Burnos aftozė – tai būklė, kuriai būdingos daugybinės smulkios, apvalios arba ovalios opos aiškiais, ribotais kraštais, kurios paprastai yra skausmingos. Šie burnos gleivinės pažeidimai dažniausiai pirmą kartą pasireiškia dar paauglystėje kaip eriteminis židinys su gelsvai pilkšvu dugnu (1). Klinikinėje praktikoje burnos aftozė gali pasireikšti tiek izoliuotai, tiek būti susijusi su įvairiomis sisteminėmis ar vietinėmis ligomis. Nepaisant skirtingų klinikinių formų, ši būklė yra plačiai paplitusi pasaulyje, tačiau didžiausias paplitimo dažnis stebimas išsivysčiusiose šalyse (2). Absoliuti dauguma aftinių pažeidimų yra gerybiniai, tačiau nedidelė jų dalis gali būti piktybiniai. Pacientams, kuriems burnos opa išlieka ilgiau nei 3 savaites, turėtų būti įtariamas piktybinis procesas, todėl būtina skubi konsultacija su specialistu (3).
Šio straipsnio tikslas – pateikti kliniškai orientuotą aftų klinikinių ypatybių, priežasčių, diagnostikos ir gydymo apžvalgą.
Aftų tipai
Iki išsivystant opai, pacientams kartais pasireiškia protarpiniai niežėjimo ar deginimo epizodai (4). Pradinėje stadijoje išsivysto eritema, lokalizuota konkrečioje gleivinės vietoje. Per kelias valandas susiformuoja smulkios baltos papulės, kurios vėliau išopėja ir per artimiausias 48–72 val. palaipsniui didėja (5). Skiriami 3 aftinių opų morfologiniai tipai.
Mažosios aftinės opos
Šis tipas nustatomas maždaug 70–80 proc. pacientų. Opos yra smulkios, mažesnio nei 4 mm skersmens, apvalios, dažniausiai padengtos gelsva ar pilkšvai balta pseudomembrana, su aplinkine eritema. Dažniausiai susiformuoja nekeratinizuotose gleivinės srityse, ypač lūpų ir skruostų gleivinėje, burnos dugne (6). Mažųjų aftų išsivystymo pradžia dažniausiai stebima sulaukus 10–19 metų. Opos paprastai būna 1–5, jų dydis dažniausiai nesiekia 10 mm. Randėjimas nebūdingas, o opos užgyja per 10–14 dienų. Atsinaujinimo atveju opos dažniausiai kartojasi po 4–14 mėnesių (7).
Didžiosios aftinės opos
Didžiosios pasikartojančios aftozės forma (angl. major recurrent aftous stomatitis) yra sunki aftinės opos forma, Jungtinėse Amerikos Valstijose dar vadinama periadenitis mucosa necrotica recurrens. Ši forma pasireiškia maždaug 10 proc. sergančiųjų. Opos dažniausiai susiformuoja lūpų, skruostų, liežuvio, gomurio ir ryklės srityje. Ligos pradžia dažniausiai nustatoma nuo 10–19 metų. Opų paprastai būna 1–10, jų skersmuo būna didesnis nei 10 mm. Opos gali atsinaujinti dažniau nei po 1 mėnesio. Didžiosios aftinės opos gali išlikti iki 6 savaičių, randėjimas gali pasireikšti arba ne. Didelės opos dažnai gyja lėčiau, tačiau dažniausiai užgyja be randų.
Herpetiforminės aftinės opos
Tai reta aftinės opos forma, nustatoma tik 1–10 proc. pacientų. Jai būdingi daugybiniai, pasikartojantys, smulkūs, skausmingi išopėję židiniai, dažnai susiliejantys į didesnius pažeidimus (6).
Šios opos dažniausiai lokalizuojasi lūpų, skruostų, liežuvio, ryklės, gomurio, dantenų ir burnos dugno srityje. Opų paprastai būna 10–100, jų dydis gali viršyti 10 mm, ypač susiliejus kelioms opoms. Po opų susiliejimo gali likti randų. Atsinaujinimo atveju jos dažniausiai pasikartoja per trumpesnį nei 1 mėnesio laikotarpį. Nepaisant pavadinimo, šios opos nėra susijusios su Herpes virusais (8).
