Baltoji garstyčia – Sinapis
alba L.
Kryžmažiedžių
(Cruciferae) šeimos vienametis, 20 – 50 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis
liemeninė, gana stipri. Stiebas stačias, šakotas, su briaunotomis vagelėmis,
apaugęs šiurkščiais plaukeliais, rečiau plikas. Lapai kotuoti, pailgi arba
pailgai kiaušiniški, lyriškai suskaldyti arba skiautėti, dantytomis arba
įlenktai skiautėtomis skiltimis. Viršutiniai lapai sveiki, bekočiai. Žiedynas
— skėtiška kekė, žydėjimo metu pailgėjanti. Apyžiedis keturnaris; taurėlapiai
atsilošę, gelsvai žali, siaurai elipsiški. Vainiklapiai šviesiai geltoni,
maždaug du kartus ilgesni už taurėlapius. Vaisius – 22 – 45 mm ilgio, plona,
plaukuota ankštara su briaunotu, vagotu, maždaug 10 mm ilgio, aukštyn
išlinkusiu laibu koteliu. Ankštaros snapelis tokio pat ilgio kaip ankštaros
dalis su sėklomis. Joje yra 2—3 beveik apvalios, rusvos arba balsvos, su
smulkiais taškeliais sėklos.
Žydi
nuo birželio mėn. iki rudens.
Auginama
laukuose ir daržuose, kartais pasitaiko sulaukėjusių pakelėse, dykvietėse.
Randama visuose Lietuvos rajonuose, nors ir negausiai.
Vaistinei
žaliavai labiau tinka kita gentis — Sareptinis bastutis — Brassica juncea
Cosson et Czern., kuris mūsų šalyje kultivuojamas. Nuo baltosios
garstyčios jis skiriasi lyriškais, plunksniškai iškarpytais lapais,
neplaukuotomis ankštaromis, su plonu, ylišku snapeliu, sudarančiu ketvirtadalį
ankštaros ilgio, ir smulkiomis, apvaliomis, juodai Melsvomis arba rudomis,
aiškiai duobėtomis sėklomis.
Žydi
birželio – liepos mėn. Vaisiai pradeda bręsti liepos mėn.
Tiek bastutis, tiek baltoji
garstyčia sėjama į pūdymą arba po daugiamečių žolių. Dirva iš rudens suariama,
o pavasarį kultivuojama ir akėjama. Abi rūšys tręšiamos mineralinėmis trąšomis,
ypač fosforo ir azoto. Rūgščias dirvas
patariama kalkinti. Sėjama anksti pavasarį, nes pasėliai mažiau nukenčia nuo
kenkėjų. Daigai šalnų nebijo ir išdygsta jau 0,8 – 1 C temperatūroje. Sėjama
eilėmis ištisiniu, o piktžolėtose dirvose plačiaeiliu būdu 45 – 60 cm
tarpueiliais. Sėklos norma ištisinei sėjai – 14 – 16 kg/ha, plačiaeilei – 8 – 10
kg/ha, įterpimo gylis – 3 – 4 cm. Sėjant ištisiniu būdu, ravima mažiausiai du
kartus: tik sudygus ir butonizacijos fazėje. Plačiaeiliame pasėlyje ne mažiau
kaip 2 – 3 kartus purenami tarpueiliai, kartu ravimos piktžolės. Derlius imamas,
kai pradeda kristi lapai, o apatinės ir vidurinės ankštaros subręsta ir pasėlis
pradeda geltonuoti. Džiovinama pėduose. Vidutinis sėklų derlius – 5 – 10 cnt/ha.
Abiejų
rūšių sėklose yra glikozido sinigrino (iki 1,5%). Iš fermentuotų sėklų
gaunamas eterinis garstyčių aliejus (1,18 – 2,89%), kurio sudėtyje yra 40%
alilo, 50% krotonilo, garstyčių aliejaus, cianalilo, pėdsakai dimetilsulfido
ir anglies disulfido. Be to, sėklose yra 23 – 47% blogai džiūstančių riebalų,
baltymų ir gleivių.
Vaistams
renkamos pribrendusios sėklos. Jos yra aitraus deginančio skonio. Išdžiūvusias
sėklas patartina laikyti gerai vėdinamoje patalpoje, nes jos greit pelėja
Gydymui
vartojamos sėklos ir iš jų gautas eterinis aliejus, trauklapiai (garstyčių
lapeliai).
Eterinis
sėklų aliejus vartojamas medicinoje ir technikoje, o sėklų milteliai su medumi – žaizdoms gydyti. Sudrėkinti trauklapiai dirgina odą ir gerina kraujo apytaką,
todėl tinka gydyti reumatinius ir neuralginius skausmus, gerklės, kvėpavimo
takų uždegimus.
Be
to, baltosios garstyčios lapai vartojami maistui kaip salotos, stalo garstyčių
gamybai. Garstyčios žadina apetitą, gerina virškinimą.
Šie
augalai yra medingi. Jie vartojami žaliajam pašarui ir kaip sideralinės
(žalios) trąšos.
Sareptinio
bastučio ir baltosios garstyčios preparatų didesni kiekiai dirgina skrandžio
gleivinę ir odą, sulaiko šlapimą, ypač pagyvenusiems vyrams. Trauklapiai, ilgai
juos laikant, labai dirgina odą.