Carzan HCT

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Carzan HCT 16 mg/12,5 mg tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Kiekvienoje tabletėje yra 16 mg kandesartano cileksetilo ir 12,5 mg hidrochlorotiazido.

Pagalbinės medžiagos, kurių poveikis žinomas:

Carzan HCT 16 mg/12,5 mg tabletėje yra 103,8 mg laktozės.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Tabletė.

Carzan HCT 16 mg /12,5 mg: apvali, abipus išgaubta, balta arba beveik balta su laužimo vagele ir žyma CH/16 vienoje pusėje, maždaug 8 mm skersmens tabletė. Tabletę galima padalyti į dvi lygias dalis.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Carzan HCT vartojamas pirminės arterinės hipertenzijos gydymui suaugusiems pacientams, kurių kraujospūdis nėra optimaliai kontroliuojamas taikant monoterapiją kandesartano cileksetilu arba hidrochlorotiazidu.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Dozavimas

Rekomenduojama Carzan HCT dozė yra viena tabletė vieną kartą per parą.

Rekomenduojama palaipsniui nustatyti kiekvienos veikliosios medžiagos (kandesartano cileksetilo ir hidrochlorotiazido) dozę. Jeigu kliniškai tinka, galima apgalvotai monoterapiją pakeisti tiesiogiai į Carzan HCT. Jeigu buvo taikyta monoterapija hidrochlorotiazidu, keičiant rekomenduojama palaipsniui nustatyti kandesartano cileksetilo dozę. Carzan HCT gali būti skiriamas pacientams, kurių kraujospūdis nėra optimaliai kontroliuojamas taikant monoterapiją kandesartano cileksetilu ar hidrochlorotiazidu arba mažesnėmis Carzan HCT dozėmis.

Stipriausias antihipertenzinis poveikis paprastai pasireiškia per 4 savaites nuo gydymo pradžios.

(Žr. 4.3, 4.4, 4.5 ir 5.1 skyrius).

Ypatingos populiacijos

Senyviems pacientams

Senyviems žmonėms pradinės dozės koreguoti nereikia.

Pacientams, kurių cirkuliuojančio kraujo tūris sumažėjęs

Pacientams, kuriems yra hipotenzijos rizika, pavyzdžiui, kurių organizme gali būti sumažėjęs cirkuliuojančio kraujo tūris, kandesartano cileksetilo dozę rekomenduojama nustatyti palaipsniui (tokiems pacientams reikia apgalvotai skirti pradinę 4 mg kandesartano cileksetilo dozę).

Pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi

Šios grupės pacientams geriausia skirti ne tiazidinius, o kilpinius diuretikus. Prieš pradedant gydymą Carzan HCT pacientams, kurie serga lengvu ar vidutinio sunkumo inkstų funkcijos sutrikimu (kreatinino klirensas yra ≥ 30 ml/min./1,73 m² kūno paviršiaus ploto [KPP]), kandesartano cileksetilo dozę rekomenduojama nustatyti palaipsniui (rekomenduojama pradinė kandesartano cileksetilo dozė tokiems pacientams yra 4 mg). Carzan HCT negalima vartoti pacientams, kurie serga sunkiu inkstų funkcijos sutrikimu (kreatinino klirensas yra < 30 ml/min./1,73 m² KPP) (žr. 4.3 skyrių).

Pacientams, kurių kepenų funkcija sutrikusi

Prieš pradedant gydymą Carzan HCT pacientams, kurie serga lengvu ar vidutinio sunkumo kepenų funkcijos sutrikimu, kandesartano cileksetilo dozę rekomenduojama nustatyti palaipsniui (rekomenduojama pradinė kandesartano cileksetilo dozė tokiems pacientams yra 4 mg). Carzan HCT negalima vartoti pacientams, kurie serga sunkiu kepenų funkcijos sutrikimu ir (arba) kuriems pasireiškia tulžies sąstovis (žr. 4.3 skyrių).

Vaikų populiacija

Carzan HCT saugumas ir veiksmingumas vaikams ir paaugliams nuo gimimo iki 18 metų dar nebuvo nustatytas. Duomenų nėra.

Vartojimo metodas

Vartoti per burną.

Carzan HCT vartoti valgant arba nevalgius.

Maistas įtakos kandesartano biologiniam prieinamumui neturi.

Hidrochlorotiazidas kliniškai reikšmingai nesąveikauja su maistu.

4.3 Kontraindikacijos

• Padidėjęs jautrumas veikliajai, bet kuriai pagalbinei vaistinio preparato medžiagai arba sulfonamidų dariniams. Hidrochlorotiazidas yra sulfonamidų darinys.
• Antras ir trečias nėštumo trimestrai (žr. 4.4 ir 4.6 skyrius).
• Sunkus inkstų funkcijos sutrikimas (kreatinino klirensas yra < 30 ml/min./1,73 m² KPP).
• Sunkus kepenų funkcijos sutrikimas ir (ar) tulžies stazė.
• Gydymui atspari (refrakterinė) hipokalemija ir hiperkalcemija.
• Podagra.
• Pacientams, kurie serga cukriniu diabetu arba kurių inkstų funkcija sutrikusi (GFG < 60 ml/min/1,73 m²), Carzan HCT negalima vartoti kartu su preparatais, kurių sudėtyje yra aliskireno (žr. 4.5 ir 5.1 skyrius).

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Dvigubas renino, angiotenzino ir aldosterono sistemos (RAAS) nuslopinimas

Turima įrodymų, kad kartu vartojant AKF inhibitorius, angiotenzino II receptorių blokatorius ar aliskireną padidėja hipotenzijos, hiperkalemijos ir inkstų funkcijos susilpnėjimo (įskaitant ūminį inkstų nepakankamumą) rizika. Todėl nerekomenduojama dvigubai nuslopinti RAAS, vartojant AKF inhibitorių, angiotenzino II receptorių blokatorių ar aliskireno derinį (žr. 4.5 ir 5.1 skyrius).

Vis dėlto, jei dvigubas nuslopinimas laikomas absoliučiai būtinu, šis gydymas turi būti atliekamas tik prižiūrint specialistams ir dažnai bei atidžiai tiriant inkstų funkciją, elektrolitų koncentraciją bei kraujospūdį.