Etiologija
Burnos opas sukelia daugybė priežasčių, nors kai kuriems pacientams tiksli etiologija nėra nustatoma. Burnos opos, kurios vargina trumpiau nei 3 savaites, vadinamos ūminėmis. Opos, kurios vargina ilgiau nei 3 savaites, vadinamo lėtinėmis. Burnos opos gali būti recidyvuojančios. Daugumai pacientų, besiskundžiančių aftinėmis opomis, nenustatoma jokia susijusi būklė, tačiau į aftas panašios opos gali pasireikšti kartu su tam tikromis sisteminėmis ligomis, pavyzdžiui, Crohno liga. Opų gali susiformuoti vartojant tam tikrus medikamentus, pavyzdžiui, nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (9).
Lokalios priežastys
Viena dažniausių burnos opų priežasčių yra vietinė trauma (10), pavyzdžiui, odontologinės procedūros, dantų kabės ar aštrūs, lūžę dantys. Opų gali susiformuoti dėl atsitiktinio liežuvio ar skruosto įsikandimo, liežuvio subraižymo nagais ar šiurkštaus, karšto maisto vartojimo. Kartais pacientai patys mechaniškai pažeidžia burnos gleivinę (pavyzdžiui, ausų krapštuku bando iškrapštyti akmenis iš tonzilių). Pašalinus priežastį, tokios opos paprastai pradeda gyti per 10 dienų. Opoms išliekant pašalinus numanomą priežastį, būtinas skubus tolesnis ištyrimas (10).
Sisteminės priežastys
Yra keletas sisteminių ligų, kuriomis sergant būdingos burnos opos ir kurios gali būti pagrindinė burnos aftinių opų priežastis. Viena šių sisteminių ligų yra burnos ir lytinių organų opos su kremzlių uždegimais (angl. Mouth And Genital ulcers with Inflamed Cartilage – MAGIC) (11), kita – Sweeto sindromas, dar vadinamas ūmine febriline neutrofiline dermatoze (6).
Burnos gleivinės opos yra dažniausias Behčeto ligos požymis ir gali pasireikšti iki 97–99 proc. šia liga sergančių pacientų. Ši liga yra viena pagrindinių pasikartojančių aftinių opų priežasčių (12). Reikėtų paminėti, kad burnos opos kartu su žarnyno simptomais sergant Crohno liga yra nustatomos maždaug dviem trečdaliams pacientų (25, 26), todėl uždegiminės žarnų ligos taip pat turėtų būti diferencinės diagnostikos plane.
Piktybinės ligos
Piktybinės burnos opų priežastys apima plokščialąstelinę burnos karcinomą (dažniausią), limfomą, mažųjų seilių liaukų navikus, naviko plėtimąsi iš viršutinio žandikaulio sinusų, odontogeninius navikus, metastazavusius navikus, kaulų navikus, jungiamojo audinio navikus, kraujagyslių navikus (2). Verta paminėti, kad rūkymas gali turėti apsauginį poveikį nuo burnos aftinių opų, nors rūkymas pablogina daugelį burnos opų ir odos būklių. Teigiama, kad cigarečių rūkymas pagerina burnos gleivinės keratinizaciją, todėl tai gali trukdyti aftinių opų susidarymui burnos ertmėje (13).
Hormonai, mityba ir stresas
Kai kurioms moterims aftų išsivystymą gali skatinti hormoniniai svyravimai, ypač menstruacijų ciklo, nėštumo ar dismenorėjos metu (14). Didesnė aftinių opų išsivystymo rizika siejama ir su tam tikrų vitaminų, mineralų, pavyzdžiui, vitamino B₁₂, geležies ir folio rūgšties, trūkumu (14). Pacientai dažnai kaip aftozės paūmėjimus skatinantį veiksnį nurodo net ir emocinį stresą (2). Galiausiai tam tikri maisto produktai, pavyzdžiui, šokoladas, kava, žemės riešutai, grūdai, migdolai, braškės, sūris, pomidorai ir kvietiniai miltai (turintys glitimo), yra siejami su aftų išsivystymu (15).
