Ką „mėgsta“ ir ko „nemėgsta“ vėžys
Daug rašoma, kad vėžį sukelia
kancerogeninės medžiagos, radiacija, neteisinga mityba, taip pat kad įtakos
turi genetinis polinkis. Tačiau visgi didelis skaičius žmonių, kuriems yra
didelė rizika susirgti onkologine liga dėl neigiamų faktorių veikimo (pvz.,
besaikio rūkymo, darbo kenksmingomis sąlygomis ir pan.), visgi nesuserga, o
tie, kurie lyg ir „teisingai“ ir sveikai gyveno, visų nuostabai ima ir suserga.
Kitaip tariant, dažnai neužtenka vien tam tikro neigiamo faktoriaus veikimo,
kad žmogus susirgtų, ir atvirkščiai – neigiamo faktoriaus veikimo sumažinimas
negarantuoja, kad neteks išgirsti diagnozės „vėžys“. Taip yra todėl, kad
žmogaus organizmui įtaką daro ne tik aplinka, bet ir jo paties vidus. Štai čia
ir paaiškėja, kad liga – tai ne tik fizinė problema, tai viso žmogaus, sudaryto
iš kūno, proto ir jausmų, problema. Ir kad savijauta turi įtakos ne tik ligos
atsiradimui, bet ir sveikimui. Aktyvus ir pozityvus dalyvavimas gali įtakoti
ligos eigą ir gydymo rezultatus bei pagerinti gyvenimo kokybę. Tad šį kartą
pasikalbėkime apie viduje gyvenantį „kirminą“ – nuoskaudą ir „jo didenybę“- norą
gyventi.
„Paslėptos“ nuoskaudos
Psichologiniai pratimai,
padedantys išsilaisvinti nuo neigiamų jausmų, išreikšti negatyvias emocijas ir
atleisti už praeities skriaudas, gali būti svarbiu vėžio profilaktikos
faktoriumi. Onkologine liga sergantys žmonės dažnai savyje „nešiojasi“
nuoskaudas ir kitus skausmingus išgyvenimus, su kuriais taip ir nepavyko
susigyventi („Niekada neatleisiu tam niekšui išdavystės“, „Ir dabar dar negaliu
atleisti seseriai už jos elgesį su mama“ arba „Mirsiu – nepamiršiu, ką ji man
pasakė vestuvių išvakarėse“ ir t.t. Tačiau, kad žmogus galėtų sveikti, yra
būtina išmokti „paleisti“ praeitį.
Nuoskauda yra ne tas pats, kas
pyktis. Pyktis dažniausiai yra vienkartinė, neilgai trunkanti ir mums gerai
pažįstama emocija. O nuoskauda – tai ilgalaikis nusivylimas situacija ar
žmogumi, tai manymas, kad mes patyrėme neteisybę, kad mums padaryta skriauda.
Visa tai „graužia“ organizmą iš vidaus.
Daugelis žmonių širdyje nešiojasi
per metų metus susikaupusias nuoskaudas. Neretai suaugęs žmogus vis grįžta
mintimis į vaikystę, kai buvo stipriai įskaudintas ir nuskriaustas. Pavyzdžiui,
„Per kiekvieną savo gimtadienį prisimenu savo 16-ąją gimimo dieną, kai, dengiant
stalą, sudaužiau vazą svetainėje – už tai buvau nubaustas tuo, kad tėvai mano
akyse suplėšė prieš valandą jų padovanotą bilietą į „Fojė“ koncertą“ arba
„Niekada gyvenime nepamiršiu, kaip kaimynų mergaitė, man neleidus jos ant
supynių, visų vaikų akivaizdoje spjovė man į veidą. Ir dabar dar ausyse skamba pašaipus
vaikų juokas.“ Suaugusio žmogaus gyvenime dažniausiomis priežastimis
nuoskaudoms atsirasti tampa sutuoktinių neištikimybė, skyrybos, atleidimas iš
darbo, nes, kaip yra sakoma: „Dvigubai sunkiau atleisti skriaudą žmogui, iš
kurio mes tokio elgesio mažiausiai tikėjomės“. Tačiau būna nuoskaudos,
jaučiamos gyvenimui, likimui, Dievui, ypač ligos ar negalios atveju.
Pavyzdžiui: „Prakeikiau Dievą tą akimirką, kai sužinojau, kad mano vaikas
paralyžuotas“ arba „Visą laiką gyvenimas mane mušė, trypė ir žlugdė“.