Pacientams, sergantiems diabetine nefropatija, negalima kartu vartoti AKF inhibitorių ir angiotenzino II receptorių blokatorių.

Inkstų nepakankamumas, inkstų persodinimas

Šios grupės pacientams geriausia skirti ne tiazidinius, o kilpinius diuretikus. Carzan HCT vartojant pacientams, kurių inkstų funkcija yra sutrikusi, rekomenduojama periodiškai matuoti kalio, kreatinino ir šlapimo rūgšties koncentracijas.

Carzan HCT vartojimo patirties pacientams, kuriems neseniai persodintas inkstas, nėra.

Inkstų arterijų stenozė

Renino, angiotenzino ir aldosterono sistemą veikiantys vaistiniai preparatai, įskaitant angiotenzino-II receptorių blokatorius (AIIRB), gali sukelti šlapalo ir kreatinino koncentracijos serume padidėjimą pacientams, sergantiems abiejų inkstų arterijų stenoze arba vienintelio funkcionuojančio inksto arterijos stenoze.

Cirkuliuojančio kraujo tūrio sumažėjimas

Pacientams, kurių organizme yra sumažėjęs cirkuliuojančio kraujo tūris ir (arba) trūksta natrio, gali pasireikšti simptominė hipotenzija, kaip aprašyta ir vartojant kitus vaistinius preparatus, kurie veikia renino, angiotenzino ir aldosterono sistemą. Todėl Carzan HCT nerekomenduojama vartoti tol, kol ši būklė nesureguliuojama.

Anestezija ir chirurgija

Angiotenzino-II receptorių blokatorių vartojantiems pacientams anestezijos ir operacijos metu dėl renino, angiotenzino ir aldosterono sistemos slopinimo gali pasireikšti hipotenzija. Labai retai ji gali būti tokia sunki, kad tektų vartoti skysčių į veną ir (ar) kraujagysles siaurinančių vaistų.

Kepenų funkcijos sutrikimas

Pacientams, kurie serga kepenų funkcijos sutrikimu arba progresuojančia kepenų liga, tiazidinius diuretikus reikia vartoti atsargiai, nes net mažiausi skysčio ir elektrolitų pusiausvyros pokyčiai gali paskatinti kepenų komą. Carzan HCT vartojimo pacientams, kurie serga kepenų funkcijos sutrikimu, klinikinės patirties nėra.

Aortos ir mitralinio vožtuvo stenozė (obstrukcinė hipertrofinė kardiomiopatija)

Šio vaistinio preparato, kaip ir kitų kraujagysles plečiančių, ypač atsargiai reikia skirti pacientams, sergantiems hemodinamiką trikdančia aortos arba mitralinio vožtuvo stenoze ar obstrukcine hipertrofine kardiomiopatija.

Pirminis hiperaldosteronizmas

Pacientams, sergantiems pirminiu hiperaldosteronizmu, renino, angiotenzino ir aldosterono sistemą slopinantys antihipertenziniai vaistiniai preparatai dažniausiai būna neveiksmingi, todėl jiems Carzan HCT nerekomenduojamas.

Elektrolitų pusiausvyros sutrikimas

Reikia periodiškai tinkamais intervalais matuoti elektrolitų koncentracijas serume. Tiazidiniai diuretikai, įskaitant hidrochlorotiazidą, gali sutrikdyti skysčių ar elektrolitų pusiausvyrą (hiperkalcemija, hipokalemija, hiponatremija, hipomagnezemija ir hipochloreminė alkalozė).

Tiazidiniai diuretikai gali mažinti kalcio ekskreciją su šlapimu ir sukelti laikiną nedidelį kalcio koncentracijos padidėjimą serume. Žymi hiperkalcemija gali būti slaptos hiperparatirozės požymis. Tiazidinių diuretikų vartojimą reikia nutraukti prieš prieskydinių liaukų funkcijos tyrimus.

Priklausomai nuo dozės hidrochlorotiazidas didina kalio ekskreciją su šlapimu, o tai gali sukelti hipokalemiją. Manoma, kad šis hidrochlorotiazido poveikis yra mažesnis vartojant kartu su kandesartano cileksetilu. Hipokalemijos rizika gali padidėti pacientams, sergantiems kepenų ciroze, kuriems skatinama diurezė, kurie vartoja per mažai elektrolitų per burną arba kartu vartoja kortikosteroidus ar adrenokortikotropinį hormoną (AKTH).

Gydymas kandesartano cileksetilu gali sukelti hiperkalemiją, ypač širdies nepakankamumo ir (arba) inkstų funkcijos sutrikimo atveju. Carzan HCT vartojant kartu su kalį organizme sulaikančiais diuretikais, kalio papildais ar druskų pakaitalais arba kitais vaistiniais preparatais, kurie gali didinti kalio koncentracijas serume (pvz., heparino natrio druska), kalio koncentracija serume gali padidėti. Reikia tinkamai stebėti kalio koncentracijas serume. Nustatyta, kad tiazidiniai diuretikai didina magnio ekskreciją su šlapimu, dėl to gali pasireikšti hipomagnezemija.

Poveikis metabolizmui ir endokrininei sistemai

Gydymas tiazidiniais diuretikais gali sutrikdyti gliukozės toleravimą. Gali tekti koreguoti vaistinių preparatų diabetui gydyti, įskaitant insuliną, dozavimą. Gydymo tiazidiniais diuretikais metu gali pasireikšti užslėptas (latentinis) cukrinis diabetas. Cholesterolio ir trigliceridų koncentracijų padidėjimas buvo susijęs su gydymu tiazidiniais diuretikais. Vartojant dozes, kurios yra Carzan HCT sudėtyje, stebėtas tik minimalus poveikis. Tiazidiniai diuretikai didina šlapimo rūgšties koncentraciją serume ir gali paskatinti podagrą jautriems pacientams.

Padidėjęs jautrumas šviesai

Pranešta apie jautrumo šviesai padidėjimo vartojant tiazidinius diuretikus atvejus (žr. 4.8 skyrių). Jeigu pasireiškia padidėjusio jautrumo šviesai reakcija, gydymą rekomenduojama nutraukti. Jeigu gydymą būtina atnaujinti, rekomenduojama pridengti kūno dalis, kurias veikia saulės arba dirbtiniai UVA spinduliai.

