CUKRINIS
DIABETAS
APIBRĖŽIMAS
Cukrinis diabetas (CD) yra lėtinė
sutrikusios angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos liga. Ji atsiranda dėl
dėl absoliutaus ar santykinio insulino trūkumo. Pirmoji ir pagrindinė klinikinė
išraiška –padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje. Ilgalaikių diabetų sukeliami
kraujagyslių, inkstų, akių ir nervų pakenkimai yra pagrindinės mirties nuo
diabeto priežastys.
Cukrinis diabetas išsivysto dėl
absoliutaus arba santykinio insulino trūkumo ir daugelio kitų priežasčių,
tačiau dažniausias yra 1 tipo ir 2 tipo diabetas.
1 tipo diabetas, taip pat vadinamas
nuo insulino priklausomu diabetu, anksčiau vadintas jauno amžiaus diabetu,
sudaro maždaug 10%
visų pirminių diabetų atvejų.
Daugumai
likusių 80-90%
diabetikų išsivysto taip vadinamas 2
tipo diabetas, dar vadinamas nuo insulino nepriklausomu diabetu
(anksčiau vadintas suaugusiųjų diabetu).
EPIDEMIOLOGIJA
Epidemiologiniai stebėjimai rodo,
kad cukrinis diabetas yra viena iš labiausiai paplitusių neinfekcinių ligų ir
viena dažniausių mirties priežasčių išsivysčiusiose šalyse. Pasaulyje cukriniu
diabetu serga daugiau kaip 250 mln. žmonių, tai sudaro apie 6 proc. suaugusių
(20 – 79 m.) gyventojų. Prognozuojama, kad 2025 m. sirgs per 380 mln. – 7,1
proc. populiacijos. Kasmet 3,8 mln. mirčių siejama su diabetu ir jo
komplikacijomis. Kas 10 min. du žmonės suserga diabetu, o kas 10 min.
nuo diabeto ir jo komplikacijų miršta vienas žmogus.
Epidemiologiniais tyrimais
įrodyta, kad Lietuvoje II tipo diabetu serga apie 5 proc. 35 – 65 m.
amžiaus gyventojų. Tačiau ne visi šie žmonės užregistruoti, nes liga
dažnai per vėlai diagnozuojama. Diabeto diagnozė nustatyta tik 35
proc. visų sergančiųjų šia liga. Apie 120 000 žmonių serga, bet to nežino.
Anksčiau šia liga jauni sirgdavo
retai, dabar liga vis dažniau serga paaugliai ir jauni suaugusieji, ypač tie,
kurie turi antsvorį ir mažai juda.
LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA
1 tipo diabetas išsivysto dėl
sunkaus absoliutaus insulino trūkumo, atsirandančio dėl kasoje esančių beta
ląstelių masės sumažėjimo. Šios kasos beta
ląstelės yra atsakingos už insulino gamybą. Kas gali paskatinti 1 tipo
cukrinio diabeto išsivystymą, mokslininkai dar aiškinasi, tačiau neatmetama,
kad ląstelių sunaikinimą lemia trys
tarpusavyje susiję mechanizmai: genetinis, autoimunininis ir aplinkos faktorių
sukeltas. Galvojama, kad aplinkos poveikiai, greičiausiai virusinės infekcijos,
išprovokuoja autoimuninius beta ląstelių pakenkimus genetinį polinkį turintiems
asmenims. Autoimuninionio proceso metu pasigamina autoantikūniai, kurie
atakuoja kasos ląsteles, sukelia uždegiminius procesus ir lemia tų ląstelių
destrukciją.
Nors ir daug
buvo pasiekta per pastarąjį laikotarpį, 2 tipo diabeto patogenezė kol kas nėra
visai aiški. Gyvenimo stilius aiškiai atlieka tam tikrą vaidmenį, kaip tai būna
nutukimo atvejais. Nepaisant to, genetiniai
faktoriai šio tipo cukrinio diabeto patogenezėje atlieka net svarbesnį
vaidmenį, negu I tipo diabeto metu. Svarbūs
yra du požymiai: insulino sekrecijos sutrikimas ir susilpnėjęs insulino
poveikis audinių ląstelėms (rezistencija insulinui). Dėl audinių rezistencijos
insulinui, kad gliukozės koncentracija kraujyje išliktų normali, kasa skatinama
gaminti daugiau insulino. Ilgainiui kasos galimybės išsenka ir ji
insulino pradeda gaminti vis mažiau. Kuomet insulino sekrecija mažėja, nustatoma sutrikusi
glikemija nevalgius, vėliau- sitrikusi gliukozės tolerancija ir,
galiausiai, CD2.
Svarbiausi
rizikos veiksniai susirgti II tipo diabetu, tai nutukimas, fizinio aktyvumo
stoka, sergantys II tipo diabetu pirmos eilės giminės.
