PRIKLAUSOMYBĖ NUO KOMPIUTERIO: informacija tėvams ir testas vaikams
Viena
iš šių dienų aktualijų – vaikų susidomėjimas kompiuteriniais žaidimais.
Kiekvienas žmogus turi įvairių pomėgių, tačiau ne visi įpročiai tampa
priklausomybėmis. Kaip atskirti, kada vaiko žaidimas kompiuteriu yra
tiesiog nekaltas pomėgis, o kada – klastingai besivystanti
priklausomybė?
Dažniausiai
vaikai ir paaugliai įsitraukia į kompiuterinius žaidimus stresinio
periodo metu: įtempti mokslai, barniai namuose, tėvų skyrybos, patyčios
mokykloje ar kieme, kai jaučiasi tėvų nesuprasti ar atstumti, nesiseka
užmegzti artimų santykių su bendraamžiais, išgyvena nelaimingą meilę ir
t.t.
Kompiuteriniai žaidimai tampa emocinio nepasitenkinimo
kompensavimo priemone ir galimybe „pabėgti“ nuo stresinės situacijos.
Sėdėjimas prie kompiuterio virsta laiko praleidimo būdu ir tikslu.
Kaip
taisyklė, po nekaltu noru papramogauti, žaidžiant po keletą valandų per
dieną, slepiasi vaiko noras atsitraukti nuo realių gyvenimiškų
situacijų. Vaikas siekia patekti į virtualų pasaulį, kuriame jis
šeimininkas ir viskas gali vykti taip, kaip jam norisi.
Tokio elgesio logika labai paprasta:
„Man sunku bendrauti su bendraamžiais? Užtat žaidime jaučiuosi herojumi!“,
„Manęs nesupranta tėvai? „Online“ žaidimuose esu lygiavertis, priimtas, suprastas, galiu būti savimi“.
Deja,
realybėje esančios problemos lieka neišspręstos ir dažniausiai netgi
dar labiau paaštrėja, kas skatina dar didesnį vaiko norą užsimiršti. Dar
labiau panyrama į žaidimus ir atsiranda piktnaudžiavimas kompiuteriu.
Tai dar ne priklausomybė, bet jau – problema.
Kas gi vyksta
toliau? Vaikas gali nutraukti beveik visus ryšius realiame gyvenime.
Galbūt artimų ryšių jis ir taip neturėjo daug, tačiau vystantis
priklausomybei, tokių draugysčių ženkliai mažėja. Lieka tik tie, kurie
kartu eina į interneto kavinę. Geriausiu draugu tampa kompiuteris.
Klaidinga
būtų manyti, kad interneto kavinėje vaikas susiras draugų. Visi
žaidėjai paprastai būna priešininkai kompiuteriniame žaidime. Deja,
interneto kavinėje nėra bendravimo, ten – tik žaidimas.
Pateiksiu pavyzdį. 12
m. Andrius po konflikto su vienu iš vyresnių klasių moksleiviu,
užsidarė kambaryje ir sėdo žaisti prie kompiuterio. Žaidė ilgai. Tėvai
nesijaudino – manė, kad mokosi. Ėjo laikas ir pamažu Andrius atitolo nuo
turėtų draugų, tačiau tėvai tai palaikė prasidėjusios paauglystės
ženklu. Berniuko ėmė nebedominti ankstesnis pomėgis – važinėjimas
dviračiu (iš pradžių motyvavo tuo, kad sugedus grandinė, vėliau – kad
blogas oras, po to ėmė tiesiai sakyti, kad jam tai neįdomu). Po kiek
laiko Andrius vis dažniau atsisakydavo valgyti – kompiuteris buvo
svarbiau. Tai jau psichosomatiniai simptomai. Galiausiai berniukas
užsirakindavo kambaryje, kad niekas jam netrukdytų žaisti. Tik sužinoję,
kad Andriaus pažymiai mokykloje ženkliai suprastėjo, tėvai rimtai
susirūpino.
Išgydyti priklausomybę yra žymiai sunkiau nei
užbėgti jai už akių. Po kreipimosi į psichologą ir intensyvaus darbo su
berniuko šeima ir juo pačiu, galiausiai vaikas socializavosi: vėl
atsirado draugai, laisvą laiką ėmė leisti užsiimdamas kitokia veikla,
noriai išeidavo žaisti į lauką, vėl atsirado noras mokytis.
Drąsiai
galima prognozuoti, kad, atsižvelgiant į augančią kompiuterio reikšmę
tiek visuomenėje, tiek atskirose šeimose, priklausomybės nuo kompiuterio
ir kompiuterinių žaidimų problema ateityje tik didės. Tiesa, dabartiniu
metu kreipimosi į psichologą skaičius dėl minėtų atvejų kolkas
nedidelis. Paprastai kreipiamasi tuomet, kai vaikas jau „negali gyventi
be kompiuterio“.
Kaip užkirsti kelią kompiuterinės priklausomybės išsivystymui?
1. Išmokite atpažinti piktnaudžiavimo kompiuteriu požymius. Pasitarkite su specialistais, paskaitykite literatūrą.
2.