Bendri įspėjimai

Pacientams, kurių kraujagyslių tonusas ir inkstų funkcija daugiausiai priklausė nuo renino, angiotenzino ir aldosterono sistemos aktyvumo (pvz., sergantiems sunkiu staziniu širdies nepakankamumu ar inkstų liga, ypač inkstų arterijų stenoze), kitų šią sistemą veikiančių preparatų vartojimas buvo susijęs su ūminės hipotenzijos, azotemijos, oligurijos ir (retai) ūminio inkstų nepakankamumo pasireiškimu. Negalima paneigti ir panašaus AIIRB poveikio galimybės. Dėl per didelio kraujospūdžio sumažėjimo vartojant šį (kaip ir bet kurį kitą) antihipertenzinį vaistinį preparatą išemine širdies liga ar išemine smegenų kraujagyslių liga sergančius pacientus gali ištikti miokardo

infarktas ar insultas.

Pacientams, kuriems anksčiau pasireiškė arba nepasireiškė alergija arba astma (nors labiau tikėtina pacientams, kuriems tokios būklės buvo pasireiškusios), gali pasireikšti padidėjusio jautrumo hidrochlorotiazidui reakcijos.

Carzan HCT antihipertenzinį poveikį gali sustiprinti kiti kraujospūdį mažinantys vaistiniai preparatai.

Nėštumas

Angiotenzino-II receptorių blokatoriai (AIIRB)

Nėštumo laikotarpiu pradėti vartoti AIIRB negalima. Išskyrus atvejus, kai tęstinis gydymas angiotenzino-II receptorių blokatoriais laikomas būtinu, planuojančioms pastoti pacientėms šiuos vaistinius preparatus reikia pakeisti kitais antihipertenziniais, kurių vartojimo nėštumo laikotarpiu saugumas yra ištirtas. Nustačius, kad pacientė pastojo, būtina nedelsiant nutraukti AIIRB receptorių blokatorių vartojimą, ir, jei reikia, skirti kitų antihipertenzinių vaistinių preparatų (žr. 4.3 ir 4.6 skyrius).

Carzan HCT sudėtyje yra laktozės. Šio vaistinio preparato negalima vartoti pacientams, kuriems nustatytas retas paveldimas sutrikimas – galaktozės netoleravimas, Lapp laktazės stygius arba gliukozės ir galaktozės malabsorbcija.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Klinikinių tyrimų duomenys parodė, kad, palyginti su vieno RAAS veikiančio preparato vartojimu, dvigubas renino, angiotenzino ir aldosterono sistemos (RAAS) slopinimas, kai vartojamas AKF inhibitorių, angiotenzino II receptorių blokatorių ar aliskireno derinys, siejamas su dažniau pasitaikančiais nepageidaujamais reiškiniais, tokiais kaip hipotenzija, hiperkalemija ir inkstų funkcijos susilpnėjimas (įskaitant ūminį inkstų nepakankamumą) (žr. 4.3, 4.4 ir 5.1 skyrius).

Klinikinės farmakokinetikos tyrimų metu tirta sąveika su varfarinu, digoksinu, geriamaisiais kontraceptikais (etinilestradiolio ir levonorgestrelio deriniu), glibenklamidu ir nifedipinu. Kliniškai reikšmingos farmakokinetinės sąveikos su šiais vaistiniais preparatais nenustatyta.

Galima tikėtis, kad kiti vaistiniai preparatai, kurie susiję su kalio šalinimu ir hipokalemija (pvz.: kiti kalio pasišalinimą iš organizmo skatinantys diuretikai, vidurių laisvinamieji vaistiniai preparatai, amfotericinas, karbenoksolonas, penicilino G natrio druska, salicilo rūgšties dariniai, steroidai, AKTH), gali sustiprinti hidrochlorotiazido sukeliamą kalio netekimą.

Carzan HCT vartojant kartu su kalį sulaikančiais diuretikais, kalio papildais, kalio turinčiais druskos pakaitalais ar kai kuriais kitais vaistiniais preparatais, galinčiais didinti kalio koncentraciją serume (pvz., heparino natrio druska), gali padidėti kalio koncentracija kraujo serume. Ji turi būti tinkamai reguliariai tiriama (žr. 4.4 skyrių).

Diuretikų sukelta hipokalemija ir hipomagnezemija skatina galimą toksinį širdį veikiančių glikozidų ir antiaritminių vaistinių preparatų kardiotoksinį poveikį. Rekomenduojama periodiškai matuoti kalio koncentracijas, jeigu Carzan HCT vartojamas kartu su išvardytais vaistiniais preparatais, kurie gali sukelti torsades de pointes:

• IA klasės antiaritminiai vaistiniai preparatai (pvz.: chinidinas, hidrochinidinas, dizopiramidas);
• III klasės antiaritminiai vaistiniai preparatai (pvz.: amjodaronas, sotalolis, dofetilidas, ibutilidas);
• kai kurie antipsichoziniai vaistiniai preparatai (pvz.: tioridazinas, chlorpromazinas, levomepromazinas, trifluoperazinas, ciamemazinas, sulpiridas, sultopridas, amisulpridas, tiapridas, pimozidas, haloperidolis, droperidolis);
• kiti vaistiniai preparatai (pvz.: bepridilis, cisapridas, difemanilis, į veną leidžiamas eritromicinas, halofantrinas, ketanserinas, mizolastinas, pentamidinas, sparfloksacinas, terfenadinas, į veną leidžiamas vinkaminas).

Buvo atvejų, kai kartu su angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitoriais ar hidrochlorotiazidu vartojant ličio preparatų laikinai padidėjo ličio koncentracija serume, pasireiškė jo toksinis poveikis. Panašus poveikis galimas ir kartu vartojant AIIRB. Kandesartano ir hidrochlorotiazido su ličio preparatu kartu vartoti nerekomenduojama, tačiau jeigu vis dėlto tai neišvengiamai būtina, rekomenduojama atidžiai stebėti ličio koncentraciją serume.

Kartu su AIIRB vartojant nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) (selektyvių ciklooksigenazės – 2 inhibitorių, acetilsalicilo rūgšties didesnėmis kaip 3 g paros dozėmis arba neselektyvių nesteroidinių vaistų nuo uždegimo), gali susilpnėti antihipertenzinis poveikis.