Burnos aftų diagnostika
Šiuo metu nėra jokio specifinio diagnostinio testo, todėl burnos aftos diagnozuojamos remiantis anamneze ir klinikiniais požymiais. Būtina atmesti kitas galimas pasikartojančių burnos opų priežastis, tokias kaip Behčeto liga, kitas sistemines priežastis, imunosupresines būkles, pavyzdžiui, žmogaus imunodeficito viruso infekciją. Būtina surinkti išsamią anamnezę. Gydytojai turėtų klausti apie odontologines procedūras, atliktas prieš opos išsivystymą, taip pat apie bet kokius nesenus vietinius, mechaninius ar cheminius pažeidimus. Reikėtų pasidomėti, kokius vaistus šiuo metu vartoja pacientas, ar rūko ir vartoja alkoholį. Surinkus anamnezę, kitas svarbus žingsnis yra burnos ertmės ištyrimas. Paleri ir Staines nurodo (3), kad turi būti atliekamas išsamus intraoralinis tyrimas, siekiant įvertinti burnos ertmės gleivinę. Šiam procesui reikalingas geras šviesos šaltinis ir, pageidautina, 2 odontologiniai veidrodėliai. Burnos ertmės audiniai gali būti atitraukiami liežuvio mentelėmis, kad būtų užtikrintas aiškus visos ertmės vaizdas. Burnos ertmėje išskiriami 7 regionai, kuriuos būtina nuodugniai apžiūrėti, kad nebūtų praleisti pažeidimai: lūpos, skruostų gleivinė, burnos dugnas (ypač užpakalinė burnos dugno dalis tarp liežuvio ir apatinio žandikaulio), dantys ir dantenos, kietasis gomurys, liežuvis bei retromoliarinis trikampis (16). Nustačius opą, reikia įvertinti, ar ji yra lokalizuota, ar stebima uždegiminė infiltracija. Būtina atkreipti dėmesį į opos formą ir kraštus. Reikia apčiuopti opos sukietėjimą kartu su aplinkiniais audiniais ir įsitikinti, ar nėra judrių audinių, pavyzdžiui, liežuvio, fiksacijos. Būtina įvertinti galimą protezų, aštrių ar lūžusių dantų, kabių sąsajas su opa. Visada turėtų būti atliekamas ir ekstraoralinis tyrimas, siekiant nustatyti galimą patinimą ar limfadenopatiją (16). Pacientams, sergantiems pasikartojančiu aftiniu stomatitu, nustatomi imuninės reguliacijos sutrikimo požymiai (2). Burnos aftos yra gleivinės opos, pasižyminčios įvairaus pobūdžio uždegiminiu infiltratu ir stambiagrūdžiais limfocitais. Šios ląstelės ir uždegiminis infiltratas vyrauja ikiopiniu ir gijimo laikotarpiais, todėl histologinis tyrimas gali būti atliekamas diagnozei patvirtinti (klinikinėje praktikoje mažai taikomas). Gali būti atliekamas bendrasis kraujo (hemoglobinui įvertinti), geležies, vitamino B₁₂, folio rūgšties koncentracijos bei kiti serologiniai tyrimai diferencinei opų išsivystymo priežasčių diagnostikai (15).
Burnos aftų gydymas
Siekiant užtikrinti pacientų gyvenimo kokybę, galima skirti vietinio poveikio barjerą sudarančias priemones, kurių sudėtyje yra hialurono rūgšties ar bioadhezyvių polimerų. Šios priemonės gali būti naudojamos kaip palaikomasis gydymas skausmui mažinti ir opos paviršiui apsaugoti. Atsitiktinių imčių klinikiniame tyrime, kuriame buvo vertinamas hialurono rūgšties pagrindu sukurtos apsauginės burnos gleivinės priemonės poveikis pasikartojančio aftinio stomatito gydymui, dalyvavo pacientai, sergantys mažosiomis aftomis (18). Skausmo intensyvumas buvo vertinamas naudojant Vizualinę analogų skalę (VAS, 0–10 balų). Tyrimo duomenimis, grupėje, kurioje buvo naudojama apsauginė priemonė, vidutinis skausmo intensyvumas sumažėjo nuo 6,8 ± 1,2 iki 2,9 ± 1,1 per 3 gydymo dienas, o kontrolinėje grupėje skausmas sumažėjo tik iki 4,8 ± 1,3. Be to, aftų gijimo trukmė tyrimo grupėje buvo statistiškai reikšmingai trumpesnė – vidutiniškai 4–5 dienos, palyginti su 7–8 dienomis kontrolinėje grupėje. Aftų dydžio sumažėjimas po 5 dienų siekė apie 60–65 proc. grupėje naudojant priemonę. Kontrolinėje grupėje buvo nustatytas tik 30–35 proc. sumažėjimas. Šie rezultatai patvirtina, kad hialurono rūgšties sudaromas bioadhezyvus