Per pastarąjį dešimtmetį plastinių operacijų kiekis išaugo maždaug dvigubai.
Jau nieko nebestebina ne tik žvaigždžių, bet ir kaimynystėje gyvenančių moterų
padidėjusi krūtinė ar patempta veido oda. Gali būti, kad netrukus plastinė
chirurgija pasibels ir į jūsų gyvenimą, Juolab kad pasiūlyti ji tikrai turi ką.
Veido patempimas
Veido patempimo operacijos pradėtos atlikinėti dar XIX ir XX amžių sandūroje,
nors oficialiai jos ir nebuvo minimos.
Tuo metu norėdami pašalinti vystančios odos raukšles chirurgai darydavo pjūvius
palei plaukų augimo liniją, patempdavo odą, o tada ją susiūdavo. Tačiau jau po
keleto savaičių pacientai pajusdavo nemalonias pasekmes: dėl tempimo veido
raumenys susitraukdavo, ko rezultate oda ir vėl suglebdavo, o siūlės imdavo
skirtis. Eskizai, kuriuose pavaizduoti pirmieji plastinei chirurgijai ryžęsi
pacientai, labiau panašūs į Frankenšteino portretus, nei į grožio idealus.
Tačiau nepaisant didelių sunkumų plastinės operacijos neišnyko, o jau apie
70-tuosius metus JAV ir Vakarų Europoje jos buvo įprastas reiškinys.
Dabar chirurgai, tempdami odą, patempia ir poodinius raumenis, kas sumažina
šalutinių reiškinių ir remisijos tikimybę.
Veido patempimo operacijos atliekamos su pilna narkoze, užtrunka keletą valandų.
Kaip ir po bet kokios kitos chirurginės operacijos, jai pasibaigus kurį laiką
dar vargina patinimai ir skausmas. Tačiau šie nemalonūs simptomai praeina
greitai, o jau po keleto mėnesių galima įvertinti galutinį rezultatą – tada oda
jau būna visiškai pripratusi prie savo naujo tonuso.
Greta klasikinio veido patempimo sparčiai populiarėja ir endoskopinė chirurgija,
kai odoje padaromi itin maži įpjovimai (1-1,5 cm), per juos po oda įvedama
mikroskopinė vaizdo kamera (endoskopas), kuri į televizoriaus ar kompiuterio
ekraną siunčia vaizdo signalą, leisdama efektyviau stebėti ir kontroliuoti
mikromanipuliacijų po oda eigą.
Endoskopinės antakių ir veido odos patempimo operacijos trukmė neilga,
traumuojančių pasekmių tikimybė minimali. Be to, jei visiškai atsigauti po
įprastos operacijos užtrunka 2-3 savaites, tai endoskopijos metodas šį procesą
sutrumpina iki 7-10 dienų. Tiesa, endoskopinė chirurgija turi ir savų apribojimų:
ji efektyvi tik šalinant minimalius trūkumus.
Plastinis veido patempimas išlieka efektyvus 10-15 m., o jiems praėjus
rekomenduojama operaciją pakartoti.
Veido bruožų korekcija
Po to, kai aprobuotos pirmosios odos patempimo operacijos, pacientai vis dažniau
ėmė teirautis, ar neįmanoma pakoreguoti veido bruožų, ragindami chirurgus
lygiuotis į klasikinio grožio sukūrimą net ir netobulų bruožų veide. Taip
atsirado operacijos, leidžiančios pakoreguoti nosies, antakių, smakro formą.
Chirurgai, vadovaudamiesi dar Leonardo D aVinčio sukurtomis klasikinio grožio
proporcijomis, ėmėsi analizuoti pacientų veidus ir aptardavo, kuri veido vieta
yra labiausiai nutolusi nuo idealo bei ką su ja būtų galima padaryti.