AIIRB (kaip ir AKF inhibitorių) vartojant kartu su NVNU, gali padidėti inkstų funkcijos pablogėjimo (įskaitant ūminį inkstų nepakankamumą) rizika, ir kalio koncentracijos padidėjimą serume, ypač jeigu ji jau sutrikusi. Kartu šių vaistinių preparatų skiriama atsargiai, ypač senyviems pacientams. Pacientas turi vartoti pakankamai skysčių. Pradėjus gydymą šių vaistinių preparatų deriniu ir periodiškai vėliau gali būti tikslinga tirti inkstų funkciją.

NVNU silpnina diurezinį, natriurezinį ir antihipertenzinį hidrochlorotiazido poveikį.

Kolestipolis ar kolestiraminas mažina hidrochlorotiazido absorbciją.

Hidrochlorotiazidas gali stiprinti nedepoliarizuojančiųjų raumenų relaksantų (pvz., tubokurarino) poveikį.

Tiazidiniai diuretikai gali mažinti kalcio ekskreciją ir dėl to didinti kalcio koncentracijas serume. Jeigu būtina skirti kalcio papildų ar vitamino D, reikia stebėti kalcio koncentracijas serume ir atitinkamai keisti dozavimą.

Tiazidiniai diuretikai gali sustiprinti hiperglikeminį beta adrenoreceptorių blokatorių ir diazoksido poveikį.

Anticholinerginiai vaistiniai preparatai (pvz.: atropinas, biperidenas) mažindami skrandžio ir žarnų peristaltiką ir lėtindami skrandžio ištuštinimą gali didinti tiazidinių diuretikų biologinį prieinamumą.

Tiazidiniai diuretikai gali padidinti amantadino nepageidaujamo poveikio riziką.

Tiazidiniai diuretikai gali mažinti citotoksinių vaistinių preparatų (pvz.: ciklofosfamido, metotreksato) ekskreciją per inkstus ir sustiprinti jų sukeliamą kaulų čiulpų slopinimą.

Ortostatinė hipotenzija gali sustiprėti kartu pavartojus alkoholio, barbitūratų ar anestetikų.

Gydymas tiazidiniais diuretikais gali sutrikdyti gliukozės toleravimą. Gali prireikti keisti vaistinių preparatų diabetui gydyti, įskaitant insuliną, dozavimą. Metforminą reikia vartoti atsargiai dėl pieno rūgšties acidozės rizikos, kuri kyla dėl galimo inkstų nepakankamumo, susijusio su hidrochlorotiazido vartojimu.

Hidrochlorotiazidas gali mažinti arterijų atsaką į kraujagysles sutraukiančius aminus (pvz., adrenaliną), tačiau ne tiek, kad kraujagyslės nesusiaurėtų.

Hidrochlorotiazidas gali didinti ūminio inkstų nepakankamumo riziką, ypač vartojant kartu dideles jodo kontrastinių medžiagų dozes.

Ciklosporino vartojimas kartu gali didinti hiperurikemijos ir į podagrą panašių komplikacijų riziką.

Vartojant kartu su baklofenu, amifostinu, tricikliais antidepresantais ar neuroleptikais gali sustiprėti antihipertenzinis poveikis ir pasireikšti hipotenzija.

4.6 Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Angiotenzino II receptorių blokatoriai (AIIRB)

Pirmą nėštumo trimestrą AIIRB vartoti nerekomenduojama (žr. 4.4 skyrių), antrą ir trečią nėštumo trimestrą AIIRB vartoti negalima (žr. 4.3 ir 4.4 skyrius).

Turimi AKF inhibitorių vartojimo pirmą nėštumo trimestrą epidemiologiniai duomenys daryti išvadų dėl teratogeninio poveikio rizikos neleidžia, tačiau negalima atmesti nežymaus jos padidėjimo galimybės. Rizikos, susijusios su AIIRB, vertinimo kontroliuojamų epidemiologinių duomenų nėra, tačiau manoma, kad jie gali kelti panašią riziką. Išskyrus atvejus, kai tęstinis gydymas AIIRB laikomas būtinu, planuojančioms pastoti pacientėms šiuos vaistinius preparatus reikia pakeisti kitais antihipertenziniais, kurių vartojimo nėštumo laikotarpiu saugumas yra ištirtas. Nustačius, kad pacientė pastojo, būtina nedelsiant nutraukti AIIRB vartojimą, ir, jei reikia, skirti kitų antihipertenzinių vaistinių preparatų.

Yra žinoma, kad antrą ir trečią nėštumo trimestrus vartojami AIIRB sukelia toksinį poveikį žmogaus vaisiui (inkstų funkcijos susilpnėjimą, oligohidramnioną, kaukolės kaulėjimo sulėtėjimą) ir naujagimiui (inkstų nepakankamumą, hipotenziją, hiperkalemiją) (žr. 5.3 skyrių).

Paaiškėjus, kad antrą nėštumo trimestrą moteris vartojo AIIRB, rekomenduojama ultragarsu ištirti vaisiaus inkstų funkciją ir kaukolę.

Kūdikius, kurių motinos nėštumo laikotarpiu vartojo AIIRB, reikia atidžiai stebėti dėl galimos hipotenzijos (žr. 4.3 ir 4.4 skyrius).

Hidrochlorotiazidas

Hidrochlorotiazido vartojimo nėštumo, ypač pirmojo trimestro, metu patirtis yra ribota. Tyrimų su gyvūnais duomenų nepakanka.

Hidrochlorotiazidas prasiskverbia per placentą. Atsižvelgiant į hidrochlorotiazido farmakologinio veikimo mechanizmą, preparato vartojimas antrojo ir trečiojo nėštumo trimestrų metu gali nepalankiai paveikti vaisiaus ir placentos kraujotaką bei sukelti poveikį vaisiui ir naujagimiui, pavyzdžiui, geltą, elektrolitų pusiausvyros sutrikimą ir trombocitopeniją.

Hidrochlorotiazidu negalima gydyti su nėštumu susijusios edemos, hipertenzijos ar preeklampsijos, nes kyla plazmos ir per placentą pratekančio kraujo kiekio sumažėjimo rizika, o palankaus poveikio ligai nepasireiškia.

Hidrochlorotiazidu negalima gydyti nėščiųjų, sergančių pirmine hipertenzija, išskyrus retus atvejus, kai negalima taikyti kitokio gydymo.