barjeras efektyviai mažina skausmą, spartina epitelizaciją ir trumpina klinikinį aftų gijimo laiką. Taip pat išskiriama pacientų grupė, kuriai būdingas pasikartojantis aftinis stomatitas. Pastarojo etiologija vis dar nėra aiški. Nėra bendro sutarimo dėl pasikartojančio aftinio stomatito gydymo, todėl buvo išbandyta daug įvairių metodų. Deja, tik nedaugelis jų buvo vertinti dvigubai akluose, atsitiktinių imčių tyrimuose. Viename atsitiktinių imčių, dvigubai aklame, placebu kontroliuojamame klinikiniame tyrime buvo vertintas 0,2 proc. hialurono rūgšties gelio veiksmingumas gydant pasikartojantį aftinį stomatitą. Tyrime dalyvavo 120 pacientų, kurie buvo atsitiktiniu būdu suskirstyti į hialurono rūgšties gelio ir placebo grupes. Skausmo intensyvumas buvo vertinamas naudojant VAS. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad hialurono rūgšties grupėje skausmo sumažėjimas buvo statistiškai reikšmingai didesnis jau nuo pirmųjų gydymo dienų, palyginti su placebo grupe. Be to, hialurono rūgšties gelio vartojimas buvo susijęs su trumpesne aftų gijimo trukme ir mažesniu opų dydžiu, palyginti su placebu. Autoriai priėjo prie išvados, kad vietinis hialurono rūgšties gelis, sudarydamas apsauginį bioadhezyvų barjerą, efektyviai mažina skausmą ir skatina burnos gleivinės gijimą pacientams, sergantiems pasikartojančiu aftiniu stomatitu (19). Pasikartojančio aftinio stomatito gydymo taktika turėtų būti parenkama atsižvelgiant į ligos sunkumą (skausmo intensyvumą), paciento ligos anamnezę, paūmėjimų dažnį. Kai kuriems pacientams pasikartojančio aftinio stomatito epizodai trunka tik kelias dienas ir pasireiškia vos kelis kartus per metus – tokiems pacientams pakanka paliatyviojo gydymo skausmui mažinti ir geros burnos higienos palaikymo. Prieš pradedant gydymą, šeimos gydytojai turėtų įvertinti galimą mitybos nepakankamumą ar kitas ligas, galinčias lemti stomatito pradžią. Kozlak ir bendraautoriai (17) pasiūlė, kad pakankamas vitamino B₁₂ ir folio rūgšties vartojimas gali būti naudinga strategija siekiant sumažinti pasikartojančio aftinio stomatito epizodų skaičių ir (ar) jų trukmę. Tradicinį pasikartojančio aftinio stomatito gydymą sudaro gliukokortikoidai ir antimikrobinis gydymas. Šie vaistai gali būti vartojami vietiškai – pastos, burnos skalavimo skysčiai, leidžiami į pažeidimo vietą (intraleziškai) arba skiriami sistemiškai per burną (15). Skausmui palengvinti galima skirti ir nesteroidinių vaistų nuo uždegimo.
Apibendrinimas
Burnos aftozė yra dažna, bet dažniausiai gerybinė burnos gleivinės būklė, pasireiškianti skausmingomis, aiškių ribų opomis, kurios gali reikšmingai sutrikdyti pacientų gyvenimo kokybę. Dalis pažeidimų gali būti susiję su sisteminėmis ligomis ar retais piktybiniais procesais, todėl ilgiau nei 3 savaites išliekančias opas būtina išsamiai ištirti. Klinikinėje praktikoje skiriamos mažosios, didžiosios ir herpetiforminės aftos, kurios skiriasi dydžiu, gijimo trukme ir polinkiu randėti. Etiologija yra daugialypė, apimanti vietinę traumą, sistemines ligas, mitybos trūkumą, vaistus bei kitus predisponuojančius veiksnius. Daugeliui pacientų tiksli priežastis lieka nenustatyta. Diagnozė yra paremta išsamia anamneze, klinikiniu ištyrimu ir laboratoriniais tyrimais. Gydymas priklauso nuo ligos sunkumo ir epizodų dažnio – nuo vietinio gydymo skausmui malšinti ir gleivinės apsaugai ir greitesniam gijimui užtikrinti iki medikamentinio gydymo gliukokortikoidais ar antimikrobinėmis priemonėmis.
Gyd. rez. Rosita Reivytytė
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
LITERATŪRA:
1. S. Jurge, R. Kuffer, C. Scully, S. Porter. Number VI Recurrent aphthous stomatitis. Oral Dis., vol. 12, no. 1, pp. 1–21, Jan. 2006, doi: 10.1111/j.1601-0825.2005.01143.x.