Remiantis Leonardo DaVinčio kriterijais, idealus veidas turėtų atrodyti taip:
• Ausies viršūnė turi būti viename lygyje su antakiu;
• Akies plotis turi būti lygus atstumui tarp akių;
• Atpalaiduotų lūpų plotis turi būti lygus atstumui tarp tiesiai žiūrinčių akių
lėliukių;
• Nosies ilgis turėtų būti lygus trečdaliui veido ir tuo pačiu ausies ilgiui bei
atstumui tarp akių.
Šiuo metu profesionalams į pagalbą skuba specialios kompiuterinės programos,
padedančios ekrane sukurti veido, kaip pacientas atrodytų po operacijos, modelį.
Dabar bene populiariausios – nosies operacijos, vadinamoji rinoplastika. Jos
atliekamos ne jaunesniems kaip 15-16 m. pacientams (būtina sulaukti, kol
galutinai susiformuos skeletas, taigi ir nosies kaulas). Rinoplastika atliekama
su pilna narkoze, pacientai iš klinikos gali būti išrašyti jau po keleto dienų.
Tiesa, būtent rinoplastika pirmauja ir ne iš karto pavykusių operacijų sąraše.
Psichologai šį fenomeną aiškina tuo, kad žmonės nuo gimimo pripranta prie savo
nosies formos ir pakitusi jos forma, nors ir tapusi idealia, jiems kelia
diskomfortą ir nepasitenkinimą.
Dar viena populiari procedūra – otoplastika, t.y. chirurginė operacija, kurios
metu koreguojama ausų forma. Pastaroji, kitaip, nei likusios operacijos,
dažniausiai atliekama vaikams – ji gelbsti mažuosius nuo Atlėpausio pravardės.
Atliekant šią operaciją paciento net nebūtina guldyti į ligoninę, procedūra
atliekama su daline nejautra, trunka apie valandą ar trumpiau.
Silikoninės krūtinės legendos
Daugeliui žmonių plastinė chirurgija visų pirma asocijuojasi būtent su krūtinės
didinimu. Šiuo metu mamoplastikai mielai ryžtasi jau nebe tik ekrano žvaigždės,
bet ir niekam nežinomos namų šeimininkės ar biuro tarnautojos.
Tačiau krūtinės padidinimas – ne vienintelė mamoplastikos operacija. Šios
operacijos gali pakeisti krūtinės formą, atkurti jos stangrumą po nėštumo ar
staigaus sulieknėjimo bei su amžiumi prarastą krūtinės tonusą. Taip pat galima
pakoreguoti krūtų asimetriją.
Etalonine krūtine laikoma krūtinė, atitinkanti šiuos reikalavimus:
• Mažas atstumas tarp krūtų;
• Putlaus ovalo forma;
• Krūtinės išorinis šonas maksimaliai artimas torso kraštui – tai vizualiai
lieknina taliją ir suteikia krūtiniai iškilumo;
• Krūties viršutinė dalis, iki spenelio, eina tiesia įstrižai pasvirusia linija.
Ir nors šie kriterijai dar negarantuos pasisekimo tarp priešingos lyties atstovų,
sakoma, kad krūtinė – kaip šukuosena: gražiausiai atrodo tokia, kuri tinka
būtent jums.
Atliekant krūtinės didinimą dažniausiai naudojami silikoniniai implantai. 1958
m. pirmą kartą chemijos laboratorijoje sukurta medžiaga dabar yra viena
populiariausių tarp plastikos chirurgų. Savo chemine struktūra silikonas primena
paprastą stiklą. Jo atomai chemiškai inertiški, nereaguoja su kitais elementais,
o pats silikono gelis turi savybę ilgam išlaikyti jam suteiktą formą.