Žindymas

Angiotenzino II receptorių blokatoriai (AIIRB)

Duomenų apie Carzan HCT vartojimą žindymo laikotarpiu nėra, todėl Carzan HCT nerekomenduojamas. Joms reikėtų skirti kitų vaistinių preparatų, kurių vartojimo žindymo laikotarpiu saugumas yra ištirtas geriau, ypač jeigu žindomas naujagimis arba neišnešiotas kūdikis.

Hidrochlorotiazidas

Nedidelis hidrochlorotiazido kiekis išsiskiria į motinos pieną. Didelės tiazidinių diuretikų dozės, kurios sukelia gausią diurezę, gali slopinti pieno gamybą. Todėl Carzan HCT nerekomenduojama vartoti žindymo laikotarpiu. Jeigu Carzan HCT vartojamas žindymo laikotarpiu, dozės turi būti kiek galima mažesnės.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Poveikio gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus tyrimų neatlikta. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad vartojant Carzan HCT kartais gali pasireikšti galvos sukimasis ar nuovargis.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Kontroliuojamų kandesartano cileksetilo/ hidrochlorotiazido klinikinių tyrimų metu nepageidaujamos reakcijos buvo lengvos ir trumpalaikės. Dėl nepageidaujamų reiškinių kandesartano cileksetilo/ hidrochlorotiazido ir placebo vartojimą nutraukė panašus pacientų skaičius (atitinkamai 2,3‑3,3 % ir 2,7‑4,3 %).

Klinikinių kandesartano cileksetilo/ hidrochlorotiazido tyrimų duomenimis, nepageidaujamos reakcijos buvo tokios pat, kokios buvo nustatytos vartojant kandesartano cileksetilą ir (arba) hidrochlorotiazidą.

Žemiau pateikiamoje lentelėje nepageidaujamų reakcijų dažnis nurodomas remiantis klinikinių tyrimų duomenimis ir šį vaistinį preparatą pateikus į rinką sukaupta patirtimi.

Bendrais hipertenzija sergančių pacientų klinikinių tyrimų duomenimis, kandesartano cileksetilo nepageidaujamos reakcijos nustatytos remiantis vartojant kandesartano cileksetilą pasireiškusių nepageidaujamų reiškinių dažniu, bent 1% didesniu negu vartojant placebą.

4.8 skyriaus lentelėse dažnis apibūdinamas taip: labai dažnas (≥ 1/10), dažnas (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažnas (nuo ≥ 1/1 000 iki <1/100), retas (nuo ≥1/10 000 iki < 1/1 000), labai retas (< 1/1 0000), nežinomas (negali būti apskaičiuotas pagal turimus duomenis).

Toliau esančioje lentelėje išvardytos nepageidaujamos reakcijos į hidrochlorotiazidą, kurios paprastai pasireiškė taikant monoterapiją 25 mg ar didesne doze.

Pranešimas apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas

Svarbu pranešti apie įtariamas nepageidaujamas reakcijas, pastebėtas po vaistinio preparato pateikimo į rinką, nes tai leidžia nuolat stebėti vaistinio preparato naudos ir rizikos santykį. Sveikatos priežiūros specialistai turi pranešti apie bet kokias įtariamas nepageidaujamas reakcijas, užpildę interneto svetainėje http://www.vvkt.lt/ esančią formą, ir atsiųsti ją paštu Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Žirmūnų g. 139A, LT 09120 Vilnius, faksu 8 800 20131 arba el. paštu NepageidaujamaR@vvkt.lt.

4.9 Perdozavimas

Simptomai

Atsižvelgiant į šio vaistinio preparato farmakologinį veikimą manoma, kad svarbiausieji kandesartano cileksetilo perdozavimo sukeliami reiškiniai turėtų būti simptominė hipotenzija ir galvos svaigimas. Pavieniais aprašytais perdozavimo atvejais ne daugiau kaip 672 mg kandesartano cileksetilo išgėrę pacientai pasveiko be komplikacijų.

Pagrindiniai hidrochlorotiazido perdozavimo sukelti reiškiniai yra staigus skysčių ir elektrolitų netekimas. Be to, gali pasireikšti tokie simptomai: galvos svaigimas, hipotenzija, troškulys, tachikardija, skilvelinės aritmijos, sedacija ar sąmonės pritemimas ir raumenų mėšlungis.

Gydymas

Specialios informacijos apie Carzan HCT perdozavimo gydymą nėra. Vis dėlto perdozavimo atveju rekomenduojama taikyti toliau išvardytas priemones.

Jeigu yra indikacijų, reikia apgalvotai sužadinti vėmimą arba išplauti skrandį. Jeigu pasireiškus simptominei hipotenzijai, reikia gydyti simptominėmis priemonėmis ir stebėti gyvybės požymius. Būtina paguldyti pacientą ir pakelti jo kojas, jei to nepakanka – didinti plazmos tūrį infuzuojant, pvz., izotoninio natrio chlorido tirpalo. Reikia stebėti elektrolitų ir rūgščių pusiausvyrą serume ir, jeigu reikia, koreguoti. Jeigu išvardytų priemonių nepakanka, galima skirti simpatomimetinių vaistinių preparatų.

Hemodializuojant kandesartanas nepašalinamas. Kokia dalis hidrochlorotiazido pašalinama iš organizmo hemodializės metu, nežinoma.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – renino, angiotenzino sistemą veikiančios medžiagos, angiotenzino II receptorių blokatoriai ir diuretikai, ATC kodas – C09DA06

Veikimo mechanizmas

Angiotenzinas-II yra svarbiausias kraujagysles veikiantis renino, angiotenzino ir aldosterono sistemos hormonas, turintis reikšmės hipertenzijos bei kitų širdies ir kraujagyslių sutrikimų patologinei fiziologijai. Be to, jis turi reikšmės veikiamų organų hipertrofijos ir pažeidimų patogenezei. Svarbiausieji fiziologiniai angiotenzino-II poveikiai (kraujagyslių susiaurėjimas, aldosterono sekrecijos stimuliacija, druskos ir vandens homeostazės reguliavimas, ląstelių augimo stimuliavimas) perduodami per I tipo (AT 1) receptorius.