Pokyčiai kasoje yra įvairūs ir
nebūtinai dramatiški. Svarbūs pokyčiai yra susiję su vėlyvomis sisteminėmis
diabeto komplikacijomis. Daugumai ligonių, sergančių tiek 1, tiek 2 tipo
diabetu, pokyčiai randami arterijose (aterosklerozė), smulkiose
kraujagyslėse (mikroangiopatija), inkstuose (diabetinė nefropatija),
tinklainėje (retinopatija), nervuose (neuropatija) ir kituose
audiniuose.
KLINIKA
Trumpai aprašyti visų klinikinių
cukrinio diabeto požymių įvairovę yra sunku, todėl čia aptarsime tik pagrindinius
klinikinius pasireiškimus.
I tipo diabetu dažniausiai serga vaikai,
paaugliai ir jauni žmonės. Pagrindinė priežastis, sukelianti simptomus, yra
hiperglikemija ir sutrikęs gliukozės virsmas energija. Pirmasis ligos simptomas
dažniausiai būna troškulys, kuris vis stiprėja. Ligonis ima gausiai šlapintis,
todėl prarandami vanduo ir elektrolitai. Dažnai padidėja apetitas, tačiau
vyrauja kataboliniai procesai ir kūno masė mažėja, silpsta raumenys. Ligoniams
niežti odą, kurioje, nors ir laikomasi švaros, kartais atsiranda pūlinukų.
Diabetikai yra labai jautrūs infekcijoms.
Kraujyje ir šlapime sparčiai gausėja cukraus. Ligonis per kelias
valandas ar dienas pasidaro apatiškas, mieguistas, iš burnos jam sklinda
acetono kvapas, jį pykina, jis gali vemti; kartais jam skauda pilvą. Jis daug
geria, gausiai šlapinasi. CD progresuojant, ligonis praranda sąmonę – prasideda
diabetinė koma, negydomas ligonis gali mirti.
II tipo cukriniu diabetu sergantys ligoniai paprastai būna virš 40 metų ir
nutukę. Jiems taip pat pasireiškia poliurija ir polidipsija, tačiau liga
vystosi palaipsniui ir nepastebimai, todėl dažnai diagnozuojama profilaktinio
patikrinimo metu po eilinio kraujo ar šlapimo tyrimo arba pacientai kreipiasi
medicininės pagalbos dėl nesuprantamo silpnumo ar svorio mažėjimo. Kartasi gali
prasidėti grybelinės odos ligos. Dažnai liga išaiškėja prasidėjus vėlyvoms
komplikacijoms. Svarbiausia iš jų – kraujagyslių pažeidimas.
Rizikos faktoriai susirgti II
tipo diabetu:
1. Vyresni nei 45 amžiaus;
2. Turintys antsvorį ar nutukę
(ypač pilvinio tipo);
3. Kai pirmos eilės giminės serga
diabetu (tėvai, broliai, seserys, vaikai);
4. Moterys gimdžiusios
naujagimius >4 kg svorio;
5. Moterys sirgusios nėštuminiu
diabetu;
6. Gliukozės toleravimo sutrikimas
(ankstesnių tyrimų metu);
7. Sergantys arterine
hipertenzija (AH ) ar kitomis širdies – kraujagyslių ligomis;
8. Turintys padidintą
cholesterolio ir/ar padidintą trigliceridų kiekį kraujyje;
9. Policistinių kiaušidžių
sindromas;
10. Diabetui būdingi simptomai.
Nors II tipo pacientams
pasireiškia medžiagų apykaitos sutrikimai, jie yra mažesni ir juos lengviau
kontroliuoti.
DIAGNOSTIKA
Liga
diagnozuojama atlikus klinikinius kraujo ir šlapimo tyrimus (nustatomas
gliukozės kiekis). Praktikoje, jei pacientui yra būdingų diabeto simptomų ir
ryški gliukozurija (gliukozė ima skirtis su šlapimu) atsitiktinai nustatoma plazmos
gliukozė ≥11,1 mmol/l, praktikoje laikoma diagnostiniu diabeto požymiu ir paprastai
patvirtina diagnozę. Pacientui, kuris neturi aiškių simptomų, laboratorijoje
atliktas plazmos gliukozės koncentracijos tyrimas praėjus 2 val. nuo
pagrindinio pavalgymo yra tinkamas pirmiausia pasirenkamas tyrimas. Kai kuriais
atvejais (pvz., tiriant lipidus tuo pačiu metu) būtina atlikti gliukozės tyrimą
nevalgius. Plazmos gliukozės koncentracija nevalgius ≥7,0 mmol/l yra
diagnostinė, tačiau jeigu ji yra 5,5-6,9 mmol/l, reikia atlikti gliukozės
toleravimo mėginį (tiriamas gliukozės kiekis nevalgius, po to duodama išgerti
75 g gliukozės ir po 2 val. kartojamas gliukozės kiekio kraujyje tyrimas).
Esant skirtingoms PG koncentracijoms turi būti atliekami
tokie veiksmai:
•≥7,0 mmol/l → jeigu tyrimas pakartotinis, diabetas yra;
•6,1-6,9 mmol/l → reikia atlikti gliukozės toleravimo mėginį,
gali būti gliukozės toleravimo sutrikimas arba sutrikusi glikemija nevalgius;
•5,5-6,0 mmol/l → diabeto ar gliukozės toleravimo sutrikimo
tikimybė nedidelė, tačiau galima, reikia atlikti gliukozės toleravimo mėginį;
•<5,5 mmol/l → diabeto tikimybė labai maža – daugiau
tyrimų nereikia.