2. A. Gasmi Benahmed, S. Noor, A. Menzel, A. Gasmi. Oral Aphthous: Pathophysiology, Clinical Aspects and Medical Treatment. Arch. Razi Inst., vol. 76, no. 5, pp. 1155–1163, Nov. 2021, doi: 10.22092/ari.2021.356055.1767.
3. V. Paleri, K. Staines, P. Sloan, et al. Evaluation of oral ulceration in primary care. BMJ, vol. 340, no. jun02 1, pp. c2639–c2639, Jun. 2010, doi: 10.1136/bmj.c2639.
4. L. Vaillant, M. Samimi. Aphtes et ulcerations buccales. Presse Med., vol. 45, no. 2, pp. 215–226, Feb. 2016, doi: 10.1016/j.lpm.2016.01.005.
5. M. Chavan, H. Jain, N. Diwan, et al. Recurrent aphthous stomatitis: a review. Journal of Oral Pathology & Medicine, vol. 41, no. 8, pp. 577–583, Sep. 2012, doi: 10.1111/j.1600-0714.2012.01134.x.
6. C. Scully, S. Porter. Oral mucosal disease: Recurrent aphthous stomatitis. British Journal of Oral and Maxillofacial Surgery, vol. 46, no. 3, pp. 198–206, Apr. 2008, doi: 10.1016/j.bjoms.2007.07.201.
7. V. Anand, M. Gulati, V. Govila, B. Anand. Low level laser therapy in the treatment of aphthous ulcer. Indian Journal of Dental Research, vol. 24, no. 2, p. 267, 2013, doi: 10.4103/0970-9290.116691.
8. M. Bankvall, F. Sjoberg, G. Gale, et al. The oral microbiota of patients with recurrent aphthous stomatitis. J. Oral Microbiol., vol. 6, no. 1, p. 25739, Jan. 2014, doi: 10.3402/jom.v6.25739.
9. V. Paleri, K. Staines, P. Sloan, et al. Evaluation of oral ulceration in primary care. BMJ, vol. 340, no. jun02 1, pp. c2639–c2639, Jun. 2010, doi: 10.1136/bmj.c2639.
10. Kaur Satpreet, Chhabra Manik. Recent advancements in mouth ulcers treatment. International Journal of Pharmacology & Biological Sciences, vol. 14, no. 1–3, pp. 37–37, 2020.
11. R. Z. Cui, A. J. Bruce, R. S. Rogers. Recurrent aphthous stomatitis. Clin. Dermatol., vol. 34, no. 4, pp. 475–481, Jul. 2016, doi: 10.1016/j.clindermatol. 2016.02.020.
12. Adil A, Goyal A, Quint JM, Behcet Disease. StatPearls (Internet). Treasure Island (FL): StatPearls Publishing, 2023. Accessed: Jan. 30, 2026. (Online). Available: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK470257/.
13. Sawair. Does smoking really protect from recurrent aphthous stomatitis? Ther. Clin. Risk Manag., p. 573, Nov. 2010, doi: 10.2147/TCRM.S15145.
14. M. Chavan, H. Jain, N. Diwan, et al. Recurrent aphthous stomatitis: a review. Journal of Oral Pathology & Medicine, vol. 41, no. 8, pp. 577–583, Sep. 2012, doi: 10.1111/j.1600-0714.2012.01134.x.
15. B. Tarakji, G. Gazal, S. A. Al-Maweri, et al. Guideline for the diagnosis and treatment of recurrent aphthous stomatitis for dental practitioners. J. Int. Oral Health, vol. 7, no. 5, pp. 74–80, May 2015.
16. J. S. Lehman, R. S. Rogers. Acute oral ulcers. Clin. Dermatol., vol. 34, no. 4, pp. 470–474, Jul. 2016, doi: 10.1016/j.clindermatol.2016.02.019.
17. S. T. Kozlak, S. J. Walsh, R. V. Lalla. Reduced dietary intake of vitamin B12 and folate in patients with recurrent aphthous stomatitis. Journal of Oral Pathology & Medicine, vol. 39, no. 5, pp. 420–423, May 2010, doi: 10.1111/j.1600-0714.2009.00867.x.
18. Koray M, Ofluoglu D, Senemtasi A, et al. The Efficacy of Hyaluronic Acid Gel in Pain Control of Recurrent Aphthous Stomatitis. Int J Dentistry Oral Sci. 2016; 3(6), 273-275.
19. A. Nolan, et al. The efficacy of topical hyaluronic acid in the management of recurrent aphthous ulceration. J Oral Pathol Med (2006) 35: 461–5.