Farmakodinaminis poveikis

Kandesartano cileksetilas yra provaistas, kuris, vykstant esterio hidrolizei absorbcijos iš virškinimo trakto metu, greitai paverčiamas veikliąja medžiaga – kandesartanu. Kandesartanas yra AIIRB, selektyvus AT 1 receptoriams. Jis stipriai prisijungia prie šių receptorių, lėtai nuo jų atsipalaiduoja ir neturi agonistinio aktyvumo.

Kandesartanas neveikia AKF ar kitų fermentų sistemų, kurios įprastai siejamos su AKF inhibitorių vartojimu. Kandesartanas neturi įtakos kininų suirimui ar kitų medžiagų, pavyzdžiui, substancijos P, metabolizmui, taigi nesitikima, kad AIIRB būtų susiję su kosuliu. Kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu kandesartano cileksetilą vartoję pacientai pradėjo kosėti rečiau negu vartoję AKF inhibitorius. Kandesartanas nesijungia prie kitų širdies ir kraujagyslių sistemos veiklos reguliacijai svarbių hormonų receptorių ar jonų kanalų ir jų neblokuoja. Dėl angiotenzinui-II jautrių receptorių (AT 1) blokavimo priklausomai nuo dozės padidėja renino, angiotenzino-I ir angiotenzino-II bei sumažėja aldosterono koncentracija plazmoje.

Klinikinis veiksmingumas ir saugumas

Kandesartano cileksetilo, vartojamo 8-16 mg dozėmis (vidutinė dozė – 12 mg) vieną kartą per parą, poveikis sergamumui kardiovaskulinėmis ligomis ir mirštamumui nuo jų tirtas atliekant atsitiktinės atrankos klinikinį tyrimą SCOPE (Study on COgnition and Prognosis in the Elderly – pažintinės funkcijos ir prognozės senyvame amžiuje tyrimas). Jame dalyvavę 4937 senyvi pacientai (amžius – 70-89 metų, 21% buvo 80 metų ir vyresni), kurie sirgo lengva ar vidutinio sunkumo hipertenzija, buvo stebimi vidutiniškai 3,7 metų. Pacientai vartojo kandesartaną arba placebą ir (pagal poreikį) kitų antihipertenzinių vaistų. Kandesartano grupės pacientų kraujospūdis sumažėjo nuo 166/90 mmHg iki 145/80 mmHg, kontrolinės grupės – nuo 167/90 mmHg iki 149/82 mmHg. Statistiškai reikšmingos pagrindinės vertinamosios baigties (angl. primary endpoint) – didžiųjų kardiovaskulinių reiškinių (kardiovaskulinių mirčių, nemirtinų insultų ir nemirtinų miokardo infarktų) – dažnio skirtumo nenustatyta. Kandesartano grupėje 1 000 pacientų – metų tokių reiškinių buvo 26,7, kontrolinėje – 30 (santykinė rizika – 0,89, 95% PI – 0,75-1,06, p = 0,19).

Hidrochlorotiazidas slopina aktyvią natrio reabsorbciją daugiausiai distaliniuose inkstų kanalėliuose ir skatina natrio, chloro ir vandens šalinimą. Kalio ir magnio šalinimo per inkstus padidėjimas priklauso nuo dozės, o kalcio reabsorbcija padidėja. Hidrochlorotiazidas mažina plazmos tūrį ir ne ląstelėse esančio skysčio kiekį, mažina per minutę iš širdies išstumiamo kraujo kiekį ir kraujospūdį. Taikant ilgalaikį gydymą, prie kraujospūdžio sumažėjimo prisideda periferinio pasipriešinimo sumažėjimas.

Dideli klinikiniai tyrimai parodė, kad ilgalaikis gydymas hidrochlorotiazidu mažina kardiovaskulinio sergamumo ir mirtingumo riziką.

Kandesartanas ir hidrochlorotiazidas sukelia adityvų antihipertenzinį poveikį.

Hipertenzija sergantiems pacientams kandesartano cileksetilas/ hidrochlorotiazidas sukelia nuo dozės priklausomą ilgalaikį arterinio kraujospūdžio sumažėjimą be refleksinio širdies susitraukimų padažnėjimo. Nėra duomenų, kurie rodytų, kad pirma dozė sukeltų sunkią ar pernelyg ryškią hipotenziją, arba kad nutraukus šio vaistinio preparato vartojimą pasireikštų rikošetinis poveikis. Išgėrus vieną kandesartano cileksetilo/ hidrochlorotiazido dozę, antihipertenzinis poveikis paprastai pasireiškia per 2 val. Nepertraukiamai vartojant bet kokią šio vaistinio preparato dozę, didžiausia kraujospūdį mažinančio poveikio dalis pasireiškia per 4 savaites; gydant ilgai kraujospūdis išlieka sumažėjęs. Vartojant kandesartano cileksetilo/ hidrochlorotiazido vieną kartą per parą, kraujospūdis veiksmingai ir tolygiai sumažėjęs išlieka 24 valandas, o skirtumas tarp stipriausio ir silpniausio poveikio šio dozavimo intervalo metu būna mažas. Dvigubai aklu būdu atlikto atsitiktinių imčių tyrimo duomenimis, vieną kartą per parą vartojamas kandesartano cileksetilas/ hidrochlorotiazidas 16 mg/12,5 mg kraujospūdį sumažino reikšmingai labiau ir kontroliavo žymiai didesnės dalies pacientų kraujospūdį nei vieną kartą per parą vartojamas 50 mg/12,5 mg losartano/hidrochlorotiazido derinys.

Dvigubai aklu būdu atlikto atsitiktinių imčių tyrimo duomenimis, nepageidaujami reiškiniai, ypač kosulys, pasireiškė rečiau gydant kandesartano cileksetilu/ hidrochlorotiazidu nei gydymo AKF inhibitoriaus derinio su hidrochlorotiazidu metu.

Dviejų klinikinių (dvigubai aklu būdu atliktų atsitiktinių imčių placebu kontroliuojamųjų paralelinių grupių) tyrimų, kuriuose į grupes aklu būdu buvo suskirstyta atitinkamai 275 ir 1 524 pacientai, duomenimis, 32 mg/12,5 mg ir 32 mg/25 mg kandesartano cileksetilo/hidrochlorotiazido dozių deriniai sumažino kraujospūdį atitinkamai 22/15 mmHg ir 21/14 mmHg, ir buvo reikšmingai veiksmingesni, palyginti su atskirai vartojamomis veikliosiomis medžiagomis.