Apie silikoninę krūtinę sklando daugybė legendų. Pavyzdžiui, dažnai teigiama,
esą ji gali sukelti daugybę ligų, visų pirma – krūties vėžį. Tačiau moksliškai
toks ryšys neįrodytas. Didžiausia tikimybė, kad krūtinę pakoregavus silikonu
įvyks atmetimo reakcija, tačiau šiuolaikinės technologijos ir geros kokybės
medžiagos leidžia šią riziką sumažinti iki vos 1-3 proc.
Mamoplastika atliekama su bendra narkoze, trunka keletą valandų (priklausomai
nuo procedūros sudėtingumo). Tiesa, po operacijos pacientės jaučia diskomfortą
dar 3-4 savaites: visą tą laiką būtina dėvėti specialią liemenėlę, palaikančią
naujosios krūtinės kontūrus.
Plokščias pilvas
Pilvo plastika (abdominoplastika) taip pat gana sparčiai populiarėja. Ji leidžia
pašalinti nuo pilvo srities riebalų sankaupas, patempti pilvo odą ir netgi
kilstelėti pilvo raumenų sluoksnį.
Šios operacijos efektas išlieka ilgai, ji beveik neturi kontraindikacijų. Tiesa,
medikai nerekomenduoja jos atlikti moterims, artimiausiu metu ketinančioms
pastoti.
Liposakcija
Liposakcija, liaudyje vadinama riebalų nusiurbimu, leidžia atsikratyti
nepageidaujamų poodinių riebalų sankaupų, dažniausiai – klubų, šlaunų, sėdmenų,
smakro srityje.
Atliekant liposakciją probleminėse vietose padaromi nedideli odos įpjovimai (ne
didesni kaip 0,5 cm), per kuriuos į poodinį riebalų sluoksnį įvedamas specialus
tirpalas, skaidantis riebalus. Kai riebalų ląstelės atsijungia viena nuo kitos,
į šią zoną įleidžiama medžiagos, siaurinančios kraujagysles, injekcija. Taip
sumažinama vietinių kraujosruvų ir mėlynių susidarymo rizika. Po šių
parengiamųjų darbų riebalai išsiurbiami specialia įranga, o oda susiuvama
kosmetine, beveik nematoma siūle.
Nors liposakcija atliekama įvairaus amžiaus pacientams, pravartu žinoti, kad jei
oda prarado elastingumą ir stangrumą, liposakcijos rezultatas nebus idealus. Po
liposakcijos mėnesį rekomenduojama dėvėti specialius apatinius.
Riebalai gali praversti
Ir kokiomis tik priemonėmis nemėginama atsikratyti riebalų nuo įvairių kūno
vietų! Tačiau ne paslaptis, kad kartais kūno riebalai gali būti netgi labai
naudingi grožiui.
Vadinamasis lipofilingas – viena iš jauniausių plastinės chirurgijos sričių.
Šios operacijos metu organizmo riebalai naudojami norint suteikti apimties ten,
kur jos trūksta – pavyzdžiui, užpildyti raukšles.
Pirmosios tokio pobūdžio operacijos pradėtos atlikinėti dar XIX a., tačiau tada
ertmės būdavo užpildomos parafinu. Ši medžiaga sukeldavo daugybę šalutinių
reiškinių, taigi jos greitai atsisakyta.
Vėliau eksperimentuota su kaučiuku ir lateksu, tačiau ir vėl nesėkmingai.
Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atlikta pirmoji operacija, kurios metu
buvo panaudoti riebalai, tačiau ji greitai buvo primiršta, kadangi itin sunku
rasti švarų riebalų šaltinį.
Ir tik prieš 15-20 m., populiarėjant liposakcijai, chirurgams pagaliau atsivėrė
kelias prie žmogaus organizmo riebalų. To paties paciento riebalus galima
pašalinti iš vienos srities ir priedėti jų kitoje. Taip organizmo atmetimo ar
alerginės reakcijos rizika tampa minimali.
Dabar lipoliftingo griebiamasi didinant lūpas, skruostus, lyginant smilkinių
sritį bei gilias veido raukšles ir kt.