Žmogus, kuriame „gyvena“
nuoskauda, laikas nuo laiko mintyse „prasuka skaudžios situacijos filmuką“ ir
kiekvieną kartą pats save įsiskaudina, net ir tais atvejais, jei „skriaudiko“
net gyvųjų tarpe nebėra.
Žinoma, viena yra patikėti tuo,
kad nuoskaudos žalingos mūsų organizmui, o visai kas kita – išmokti atleisti.
Įvairūs filosofai ir dvasiniai ugdytojai visais laikais kalbėjo apie sugebėjimo
atleisti svarbą. Vargu ar jie būtų skyrę tiek dėmesio, jeigu atleisti būtų
lengva. Kita vertus, jie nebūtų to siūlę, jei atleisti būtų neįmanoma.
Jeigu žmogus sugeba atleisti sau, jis sugebės atleisti ir kitam. Ir jeigu
žmogus niekaip negali atleisti kitam, tai dažniausiai taip yra todėl, kad jam
sunku atleisti sau pačiam.
Į atokiausius širdies kampelius
„nugrūstų“ neigiamų jausmų įveikimas ne tik išlaisvina kūną nuo streso.
Nustojus būti savo nuoskaudos „auka“, žmogaus atgauna laisvės jausmą ir vėl mano
galintis kontroliuoti savo gyvenimą. O kai nebereikia eikvoti savo gyvybinės
energijos nuoskaudoms, daugiau energijos lieka ligos įveikimui. Tyrimai rodo,
kad onkologinės ligos būdingos žmonėms, kurie „kaupia“ nuoskaudas ir
neišspręstas problemas. Lengvai sužeidžiamiems žmonėms tiesiog būtina
išsilaisvinti iš neigiamos patirties gniaužtų ir pradėti „rinkti“ šviesius gyvenimo
momentus, dažniau prisimenant malonius praeities prisiminimus.
Kaip sakė žymi Estijos dvasinė
mokytoja, gydytoja ir parapsichologė Luulu Viilma: „Vėžys – tai susikaupusios piktavališkos
pagiežos rezultatas. Kai ligonis pripažįsta savyje piktavališkumą ir prisipažįsta,
kad norėjo skriaudiką užmušti, tą pačią akimirką jis pradeda sveikti“.
Noras gyventi
Medikai pastebėjo, kad kai kurių
pacientų gydymo rezultatai buvo ženkliai geresni nei kitų. Atlikus tokių
pacientų apklausą, pastebėta, kad jiems visiems buvo būdinga štai kas: visi
turėjo labai svarias priežastis gyventi, tas priežastis jie galėjo labai
detaliai ir motyvuotai paaiškinti ir manė, kad būtent nenugalimas tikslo siekimas
padeda pasiekti geresnių gydymo rezultatų. O priežastys buvo pačios
įvairiausios – nuo noro būtinai dalyvauti šių metų derliaus nuėmime (nes „be
manęs jie nesusitvarkys“) iki būtinybės perduoti savo žinias vaikams, kad jiems
būtų lengviau „įžengti į suaugusiųjų pasaulį“. Kokios bebūtų šios priežastys,
visos jos buvo pacientams tiek svarbios, kad sustiprino jų norą gyventi.
Tvirtas troškimas pasiekti svarbių
savo tikslų žmogui gali tapti vidinės stiprybės šaltiniu, kuris ypatingai
reikalingas sergančiam onkologine liga. Perorientavęs savo emocinius,
intelektinius ir fizinius resursus į elgesį, skatinantį išgyventi, žmogus
palengva sugrįžta į gyvenima (tiek fizine, tiek emocine prasme). Sveiksta tas
žmogus, kuris turi dėl ko gyventi. Tačiau apgaulingas optimizmas nepadeda. Savęs
neapgausi.
Būtent gyvenimo džiaugsmo
praradimas stipriai įtakoja imunitetą ir sukelia hormonų pusiausvyros
sutrikimus, kas gali paspartinti netipinių ląstelių dauginimąsi. Tokia būsena
sudaro palankią terpę vėžinėms ląstelėms vystytis. Taigi, geriausiu
psichologiniu vaistu nuo vėžio galima laikyti gyvenimo džiaugsmą. Todėl
susirgus vienu pagrindinių tikslų turėtų būti žmogaus noras susigrąžinti
„gyvenimo skonį“ ir atsakyti sau į klausimą: „Kodėl aš turiu gyventi?“.
Psichologė Laura Bratikaitė
www.seimospsichologas.lt