Dvigubai aklu būdu atliktų atsitiktinių imčių placebu kontroliuojamųjų paralelinių grupių klinikinių tyrimų, kuriuose į grupes aklu būdu buvo suskirstyta 1 975 pacientai, kurių kraujospūdžio optimaliai nesukontroliavo vieną kartą per parą vartojama 32 mg kandesartano cileksetilo dozė, duomenimis, papildomai paskyrus 12,5 mg ar 25 mg hidrochlorotiazido, kraujospūdis sumažėjo papildomai. 32 mg/25 mg kandesartano cileksetilo/hidrochlorotiazido dozių derinys buvo reikšmingai veiksmingesnis už 32 mg/12,5 mg dozių derinį, kraujospūdis iš viso sumažėjo atitinkamai 16/10 mmHg ir 13/9 mmHg.

Dviem dideliais atsitiktinės atrankos, kontroliuojamais tyrimais (ONTARGET (angl. „ONgoing Telmisartan Alone and in combination with Ramipril Global Endpoint Trial“) ir VA NEPHRON-D (angl. „The Veterans Affairs Nephropathy in Diabetes“)) buvo ištirtas AKF inhibitoriaus ir angiotenzino II receptorių blokatoriaus derinio vartojimas.

ONTARGET tyrime dalyvavo pacientai, kurių anamnezėje buvo širdies ir kraujagyslių ar smegenų kraujagyslių liga arba 2 tipo cukrinis diabetas ir susijusi akivaizdi organų-taikinių pažaida. VA NEPHRON-D tyrimas buvo atliekamas su pacientais, sergančiais 2 tipo cukriniu diabetu ir diabetine nefropatija.

Šie tyrimai neparodė reikšmingo teigiamo poveikio inkstų ir (arba) širdies ir kraujagyslių ligų baigtims ir mirštamumui, bet, palyginti su monoterapija, buvo pastebėta didesnė hiperkalemijos, ūminio inkstų pažeidimo ir (arba) hipotenzijos rizika. Atsižvelgiant į panašias farmakodinamines savybes, šie rezultatai taip pat galioja kitiems AKF inhibitoriams ir angiotenzino II receptorių blokatoriams.

Todėl pacientams, sergantiems diabetine nefropatija, negalima kartu vartoti AKF inhibitorių ir angiotenzino II receptorių blokatorių.

ALTITUDE (angl. „Aliskiren Trial in Type 2 Diabetes Using Cardiovascular and Renal Disease Endpoints“) tyrimu buvo siekiama ištirti, ar būtų naudingas aliskireno įtraukimas į standartinį pacientų, sergančių 2 tipo cukriniu diabetu ir lėtine inkstų liga, širdies ir kraujagyslių liga arba abiem ligomis, gydymą AKF inhibitoriumi arba angiotenzino II receptorių blokatoriumi. Tyrimas buvo nutrauktas pirma laiko, nes padidėjo nepageidaujamų baigčių rizika. Mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų ir insulto atvejų skaičius aliskireno grupėje buvo didesnis nei placebo grupėje, o nepageidaujami reiškiniai ir sunkūs nepageidaujami reiškiniai (hiperkalemija, hipotenzija ir inkstų funkcijos sutrikimai) aliskireno grupėje taip pat pasireiškė dažniau nei placebo grupėje.

Kandesartano cileksetilo/hidrochlorotiazido veiksmingumas nepriklausė nuo pacientų amžiaus ar lyties.

Šiuo metu nėra duomenų apie kandesartano cileksetilo/hidrochlorotiazido vartojimą pacientams, kurie serga inkstų liga ar nefropatija, kurių kairiojo skilvelio funkcija yra susilpnėjusi ar serga staziniu širdies nepakankamumu ir patyrusiems miokardo infarktą.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Kandesartano cileksetilą ir hidrochlorotiazidą vartojant kartu, kliniškai reikšmingo poveikio kurios nors veikliosios medžiagos farmakokinetikai nebuvo.

Absorbcija ir pasiskirstymas

Kandesartano cileksetilas

Išgertas kandesartano cileksetilas paverčiamas aktyvia medžiaga – kandesartanu. Kandesartano absoliutus biologinis prieinamumas, išgėrus kandesartano cileksetilo tirpalo, yra maždaug 40%. Santykinis tablečių biologinis prieinamumas, palyginus su geriamuoju tirpalu, yra apie 34% (įvairuoja labai mažai). Išgėrus tabletę, vidutinė didžiausia koncentracija serume (C_max ) susidaro po 3-4 val. Didinant dozę terapinėse ribose, kandesartano koncentracija serume didėja tiesine tvarka. Su lytimi susijusių kandesartano farmakokinetikos skirtumų nepastebėta. Maistas neturi reikšmingos įtakos plotui po kandesartano koncentracijos ir laiko kreive (AUC).

Daug (daugiau kaip 99%) kandesartano būna prisijungusio prie plazmos baltymų, jo tariamasis pasiskirstymo tūris yra 0,1 l/kg.

Hidrochlorotiazidas

Hidrochlorotiazidas yra greitai absorbuojamas iš virškinimo trakto, jo absoliutus biologinis prieinamumas yra maždaug 70%. Kartu vartojamas maistas padidina vaistinio preparato absorbciją maždaug 15%. Biologinis prieinamumas gali būti mažesnis pacientų, kurie serga širdies nepakankamumu arba kuriems pasireiškia ryški edema, organizme.

Maždaug 60 % hidrochlorotiazido prisijungia prie plazmos baltymų. Tariamasis pasiskirstymo tūris yra maždaug 0,8 l/kg.

Biotransformacija ir eliminacija

Kandesartano cileksetilas

Daugiausia kandesartano eliminuojama nepakitusio su šlapimu ir tulžimi, mažai – vykstant metabolizmui kepenyse (CYP2C9). Turimais sąveikos tyrimų duomenimis, CYP2C9 ir CYP3A4 aktyvumo šis vaistinis preparatas neveikia. Tyrimų in vitro duomenimis, nereikėtų tikėtis sąveikos in vivo su vaistiniais preparatais, kurių metabolizmas priklauso nuo citochromo P450 izofermentų CYP1A2, CYP2A6, CYP2C9, CYP2C19, CYP2D6, CYP2E1 ar CYP3A4. Kandesartano galutinės pusinės eliminacijos pusinis laikas (t_½) yra maždaug 9 val. Vartojant kartotines dozes, organizme jo nesikaupia. Kandesartano cileksetilą vartojant kartu su hidrochlorotiazidu, kandesartano pusinės eliminacijos periodas nepakinta (maždaug 9 val.). Vartojant kartotines derinio dozes, palyginti su monoterapija, kandesartano papildomai nesikaupia.