Skirkite vaikui ir jo interesams dėmesio. Domėkitės tuo, ką veikia Jūsų
vaikas. Pasiūlykite jam veiklų ir skatinkite jo domėjimąsi.
3.
Stebėkite, koks po žaidimo kompiuteriu būna Jūsų vaikas: ar keičiasi jo
nuotaika (gal tampa irzlesnis, piktesnis?). Jeigu keičiasi nuotaika,
vadinasi, jis emociškai pernelyg į tai įsitraukia.
4.
Nepražiopsokite! Besivystant priklausomybei nuo kompiuterio atsiranda
„emocinio bukumo“ simptomai. Vaikas nustoja emociškai reaguoti į
namiškius: jam darosi nesvarbu tai, kad Jūs pykstate, kad rodote
susirūpinimą ir pan. Jis tampa abejingu tam, kas sakoma, apsisukęs ir
vėl daro tai, kas jam buvo uždrausta ar ko buvo prašoma nedaryti. Tai
svarbus simptomas.
5. Reikėtų susirūpinti, jei stebimi sekantys psichologiniai ir fiziniai pripratimo simptomai:
–
nesugeba baigti žaisti (sako: „tuoj“ ar „gerai gerai“, tačiau vis vien
niekaip nebaigia; ignoruoja paliepimus ar prašymus nustoti žaisti);
–
tampa nesvarbus bendravimas su namiškiais ir draugais (nebenori kartu
eiti į kiemą ar važiuoti į svečius, nebesidomi namų ruošos darbais ir
nebeatlieka jam priskirtų darbų, mažiau kalbasi su namiškiais, pyksta,
jei įėję į kambarį tėvai/sesė/brolis kalbina ir „trukdo“ žaisti);
– nešasi valgyti prie kompiuterio vietoj to, kad valgytų virtuvėje;
– atsiranda problemos mokykloje (neatlieka namų darbų, ima gauti prastesnius pažymius, praleidžia pamokas ir pan.);
–
nekreipia dėmesio į asmeninę higieną (krauna graužtukus, kurie guli po
keletą dienų, „nemato“ besikaupiančių „priaugusių“ arbatos puodelių,
nenori praustis, persirengti ir pan. );
– keičiasi miego įpročiai arba ima trikti miegas.
Testas vaikams „Ar esi priklausomas nuo kompiuterio?“:
1. Kaip dažnai žaidi kompiuterinius žaidimus?
а) kiekvieną dieną – 3 balai;
b) kas antrą-trečią dieną – 2 balai;
c) kai neturiu kuo užsiimti – 1 balas.
2. Kiek valandų praleidi žaisdamas kompiuteriu?
а) 2-3 valandas ir daugiau – 3 balai;
b) valandą arba dvi (užsižaidžiu) – 2 balai;
c) maksimum valandėlę – 1 balas.
3. Ar pats išjungi kompiuterį?
а) kol kompiuteris neperkaito arba kol tėvai neištraukia jungiklio iš
rozetės, arba kol neužmiegu prie kompiuterio, arba kol pradedu
nebeskirti spalvų, arba kol paskausta nugarą, arba išvis neišjungiu – 3
balai;
b) kada kaip, kartais pats išjungiu kompiuterį – 2 balai;
c) pats ir savo noru išjungiu – 1 balas.
4. Jei turi laisvo laiko, tu jį skiri…
а) žinoma, kad kompiuteriui, kam gi daugiau?!- 3 balai;
b) priklauso nuo situacijos (galiu ir prie kompiuterio prisėsti)- 2 balai;
c) tikrai ne šitai „dėžei“ – 1 balas.
5. Ar esi praleidinėjęs pamokas ar kitus užsiėmimus vardan to, kad pasėdėtum prie kompiuterio?
а) taip, praleisdavau- 3 balai;
b) buvo keletą kartų, kad praleisčiau, bet tai nebuvo svarbūs dalykai – 2 balai;
c) ne – 1 balas.
6. Ar dažnai galvoji apie kompiuterį ar apie kompiuterinius žaidimus?
а) taip, nuolat – 3 balai;
b) keletą kartų per dieną prisimenu – 2 balai;
c) retai, beveik nepagalvoju – 1 balas.
7. Ką tau reiškia kompiuteris?
а) viską arba beveik viską – 3 balai;
b) daug reiškia, bet yra ir daugiau dalykų, kurie man ne mažiau svarbūs – 2 balai;
c) nieko svarbaus nereiškia – 1 balas.
8. Sugrįžęs namo, tu pirmiausiai….
а) sėdi prie kompiuterio – 3 balai;
b) kaip kada – galiu ir prie kompiuterio prisėsti – 2 balai;
c) na, jau tikrai nesėdu prie kompiuterio – 1 balas.
Susumuokite rezultatus:
Nuo 8 iki 12 balų: norma.
Nuo 13 iki 18 balų: priklausomybės nėra, tačiau yra būtina skirti daugiau laiko vaikui ir atkreipti dėmesį į jo užsiėmimus.
Nuo 19 iki 24 balų: priklausomybė nuo kompiuterio, būtina kreiptis į šeimos psichologą.
Informaciją parengė:
Psichologė Laura Bratikaitė
Tel. nr. 8 668 00 000