<strong>7 teiginiai apie homeopatiją – kai kurie jų gali pasirodyti labai keisti</strong>

Daugybė asmenų homeopatiją tapatina su gydymą žolelėmis. Nors apie 70 proc. homeopatinių preparatų pagaminta iš augalinės kilmės žaliavų, homeopatija ir fitoterapija toli gražu nėra vienas ir tas pats.

Pateikiame Jums 7 įdomius teiginius apie alternatyviųjų gydymo metodą – homeopatiją, o ar tikėti ir pasitikėti ja – jau Jūsų pačių pasirinkimas. Kai vienose šalyse šis gydymo metodas netgi uždraustas, kitose šalyse jis priskiriamas oficialiems gydymo metodams, padedantiems gydyti net sunkias ūmines ligas.

1)

Homeopatija nuo savo sukūrimo pradžios skaičiuoja jau trečią šimtmetį. Plečiantis cheminių farmacijos preparatų gamybai ji kuriam laikui buvo nustumta į šalį, tačiau šis gydymo metodas vėl sparčiai atgauna savo pozicijas. Vis dėlto kai kuriose pasaulio šalyse homeopatija uždrausta dėl nepakankamų mokslinių poveikio įrodymų ar abejonių, kad jos efektyvumas didesnis nei placebo.

2)

Homeopatijos pradininkas – vokietis S. Hanemanas. Jis rėmėsi teiginiu, kad „panašus gydo panašų“ ir pirmą kartą aprašė tokį gydymo metodą kaip „homeopatija“, kur „homeos“ – panašus, o „pathos“ – liga.

3) 

Klasikinis homeopatijos preparatų gamybos metodas nesikeičia nuo pat pradininko laikų. Vaistinė žaliava (motininė tinktūra) potencijuojama, o tai daroma atliekant visą seriją specialių praskiedimų ir pakratymų (supurtymų). Homeopatijos šalininkai mano, kad net ir labai mažos veikliosios medžiagos koncentracijos teigiamai veikia organizmą, nors mokslininkai mano, kad homeopatiniuose preparatuose pradinės aktyviosios medžiagos gali būti iš viso nelikę.

4)

Homeopatijos šalininkai teigia, kad preparatuose sukaupta daug informacijos, signalų ir vibracijos, padedančių gydyti ne tik paciento ligą, bet ir organizmo visumą. Gydytojai homeopatai stengiasi individualiai parinkti gydymą ir koncentruojasi ne tik į paciento ligą, bet ir kitus susirgimus ar paciento poreikius.

5)

Manoma, kad homeopatija, priešingai nei cheminiai preparatai, dėl savo energetinių ypatybių veikia iš karto. Teigiama, kad homeopatiniai preparatai sugeba aktyvuoti tokias organizmo reakcijas, kurios svarbios tuomet, kai siekiama pasveikti. Paprastai tariant, homeopatija skatina organizmą gintis, o ne atlieka visą darbą už jį.

Taigi homeopatijos šalininkai teigia, kad prie jų kuriamų vaistinių preparatų nepriprantama, jie nesukelia alerginių reakcijų. Be to, preparatai saugūs ne tik vaikams ir paaugliams, bet ir besilaukiančioms ar žindančioms moterims bei įvairiomis lėtinėmis ligomis sergantiems senyviems pacientams.

6)

Teigiama, kad kuo didesnis vaisto praskiedimas (potencija), tuo ryškesnį efektą jis sukelia. Nuo vaistinių augalinių preparatų homeopatiniai preparatai skiriasi tuo, kad šalia veikliųjų medžiagų nurodomi skaičiai ir raidės, indikuojantys praskiedimo laipsnį, pavyzdžiui, 3C ar 6D.

7)

Teigiama, kad stiprioji homeopatijos ypatybė yra ta, kad į žmogų žiūrima kaip į visumą. Taigi homeopatija paremta holistiniu požiūriu ir individualiu darbu su pacientu. Vis dėlto šį teiginį pagrįsti būtų sunku tuomet, kai kalbama apie pramoniniu būdu gaminamus homeopatinius preparatus – įdomu, kai jie „įgauna“ žmogiškosios potencijavimo energijos?