Kandesartano bendras plazmos klirensas yra maždaug 0,37 ml/min./kg, inkstų –maždaug 0,19 ml/min./kg. Kandesartano eliminacija per inkstus vyksta glomerulų filtracijos ir aktyvios kanalėlių sekrecijos būdais. Išgėrus ¹⁴C žymėto kandesartano cileksetilo, maždaug 26% dozės išskiriama su šlapimu kandesartano ir 7% – neaktyvaus metabolito pavidalu, maždaug 56% randama išmatose kandesartano ir 10% – neaktyvaus metabolito pavidalu.

Hidrochlorotiazidas

Hidrochlorotiazidas nemetabolizuojamas ir beveik visas nepakitusio vaistinio preparato pavidalu šalinamas glomerulų filtracijos ir aktyvios sekrecijos inkstų kanalėliuose būdais. Hidrochlorotiazido galutinis t_½ yra maždaug 8 valandos. Maždaug 70% išgertos dozės eliminuojama su šlapimu per 48 valandas. Hidrochlorotiazidą vartojant kartu su kandesartano cileksetilu, hidrochlorotiazido pusinės eliminacijos periodas nepakinta (maždaug 8 val.). Vartojant kartotines derinio dozes, palyginti su monoterapija, hidrochlorotiazido papildomai nesikaupia.

Farmakokinetika ypatingose populiacijose

Kandesartano cileksetilas

Senyvų (vyresnių kaip 65 metų) žmonių, palyginus su jaunais, plazmoje kandesartano C_max būna didesnė maždaug 50%, AUC – maždaug 80%. Vis dėlto, vartojant tokią pačią dozę, kandesartano cileksetilo/hidrochlorotiazido poveikis jaunų ir senyvų žmonių kraujospūdžiui bei jo nepageidaujamų reiškinių dažnis būna panašūs (žr. 4.2 skyrių).

Vartojant šį vaistinį preparatą kartotinai pacientams, kuriems yra lengvas ar vidutinio sunkumo inkstų funkcijos sutrikimas, kandesartano C_max padidėja maždaug 50%, o AUC – maždaug 70%, tačiau pusinės eliminacijos laikas nepakinta (palyginus su žmonėmis, kurių inkstų funkcija normali). Vartojant šį vaistinį preparatą kartotinai pacientams, kuriems yra sunkus inkstų funkcijos sutrikimas, kandesartano C_max padidėja maždaug 50%, AUC – maždaug 110%, o galutinės pusinės eliminacijos laikas pailgėja maždaug dvigubai. Kandesartano AUC hemodializuojamiems pacientams yra panašus į pacientų, kuriems yra sunkus inkstų funkcijos sutrikimas.

Atlikti du tyrimai, kuriuose dalyvavo pacientai, kuriems buvo lengvas ir vidutinio sunkumo kepenų funkcijos sutrikimas. Vieno tyrimo duomenimis, kandesartano vidutinis AUC buvo didesnis maždaug 20%, kito – 80% (žr. 4.2 skyrių). Pacientams, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, šio vaistinio preparato vartojimo patirties nėra.

Hidrochlorotiazidas

Galutinis hidrochlorotiazido t_½ pailgėjo pacientų, kurie serga inkstų funkcijos sutrikimu, organizme.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Kokybiškai naujų duomenų apie toksinį poveikį vartojant vaistinių preparatų derinį, palyginti su kiekviena veikliąja medžiagai, vartojama atskirai, negauta. Ikiklinikiniai saugumo tyrimai parodė didelių kandesartano dozių poveikį pelių, žiurkių, šunų ir beždžionių inkstams bei eritrocitų rodikliams. Kandesartanas sukėlė eritrocitų skaičiaus, hemoglobino koncentracijos ir hematokrito rodiklio sumažėjimą. Kandesartano sukelti inkstų pokyčiai (regeneracija, kanalėlių išsiplėtimas ir bazofilija; padidėjusi šlapalo ir kreatinino koncentracija plazmoje) gali būti kraujospūdį mažinančio poveikio, dėl kurio pablogėja inkstų kraujotaka, pasekmė. Pradėjus papildomai vartoti hidrochlorotiazidą, kandesartano nefrotoksinis poveikis sustiprėja. Be to, kandesartanas sukėlė inkstų jukstaglomerulinių ląstelių hiperplaziją ar hipertrofiją, kurios priežastimi laikytas jo farmakologinis poveikis, o jų klinikinė reikšmė yra maža.

Pastebėtas vaikingumo laikotarpio pabaigoje duodamo kandesartano fetotoksinis poveikis. Papildomai paskirtas hidrochlorotiazidas nedarė reikšmingo poveikio žiurkių, pelių ar triušių vaisiaus vystymosi tyrimų baigtims (žr. 4.6 skyrių).

Labai didelės kandesartano ir hidrochlorotiazido koncentracijos dozės sukėlė genotoksinį poveikį. In vitro ir in vivo atliktų genotoksiškumo tyrimų duomenimis, klinikinėmis sąlygomis vartojami kandesartanas ir hidrochlorotiazidas greičiausiai nesukelia mutageninio ar klastogeninio poveikio žmogui.

Nėra duomenų, kad kuri nors veiklioji medžiaga darytų kancerogeninį poveikį.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Laktozė monohidratas

Kukurūzų krakmolas

Hidroksipropilceliuliozė (E 463)

Kroskarmeliozės natrio druska (E 468)

Magnio stearatas (E 572)

Trietilo citratas (E 1505)

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

3 metai

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia.

6.5 Talpyklės pobūdis ir jos turinys

PVC/PVDC/Al lizdinė plokštelė

Pakuočių dydžiai: 7, 14, 28, 30, 56, 70, 90, 98 tabletės.

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti ir vaistiniam preparatui ruošti

Specialių reikalavimų nėra.