Žiurkėms atsirado laikinas poveikis, susijęs su prolaktino kiekio padidėjimu – sumažėjo kiaušidžių ir gimdos svoris, atsirado morfologinių makšties epitelio ir pieno liaukų pokyčių.

Toksinis poveikis kraujodarai

Visų rūšių gyvūnams pasireiškė poveikis kraujo parametrams, įskaitant nuo dozės dydžio priklausantį cirkuliuojančių leukocitų kiekio sumažėjimą pelėms ir nespecifinį cirkuliuojančių leukocitų kiekio sumažėjimą žiurkėms, tačiau įrodymų apie citotoksinį poveikį kaulų čiulpams nebuvo. Keliems šunims, gavusiems 8 mg/kg ar 10 mg/kg paros dozę (bendra olanzapino ekspozicija (AUC) buvo 12–15 kartų didesnė nei 12 mg paros dozę vartojančio žmogaus), atsirado laikina neutropenija, trombocitopenija ar anemija. Šunų, kurių kraujyje buvo sumažėjęs ląstelių kiekis, kaulų čiulpų kamieninėms ir proliferuojančioms ląstelėms nepageidaujamo poveikio nepasireiškė.

Toksinis poveikis reprodukcijai

Teratogeninio poveikio olanzapinas nesukėlė. Sedacinis poveikis turėjo įtakos žiurkių patinų poravimuisi. 1,1 mg/kg dozės (3 kartus didesnės už didžiausią žmogaus dozę) veikė žiurkių estrogeninius ciklus, 3 mg/kg dozė (9 kartus didesnė už didžiausią žmogaus dozę) veikė reprodukcijos parametrus. Vaikingoms žiurkėms olanzapinas uždelsė vaisiaus vystymąsi, laikinai sumažino atsivestų jauniklių aktyvumą.

Mutageniškumas

Atliekant visus įprastinius tyrimus, įskaitant bakterijų mutacijos testus bei in vitro ir in vivo žinduolių testus, mutageninio ar klastogeninio poveikio olanzapinas neturėjo.

Kancerogeniškumas

Remiantis tyrimų su žiurkėmis ir pelėmis rezultatais, galima daryti išvadą, kad olanzapinas nėra kancerogeniškas.

Rizikos aplinkai vertinimas (RAV)

Nesitikima, kad Egolanza, vartojamas pagal pateiktą produkto informaciją, turėtų nepageidaujamą poveikį aplinkai.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Egolanza 5 mg plėvele dengtos tabletės

Tabletės šerdis:

Mikrokristalinė celiuliozė

Laktozė monohidratas

Hidroksipropilceliuliozė

Krospovidonas

Magnio stearatas

Tabletės plėvelė:

Hipromeliozė

Chinolino geltonasis (E 104)

Opadry-Y-1-7000 baltasis (hipromeliozė, titano dioksidas (E 171), makrogolis 400)

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

5 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia.

6.5 Talpyklės pobūdis ir jos turinys

Egolanza 5 mg plėvele dengtos tabletės

28 ar 56 tabletės kartono dėžutėje, supakuotos OPA/Al/PVC //Al lizdinėje plokštelėje.

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti ir vaistiniam preparatui ruošti

Specialių reikalavimų nėra.

Nesuvartotą vaistinį preparatą ar atliekas reikia tvarkyti laikantis vietinių reikalavimų.