Diabeto diagnostikos ir kontrolės požiūriu reikšmingas
glikuoto hemoglobino tyrimas, kuriam esant >7% didelė kraujagyslių
patologijos rizika. Taip gali būti elektrolitų pokyčiai.
Šlapime aptinkama gliukozės, ketonų, padidėjęs baltymo
kiekis.
Nustatomas C peptidas, kuris CD1 metu išlieka mažas, CD2 gali būti ir normalus.
Retesniais atvejais nustatomi antikūniai prieš Langerhanso
salelių beta ląsteles.
GYDYMAS
Sėkmingam cukrinio diabeto gydymui
reikalinga:
-žinios, tai yra mokymas,
-mitybos planavimas,
-fizinis aktyvumas,
-medikamentai,
-cukraus kiekio kraujyje arba/ir
šlapime tyrimai.
Diabeto mokymas- tai yra svarbi
sudėtinė CD gydymo dalis, nes, tik gerai žinant savo ligos ypatumus, galima
pasiekti gerų rezultatų.
Mitybos planavimas:
angliavandeniai turi sudaryti 50-60% paros maisto raciono, riebalai – mažiau
nei 30% (sočiosios riebiosios rūgštys < 10%), baltymai – 10-20%. Paprastųjų
angliavandenių kiekis neturi viršyti 50g/dieną. Rekomenduojama dieta su
didesniu tirpių ir netirpių skaidulų kiekiu (20-35 g/dieną).
Fizinis aktyvumas pagerina
glikemijos kontrolę, todėl turi būti pakankamas, tiek sergant 1 tipo,
tiek ir 2 tipo CD. 6 savaites reguliariai sportuojant 4 val./sav., gliukozės
pasisavinimas padidėja 30%. Sergantys 2 tipo CD dažnai turi viršsvorį ar
yra nutukę, todėl pakankamas fizinis aktyvumas svarbus ir svorio korekcijai.
Svorio sumažėjimas 5-10% sumažina rezistenciją insulinui. Rekomenduojamas kūno
masės indeksas (KMI) < 25 kg/m².
Peroraliniai antidiabetinai
vaistai skirstomi:
1.
Skatina insulino sekreciją: glibenklamidas, glimepiridas, gliklazidas,
glipizidas, glikvidonas, epaglinidas, nateglinidas;
2.
Mažina kepenų gliukozės produkciją ir rezistenciją insulinui: metforminas;
3.
Mažina rezistenciją insulinui: pioglitazonas, rosiglitazonas;
4.
Slopina angliavandenių absorbciją: akarbozė;
5.
Mažina svorį: orlistatas (slopina riebalų absorbciją), sibutraminas (centrinio
veikimo).
Sergantieji 1 tipo cukriniu diabetu
iškart pradedami gydyti insulinu. Stabilizavus gliukozės kiekį kraujyje, būtina
optimaliai suderinti maisto ir insulino vartojimą, kad būtų kraujyje nuolat
palaikomas normalus gliukozės kiekis. Esant 2 tipo cukriniam diabetui, būtina
koreguoti gyvenimo būdą: laikytis dietos ir tinkamo fizinio krūvio. Turint
antsvorio, būtina sumažinti kūno svorį, kartais būna, kad, normalizavus kūno
svorį, vaistų neprireikia. Jei šios priemonės nepadeda, skiriami geriamieji
vaistai nuo diabeto. Jei ir vartojant juos glikemija nesikoreguoja, tada reikia
pradėti vartoti insuliną.
PROFILAKTIKA
CD1 prevencijos nėra.
Norint išvengti CD2 reikia subalansuotai
maitintis, turi būti pakankamas fizinis aktyvumas.
Subalansuota mityba aiškinima
remiantis lėkštės principu. Valgant pagrindinį patiekalą mėsa lėkštėje turi
užimti mažiau nei ketvirtadalį. Kita lėkštės dalis turi būti padalyta per pusę:
viena dalis pripildyta daržovių, kita krakmolingo maisto.
Padiditi fiziniam aktyvumui
siūlomos tokios pradinės rekomendacijos: neaktyvius asmenis būtina paskatinti
sportuoti 30 minučių beveik kiekvieną savaitės dieną, o pakankamai aktyvūs
asmenys turėtų stengtis intensyviau sportuoti bent tris dienas per savaitę.
Be to, papildomu fiziniu krūviu reikėtų užsiimti visada,
kada yra tokia galimybė, pvz.:
-Lipti laiptais, o ne kilti
liftu.
-Eiti pėsčiomis, o ne važiuoti
nedidelius atstumus mašina.
-Mašinai statyti rinktis
tolimesnę aikštelę nuo darbo, parduotuvės ir t.t.
-Eiti vieną ar dvi stoteles
pėsčiomis nuo (iki) autobuso.
-Intensyviau užsiimti
sodininkyste.